Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Prieš metus dvylikametė Rima lytiškai subrendo. Ši motinos numylėtinė rūpinosi luošais broliais. Artimieji maldavo tėvą leisti Rimai likti šeimoje dar keletą metų, bet jis liūdnai prisipažino negalintis. Po Rimos gimė du sūnūs, o amžiumi artimiausiai seseriai tebuvo devyneri. Ji buvo smulkutė, liesa ir jos tėvas baiminosi, kad mergaitė lytiškai subręs ne anksčiau kaip po trejų ar ketverių metų. Be pinigų, gautų už nuotaką, Rimos šeima negalėjo išgyventi.

Tėvas nusivežė Rimą į Saną tekinti. Kol ieškojo mieste tinkamo jaunikio, Rima su seserimis ir broliais laukė drėbtinėje trobelėje. Trečią dieną tėvas grįžo su Saudo Arabijos turtuolio patikėtiniu. Tėvas buvo didžiai susijaudinęs, mat vyriškis atstovavo turtingam saudoarabui, sumokėsiančiam daug pinigų už gražią merginą.

Turtuolio atstovas pareikalavo pamatyti Rimą – tik tada sumokėsiąs pinigus. Paprastai tėvas musulmonas nepuola nuolankiai vykdyti tokio prašymo, o jemenietis net gali kirsti kardu. Tačiau auksas patikėtinio rankose nusvėrė religinius įsitikinimus. Anot Rimos, vyras apžiūrėjo ją taip, kaip jos tėvas turguje kupranugarius ir avis. Mergina prisipažino nesipriešinusi tokiai gėdingai procedūrai, nes seniai žinojo atsidursianti svetimoje šeimoje kaip už pinigus įgyta kito vyro nuosavybė, bet ėmė muistytis ir stumti nuo savęs vyrą, kai tas užsispyrė apžiūrėti jos dantis.

Patikėtinis pareiškė, kad Rima tinkama, ir sumokėjo dalį sutartos sumos. Šeima ištaisė puotą: paskerdė riebią avį, o per tą laiką Aišos tėvo pasiuntinys sutvarkė Rimos dokumentus skristi į Saudo Arabiją. Rimos tėvas džiugiai pareiškė, kad šeima dabar gali laukti ketverius metus, kol jaunesnė Rimos sesuo pasieks tinkamą amžių, nes saudoarabas sumokėjo už Rimą didelius pinigus.

Rima užmiršo nerimą ir net susijaudino, kai tėvas pasakė, kad jai be galo pasisekė: ji galės gyventi nedirbdama, kasdien valgys mėsos, įsakinės tarnams, o jos vaikai gaus išsilavinimą ir gerai maitinsis. Rima paklausė tėvo, ar tas vyras galės nupirkti jai lėlę, panašią į tą, kurią matė išmestame žurnale – jį vaikai rado Sanos šiukšlių konteineryje.

Tėvas prižadėjo, kad Rimos prašymą perduos kaip vieną svarbiausių.

Pasiuntiniui po savaitės grįžus, Rima pirmą kartą sužinojo siaubingą tiesą: tai būsianti ne garbinga santuoka, o mut’a – laikinos vedybos. Tėvas užpyko: su jo dukra negalima taip niekšiškai elgtis, jo garbei iškilo grėsmė. Jis ėmė įtikinėti pasiuntinį iš Saudo Arabijos, girdi, būsią sunku rasti kitą vyrą dukrai, nes ji nebebus laikoma tyra ir švari. Jam gali tekti daug metų išlaikyti Rimą, kol ras jaunikį, sutiksiantį paimti ją antra, ne tokia gerbiama žmona.

Kad sandoris būtų priimtinesnis, pasiuntinys pridėjo pluoštą banknotų. Jis paaiškino: jeigu Rimos tėvas atsisakys ją išleisti, jis būsiąs priverstas reikalauti grąžinti jau sumokėtus pinigus.

Rimos tėvas nenoromis sutiko. Jis prisipažino jau išleidęs dalį gautos sumos, tad susigėdęs nudelbė akis ir pasakė Rimai, kad ji privalo išvykti su vyriškiu – tokia esanti Dievo valia. Tėvas paprašė, kad saudoarabas rastų Rimai nuolatinį vyrą toje turtingoje šalyje, nes ten dirba daug jemeniečių.

Pasiuntinys sutiko pasistengti; jei nepavyksią, galėsianti dirbti tarnaite jo namuose.

Rima atsisveikino su artimaisiais ir išvyko iš gimtinės. Ausyse dar ilgai skambėjo graudi dviejų luošų brolių rauda.

Kelionėje vyriškis pažadėjo namų ilgesio kankinamai Rimai nupirkti lėlę, nors dvasininkai tokius daiktus griežtai draudė.

Kaip dauguma arabų kraštų mergaičių Rima puikiai žinojo žmonos pareigas: ji nuo pat gimimo miegojo viename kambaryje su tėvais. Ji suprato, kad moteris privalo tenkinti kiekvieną savo vyro įgeidį.

