Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Mahą užgavo, kad senelis teikia pirmenybę jos broliui, o jai yra abejingas. Man suspaudė širdį, nes supratau, kaip mergaitei skaudu.

Žinodama, kaip Maha moka aikštytis, priėjau norėdama ją paguosti. Kaip tik tuo metu ji atsistojo vyro poza ir ėmė plūsti senelį nepadoriausiais keiksmažodžiais, pramaišiui su šlykščiais kaltinimais.

Nuo tos akimirkos šeimos sambūris ėmė sparčiai krikti. Jaučiausi pažeminta, bet man dingtelėjo, kad Maha išsakė mano tėvui tai, ko šis nusipelnė.

Tėvas niekad nebuvo geros nuomonės apie moteriškąją lytį, todėl ir dabar neslėpė jausmų.

– Patraukit tą šlykštų padarą man iš akių! – niekinamai įsakė jis.

Maha pažadino tėvo panieką man. Bjauriai sučiaupęs lūpas jis skvarbiu žvilgsniu žiūrėjo čia į dukrą, čia į vaikaitę. Išgirdau jį nežinia kam niurnant:

– Obuolys nuo obels netoli ritasi.

Akies mirksniu Karimas stvėrė Mahą, išnešė iš kambario, kad nematytų senelis, ir besimuistančią, besikeikiančią nutempė į vilą išsiplauti muilu burnos. Iš sodo mus pasiekė jos prislopinti riksmai.

Tėvas netrukus išėjo, bet spėjo pranešti visai šeimai, kad mano dukros pasmerktos, nes jų gyslomis teka mano kraujas.

Į tokius pareiškimus pernelyg jautriai reaguojančią mažąją Amani ištiko isterija.

Nuo tos dienos mano tėvas nebepripažino abiejų savo anūkių.

Mahos karingumas ir užsispyrimas netrukdė jai retkarčiais parodyti neregėtą gerumą ir jautrumą, o po incidento Taife ji ėmė kiek labiau valdytis, nors ją vis dar ištikdavo didesni ar mažesni pykčio priepuoliai. Mudu su Karimu dabar dvigubai smarkiau stengėmės įtikinti abi dukras, kad jas mylime ir gerbiame ne mažiau kaip sūnų. Mūsų namuose šios pastangos davė vaisių, bet Maha negalėjo nepastebėti, kad pasaulyje už mūsų namų sienų ji laikoma verta mažiau negu jos brolis. Visi saudoarabai, mano ir Karimo artimieji – ne išimtis, – turi bjaurų įprotį: apgaubti dėmesiu ir meile sūnus, o į dukras nekreipti dėmesio.

Maha buvo išmintinga mergaitė, ją sunkiai galėjai apgauti, tad negailestinga arabiško krašto tikrovė graužte graužė jai sąmonę. Man nedavė ramybės bloga nuojauta, kad Maha – vieną dieną išsiveršiantis ugnikalnis.

Kaip dažna šiuolaikinė motina gerai nežinojau, kaip padėti labiausiai rūpesčių kamuojamai savo atžalai.

Vykstant Persų įlankos karui – jo veikiausiai neužmirš nė vienas saudoarabas, – Mahai buvo vos penkiolika. Padvelkė permainomis ir moterų emancipacijos perspektyva nieko taip neviliojo, kaip mano vyresniąją dukrą. Slogi mūsų, po šydais veidus slepiančių būtybių, padėtis sužadino neregėtą gausių užsienio žurnalistų smalsumą; daug išsilavinusių mano šalies moterų ėmė nekantriai laukti dienos, kai galės sudeginti skraistes, nusimesti sunkias juodas abajas 3 ir sėsti prie nuosavų automobilių vairo.

Aš pati taip pasinėriau į tą jaudulį, kad nepastebėjau, kaip vyresnioji dukra susidėjo su paaugle, kuri užsidegusi moterų išsivadavimo idėja metėsi į kraštutinumus.

Pirmą kartą pamačiusi Aišą pasijutau nesmagiai. Ne todėl, kad buvo kilusi ne iš karališkosios šeimos, nes pati turėjau nekilmingų artimų draugių. Aiša buvo iš garsios saudoarabų šeimos. Turtus ji susikrovė importuodama į Karalystę baldus ir parduodama gausioms užsienio bendrovėms, turinčioms apstatyti daugybę gyvenamųjų namų svetimšaliams darbininkams, pulkais plūstantiems į šalį.

Mergina man atrodė vyresnė negu iš tikrųjų: kur kas brandesnė, negu turėtų būti septyniolikmetė. Jos ryžtinga elgsena pranašavo bėdą.

Aiša ir Maha buvo neperskiriamos, ir Aiša praleisdavo daug laiko mūsų namuose. Kaip jauna saudoarabė, Aiša turėjo neįprastą laisvę. Vėliau sužinojau, kad tėvai bemaž nekreipė į ją dėmesio ir jiems, rodės, nerūpi, kur būna jų duktė.

