Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Pasitarimas tęsiasi jau kur kas ramiau; rimtai svarstoma, kaip išsaugoti paslaptyje mano tapatybę. Suprantame, šalyje kils daug kalbų ir spėlionių, kas ta knygoje pavaizduota princesė. Mano artimieji nusprendžia, kad paprasti saudoarabai nieku gyvu nesužinos tiesos, nes jie tolimi mūsų šeimos ratui. Plačios Saudų giminės vyrai irgi nekelia rimtesnio pavojaus, nes moterys ir jų veikla yra kruopščiai slepiamos nuo jų akių. Tėvo manymu, nerimauti reikia tik dėl artimų moteriškosios lyties giminaičių, nes šios kartais dalyvauja mūsų susibūrimuose, kuriuose kalbama intymiomis temomis.

Staiga Tahani prisimena, kad viena sena tetulė, iš arti mačiusi tragedija pasibaigusias Saros vedybas ir skyrybas, dar gyva. Nura visus nuramina. Baimintis nėra ko: vos prieš kelias dienas tai tetulei diagnozuotas senyvus žmones luošinantis psichikos sutrikimas. Pasak Nuros, tetulė retai pasako ką nors suprantama. Jeigu ji kaip nors išgirs apie knygą – o tokia tikimybė visai menka, – jos šeimos nariai praleis jos šnekas pro ausis.

Visi su palengvėjimu atsidūsta.

Aš pati senės nebijau. Ji jau kadaise buvo balta varna. Geriau už kitus suprantu jos žvitrų būdą. Kadaise sušnabždėjo man į ausį palaikanti mažų laisvių moterims siekį. Tetulė man pasigyrė buvusi pirma feministė pasaulyje, gerokai anksčiau, negu tie dalykai atėjo į galvą europietėms. Ji sakė vestuvių naktį apstulbinusi savo vyrą, kai pareikalavo teisės tvarkytis su pinigais, kuriuos jie gaus pardavę avis, nes ji moka skaičiuoti atmintinai, o jis tik braižydamas skaičius pagaliuku smėlyje. Negana to: jos vyrui niekada nė į galvą nešovė parsivesti antrą žmoną. Jis man dažnai sakydavo, kad vienos tokios moters kaip mano tetulė jam per akis.

Tetulė juokdamasi bedante burna atskleidė man paslaptį, kaip moteris gali valdyti vyrą: reikia sugebėti išlaikyti vyro „odinę lazdą“ kietą ir pasiruošusią. Tuo metu buvau jauna ir nenumaniau, kas galėtų būti ta „odinė lazda“. Vėliau, jau suaugusi, dažnai šypsodavausi, galvodama, kokios gašlybės turėjo drebinti jų palapinę.

Po ankstyvos vyro mirties tetulė man prisipažino pasiilgstanti švelnių jo glamonių ir dėl tų prisiminimų nesusirandanti kito partnerio.

Daugybę metų uoliai saugojau jos laimės paslaptį baimindamasi, kad išplaukęs viešumon toks prisipažinimas neduotų tetulei ramybės.

Kelias valandas mano artimieji įnikę skaito vertimą, kol įsitikina, kad daugiau niekas iš gyvųjų, nepriklausančių artimiausiai mūsų šeimos aplinkai, nežino apie šeimos dramas ir rietenas, pavaizduotas knygoje.

Maniškius apima begalinis palengvėjimas. Be to, jie netgi sužavėti, kad taip gudriai pakeičiau informaciją, kuri valdžios atstovus bemat būtų atvedusi tiesiai prie mano durų.

Susitikimas baigiasi tuo, kad tėvas su Ali įspėja mano seseris nepasakoti vyrams, kokiu reikalu buvome susirinkę – ką gali žinoti, ar kuris nors nesusilaikys ir neatskleis paslapties seseriai ar motinai? Seserys gauna nurodymą sakyti, kad susirinkime buvo aptariami tik asmeniniai moteriški reikalai, neverti jų vyrų dėmesio.

Tėvas griežtai įsako man „neiti į viešumą“ ir nepranešti apie savo „nusikaltimą“. Tas faktas, kad knygoje pavaizduota mano gyvenimo istorija, turi išlikti gerai saugoma mūsų šeimos paslaptimi. Tėvas primena, kad antraip manęs laukia baisūs padariniai – namų areštas, o gal net kalėjimas. Negana to, šeimos vyrai, tarp jų ir mano pačios sūnus Abdula, taps pajuokos objektu ir patriarchalinė Saudo Arabijos visuomenė nuo jų nusigręš, nes labiau už viską ji vertina vyro sugebėjimą valdyti savo moteris.

Apsimetu nuolanki: nudelbiu akis ir prižadu vykdyti visus nurodymus. Širdyje šypsausi, nes šįvakar padariau įstabų atradimą: mano šeimos vyrai surakinti su manimi savotiška grandine. Jų viršenybė įkalina juos taip pat patikimai kaip ir mane.

Atsisveikindama su tėvu ir broliu galvoju, kad nežabota valdžia apnuodija tą, kuris jos įsikibęs.