Aišai didžiausią sielvartą kėlė, kad mergina taip ramiai susitaikė su vergės dalia. Merginos ašaros išdavė ją sakius netiesą, kai tvirtino esanti patenkinta gyvenimu. Rima verkė visas šešias dienas, kurias prabuvo Aišos namuose, ir visą tą laiką gynė Aišos tėvo teisę daryti su ja, ką tas užsigeis.

Aiša pasakojo, kad jos tėvo parankinis lengvai rado vyrą, norintį imti Rimą antrąja žmona. Jemenietis dirbo arbatos nešiotoju vienoje Aišos tėvo kontorų. Pirmoji jo žmona gyveno Jemene ir jis prisipažino, kad jam reikia moters, kuri virtų jam valgyti ir patarnautų.

Paskutinį kartą Aiša matė Rimą, kai mergaitė spausdama prie krūtinės mažytę lėlę klusniai išsekė iš jų namų paskui vieną vyrą tekėti už kito jai nepažįstamo vyro.

Aišos motina, pamaldi sunitė, tiesiog ėjo iš proto dėl to, kas nutiko Rimai. Ji kreipėsi į vyro artimuosius ir jį apskundė. Šis nevilties žingsnis sukėlė šeimoje didžiulį sąmyšį, bet artimieji nei žodžiais, nei veiksmais negalėjo įtikinti sūnų nustoti taip bedieviškai elgtis. Jie patarė Aišos motinai melstis už savo vyro sielą.

Dažnai galvodavau, kas laukia tų vaikų – mut’a nuotakų, nes musulmonų pasaulyje gana sunku gerai ištekinti nebe skaisčią merginą. Tikriausiai jos, mažai reikalingos skurstančių šeimų atžalos, galop išleidžiamos trečiąja ar ketvirtąja žmona neturtingo, neįtakingo vyro, kaip nutiko Rimai ar mano vaikystės draugei Vafai. Ši buvo ištekinta už tokio vyro, nes tokią bausmę skyrė jai tėvas už bendravimą su pašalaičiais.

Aišos gyvenimas namie buvo baisi kančia mąstančiai mergaitei ir tėvo paleistuvystės keliama įtampa neišvengiamai pastūmėjo ją į nuopuolį.

Iš prigimties neatsargią mano dukrą Mahą sužavėjo Aišos išdaigos. Prisimindama, kokia maištinga pati buvau jaunystėje, suvokiau, kad drausti Mahai matytis su Aiša – beprasmiška.

Mat uždraustas vaisius yra be galo gundantis visiems vaikams nepriklausomai nuo jų tautybės ar lyties.

Per patį Persų įlankos karo įkarštį mūsų karalius sutramdė karingiausius klajojančius dorovės policijos būrius ir uždraudė jiems kabinėtis prie krašte besilankančių vakariečių. Mūsų šeimos vyrams užteko proto suprasti, kad nebus nieko gero, jei žurnalistai iš Vakarų matys šalies tikrąjį gyvenimą. Laimė, Saudo Arabijos moterims karaliaus įsakas išėjo į naudą. Jos tiesiog negalėjo patikėti, kad šalies miestų gatvėse nepatruliuos akyli religiniai policininkai, dairydamiesi veidus neužsidengusių moterų, idant galėtų apkulti jas lazdomis ar apipurkšti raudonais dažais. Šis draudimas buvo atšauktas, vos tik baigėsi karas, bet mes, Saudo Arabijos moterys, kelis mėnesius bent jau galėjome atsikvėpti nuo skvarbių žvilgsnių. Per šį svaiginantį laikotarpį visos Saudo Arabijos moterys tarsi buvo raginamos užimti deramą vietą visuomenėje ir mes kvailai tikėjome, jog taip ir bus.

Kai kurioms mūsų šalies moterims pernelyg didelė laisvė, duota pernelyg greitai, baigėsi tragedija. Mūsų vyrai nusivylė, kad visos moterys nesielgia kaip šventosios. Jie nesuvokė, kokią maišatį mūsų gyvenime sukelia atsiradusi prieštara.

Dabar žinau: Aiša ir Maha, dvi Saudo Arabijos merginos, psichologiškai dar nebuvo pasirengusios visiškai nepažįstamai laisvei.

Dėl karo atėjus neįprastiems laikams, Aišai pavyko įsidarbinti savanore vienoje iš vietos ligoninių, tad mano duktė negalėjo apsiraminti, kol ten pat gavo tokį pat darbą. Maha eidavo į ligoninę po pamokų du kartus per savaitę. Dukrai tai buvo nuostabus potyris: ligoninėje ji buvo priversta nešioti abają ir skarą, užtat jai nereikėjo dengtis veido tuo nekenčiamu šydu.

Karui pasibaigus Maha nieku gyvu nenorėjo gyventi kaip anksčiau. Ji tvirtai laikėsi ką tik įgytos laisvės ir maldavo mudviejų su tėvu leisti jai ir toliau dirbti ligoninėje.