Aiša buvo vyriausioji iš vienuolikos vaikų ir jos motina, vienintelė teisėta jos tėvo žmona, amžinai būdavo įsivėlusi į nesibaigiantį šeiminį ginčą su vyru dėl to, kad šis naudojosi beveik pamirštu arabų papročiu mut’a – „malonumų (ar „laikinąja“) santuoka“. Tokia santuoka gali trukti nuo vienos valandos iki devyniasdešimt devynerių metų. Kai vyras parodo moteriai, kad laikinas susitarimas baigėsi, pora pasuka savais keliais be skyrybų ceremonijos. Saudo Arabijoje vyraujanti sunitų islamo atšaka laiko šią praktiką amoralia ir smerkia šitokią sąjungą kaip įteisintą prostituciją. Vis dėlto jokia valdžia negali atimti iš vyro teisės ja naudotis.

Aišos motina, musulmonė sunitė, priešinosi tam, kad jų gyvenimą drumstų ištvirkusio vyro vienai nakčiai ar savaitei atitempiamos jaunamartės. Vyras nepaisė žmonos prieštaravimų ir savo teisę grindė šiomis Korano eilutėmis: „Jums yra leistinos visos likusios moterys, jeigu jūs siekiate jų savo nuosavybe, saugodami savojo kūno tyrumą, neištvirkaudami. O už tai, ką jūs patiriate iš jų malonumų, duokite joms dovaną pagal susitarimą.“4 Musulmonai šiitai aiškina šiuos žodžius kaip palaikančius tokią praktiką, bet tarp sunitų tokia laikina sąjunga nėra įprasta. Aišos tėvas, naudojęsis laisve vesti jaunas moteris vien dėl sekso teikiamų malonumų, buvo veikiau išimtis negu taisyklė mūsų šalyje.

Mane nepaprastai domino sunki bejėgių merginų ir moterų dalia Saudo Arabijoje, todėl iškamantinėjau Aišą apie šią nepadorią praktiką. Jau buvau girdėjusi apie ją pasakojant šiitę iš Bahreino, su ja prieš keletą metų Londone susipažino ir susidraugavo Sara.

Matyt, Aišos tėvas kratėsi atsakomybės nuolatos išlaikyti keturias žmonas su vaikais, todėl kas mėnesį išsiųsdavo patikimą padėjėją į šiitų gyvenamas vietoves Saudo Arabijoje ir už jos ribų susitarti su įvairiomis skurdžių šeimomis dėl teisės laikinai susituokti su skaisčiomis jų dukromis. Tokį sandorį lengvai galėjai sudaryti su vyru, turinčiu keturias žmonas, daug dukterų ir mažai pinigų.

Kartais Aiša susidraugaudavo su merginomis, kurios būdavo atvežamos į Rijadą kelioms siaubo naktims. Aišos tėvo aistrai atvėsus jaunosios nuotakos buvo grąžinamos jų šeimoms su dovanotais auksiniais papuošalais ir kapšeliais pinigų. Pasak Aišos, dauguma nuotakų buvo ne daugiau kaip vienuolikos ar dvylikos, iš neturtingų šeimų ir neraštingos. Jos nelabai susigaudydavusios, kas su jomis daroma. Jos tik suprasdavo, kad joms labai baisu ir kad vyras, kurį Aiša vadino tėvu, daro dalykus, kurie joms kelia didžiulį skausmą. Aiša tvirtino, kad visos merginos verkdavo, prašėsi grąžinamos pas motiną.

Rūsčių akių Aiša ašarodama pasakojo apie Rimą, trylikametę mergaitę, atvežtą į Saudo Arabiją iš Jemeno, skurdžios šalies, kurioje gyvena daug šiitų. Pasak Aišos, Rima buvo graži kaip elnė (jos vardas arabiškai ir reiškia šį gyvūną) ir neapsakomai maloni.

Rima buvo iš genties, klajojančios po atšiaurų Jemeno kraštą. Jos tėvas turėjo tik vieną žmoną, bet sugyveno su ja net dvidešimt tris vaikus, iš jų – septyniolika mergaičių. Rimos motina, dabar sunykusi ir sukumpusi nuo šitiekos gimdymų ir sunkaus darbo, kadaise buvo graži mergina, tad septyniolika jos dukterų irgi buvo gražuolės. Rima didžiuodamasi sakė, esą garsas apie jų šeimos merginų grožį pasiekė net Saną, Jemeno sostinę.

Šeima buvo labai neturtinga: turėjo tik tris kupranugarius ir dvidešimt dvi avis. Be to, du iš šešių sūnų per sunkų gimdymą pasaulį išvydo luoši. Vieno kojos buvo persikreipusios ir jis negalėjo vaikščioti, kito kūną tampė keisti traukuliai, todėl jis negalėjo dirbti. Taigi Rimos tėvas stengėsi parduoti labai geidžiamas dukras pirkėjams, kurie pasiūlys didžiausią kainą. Vasaros mėnesiais šeima keliaudavo aukštų kalnų perėjomis, siaurais, pavojingais keliais į sostinę ir ten sudarydavo sandorį parduoti dukrą, pagal islamo reikalavimus pasiekusią santuokinį amžių.