Negavęs mano kraujo Ali nepatenkintas, stačiokiškai atsisveikina. Labiau už viską jam būtų patikę, jei man būtų buvęs paskirtas namų areštas, bet tuomet būtų iškilusi grėsmė, kad iškils aikštėn mudviejų kraujo ryšys, o jis negalėjo sau to leisti.

Atsisveikinu su juo ypač šiltai. Sukuždu į ausį:

– Atmink, Ali, kad ne kiekvieną surakintą grandinėmis galima palaužti.

Didi pergalė!

Važiuojant namo Karimas niūrus ir nekalbus. Vieną po kitos rūko cigaretes ir tris kartus smarkiai iškeikia vairuotoją filipinietį, kad šis prastai vairuoja.

Veidu prisiglaudžiu prie langelio. Nesidomiu Rijado gatvėmis – kaupiu drąsą antram mūšiui, nes suprantu, kad baisaus Karimo pykčio neišvengsiu.

Kai užsirakiname miegamajame, Karimas griebia knygos lapus ir ima balsu skaityti jį labiausiai įžeidžiančias vietas: „Jis dedasi išmintingas ir geraširdis, bet širdies gilumoje yra suktas ir savanaudis. Pasišlykštėjau pamačiusi, koks jis menkysta ir kiek mažai teigiamų bruožų turi.“

Mintyse jį užjaučiu: kokio žmogaus neskaudintų ir nesiutintų, jei į viešumą būtų iškeltos jo ydos? Tačiau užgniaužiu tą jausmą, prisiversdama prisiminti vyro poelgius, sukėlusius man skausmą ir sielvartą, taip gyvai aprašytus knygoje.

Sutrikusi nežinau, juoktis ar verkti.

Karimo nesivaldymas išsklaido abejones. Mano vyras maskatuoja rankomis, trypia kojomis. Jis man primena labai linksmą Egipto lėlių teatro spektaklį, jį praėjusią savaitę mačiau savo sesers Saros rūmuose. Lėlės buvo aprengtos saudoarabų drabužiais. Kuo įdėmiau žiūriu, tuo panašesnis Karimas darosi į Gochą, mielą, bet ekscentrišką pramanytą personažą arabą. Spektaklyje lėlė Gocha vaidino save: striksėjo po sceną ir išsisukinėjo iš keblių padėčių.

Taip ima juokas, kad net tirta lūpos. Rodos, tuoj tuoj mano vyras kris ant grindų ir kaip vaikas ims rodyti ožį.

„Karimas išraudo iš gėdos, ėmė keiktis. Galbūt supyko dėl to, kad nesugeba suvaldyti savo žmonos.“

Karimas su neapykanta dėbso į mane.

– Sultana, nedrįsk šypsotis! Aš ne juokais įpykęs!

Vis dar grumdamasi su prieštaringais jausmais gūžteliu.

– Nori pasakyti, kad tave apšmeižiau?

Nekreipdamas dėmesio į mano žodžius Karimas toliau ieško smerktiniausių ištraukų apie savo būdą, primenančių tam tikrus jo bruožus, dėl kurių prieš keletą metų buvau jį palikusi. Dabar jis jau šaukte šaukia:

– „Kaip troškau, kad mano vyras būtų kovotojas, žmogus, kurio gyvenimo kelią nušviečia karšta doros liepsna!“

Sulig kiekvienu žodžiu Karimo įniršis auga. Jis pakiša knygą man po nosimi ir pirštu beda į labiausiai, jo manymu, įžeidžiančius žodžius:

– „Prieš šešerius metus Sultana susirgo venerine liga. Be galo krimsdamasis Karimas prisipažino kas savaitę turėdavęs lytinių nuotykių su nepažįstamomis moterimis <...>. Išgąsdintas ligos Karimas prižadėjo tų slaptų kassavaitinių linksmybių vengti, bet Sultana sako žinanti, kaip jam sunkiai pavyksta atsispirti tokioms pramogoms ir kad jis toliau nė kiek nesigėdydamas jomis mėgaujasi. Iš nuostabios jų meilės liko vien prisiminimai. Sultana sako palaikysianti vyrą ir toliau kovosianti savo dukrų labui.“

Ši atskleista paslaptis taip supykdo Karimą, kad imu baimintis, jog jis tuoj apsiverks. Tada vyras ima kaltinti mane „apnuodijus rojų“ ir tvirtina, esą „mudviejų gyvenimas tobulas“.

Turiu pripažinti: per pastaruosius dvylika mėnesių man grįžo truputis ankstesnės meilės Karimui ir pasitikėjimo juo, bet tokiomis akimirkomis kaip ši aš dar labiau nusiviliu savo šeimos vyrų bailumu. Iš Karimo elgesio suprantu: jis visiškai nesusimąsto, dėl kokių priežasčių rizikavau savo saugumu ir mūsų laime pasakodama savo gyvenimo įvykius ir tikrus tragiškus nutikimus, dėl kurių miršta jaunos, nekaltos moterys jo gimtinėje. Karimui terūpi, kaip jis pavaizduotas knygoje, ir tai, kad daugelyje epizodų atrodo nekaip.