Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Žiauri ironija: mano brolis, vyras, kuris niekinamai išsišiepia, jei tik kas užsimena apie moterų teises, perskaitė knygą, kurios pagrindinė tema – netinkamas elgesys su moterimis mano tėvynėje. Tas demonas Ali nuplėšė mane saugančią anonimiškumo skraistę.

Baikščiai apsidairau po kambarį – žiūriu į tėvą, seseris ir brolį. Nuostaba ir pyktis jų veiduose, lyg susitarus, iš lėto virsta rūstybe.

Buvau demaskuota praėjus vos mėnesiui!

Atgaunu žadą ir imu neįtikinamai teisintis. Kaltę už savo poelgį suverčiu viršiausiajam. Sakau tai, ką sako visi dori musulmonai, nutverti už rankos. Tvoju plaštaka per popierius.

– Dievas to norėjo. Jis norėjo šios knygos!

Ali bemat pašaipiai atrėžia:

– Dievas? Nieko panašaus! Šėtonas to norėjo! Šėtonas, ne Dievas!

Jis pasisuka į tėvą ir kuo rimčiausiai sako:

– Nuo pat gimimo Sultana nešiojasi sieloje velniūkštį. Jis ir užsinorėjo šios knygos!

Mano seserys paskubomis ima versti lapus norėdamos pačios įsitikinti, ar paviešintos mūsų šeimos paslaptys.

Mane palaiko tik Sara. Ji tyliai atsistoja, prieina man už nugaros, uždeda delnus ant pečių ir ramina tuo švelniu prisilietimu.

Karimo įniršis rimsta. Jis ima skaityti knygos vertimą. Pasilenkiu ir matau, kad aptiko skyrių, kuriame pasakojama apie mūsų pirmą susitikimą, pasibaigusį vedybomis. Sėdėdamas visiškai ramiai mano vyras skaito balsu žodžius, kuriuos mato pirmą kartą.

Pikti tėvo riksmai sužadina nežabotą Ali neapykantą ir juodu nenusileisdami vienas kitam plūsta mano kvailumą. Šitame karštame erzelyje girdžiu brolį šaukiant, kad aš nusikaltau išdavyste.

Išdavyste? Aš myliu Dievą, tėvynę ir karalių – būtent tokia tvarka, tad užrinku:

– Ne! Aš nesu išdavikė! Išvadą, kad nusikaltau išdavyste, gali padaryti tik riboto proto žmonės, atsitiktinai susibūrę draugėn!

Kuo labiau pykstu, tuo labiau vadėjasi mano baimė.

Mano šeimos vyrai – įrodymas, jog vyrai ir moterys gali sugyventi taikiai tik tada, kai viena lytis tokia stipri, kad gali visiškai dominuoti kitos atžvilgiu. Dabar, kai mes, Saudo Arabijos moterys, gauname išsilavinimą ir imame mąstyti pačios, mūsų gyvenime atsiras dar daugiau nesantarvės ir maišaties. Vis dėlto aš mielai stoju į mūšį, jei to reikia, kad moterys gautų daugiau teisių, nes netikra taika tik paverčia moteris dar didesnėmis vergėmis.

Tačiau suprantu, kad dabar ne tinkamiausias laikas ginčytis.

Įnirtingas barnis nesiliauja ir aš suglumstu. Iškart apnikusi baimė aptemdė man atmintį ir aš net negaliu prisiminti, kodėl prašiau Jean Sasson parašyti mano gyvenimo istoriją. Taigi nustoju klausytis kaltinimų ir prisiverčiu prisiminti, kaip buvo nubausta mirtimi paskandinant mano draugė Nada. Tuo metu buvau paauglė. Dvasininkų valdžia užklupo geras mano drauges Nadą ir Vafą su vyrais, ne jų sutuoktiniais ir ne giminėmis. Abi merginos tebebuvo skaisčios, todėl pasaulietinė valdžia nenubaudė jų už nusikaltimą dorovei, bet atidavė nubausti tėvams. Vafos tėvas ištekino ją už senio. Nados tėvas pats pareikalavo žiaurios bausmės, girdi, ištvirkavimu jauniausioji jo dukra sutepė šeimos vardą. Nubaudęs Nadą mirtimi jis tarėsi grąžinęs prarastą garbę.

Mano mintys nukrypo į žvėrišką geriausios mano sesers draugės Tahani įkalinimą. Samiros tėvai žuvo per automobilio avariją. Ji pabėgo į Jungtines Amerikos Valstijas su meilužiu, kai pajuto, kad jai kelia grėsmę dėdė, po tėvų mirties tapęs teisėtu jos globėju. Samiros dėdei apgaule prikalbinus ją grįžti į Saudo Arabiją, merginą ištiko didžiulė tragedija. Įsiutęs dėl meilės romano dėdė ją ištekino už vyro, kurį pats parinko. Kai šis sužinojo, kad Samira nebe skaisti, ji buvo įkalinta vadinamajame moters kambaryje. Jame užrakinta ir dabar, kai aš pakliuvau į bėdą.

Dar prieš išleidžiant knygą supratau, kad nė viena iš tų istorijų neatrodo įtikima, nebent skaitytojai suvoktų, kad vyrai išties barbariškai elgiasi su moterimis. Tačiau vidinis balsas man sakė, kad žmonės, gerai pažįstantys mano šalį, jos papročius ir tradicijas, supras, jog pasakoju tiesą. Dabar svarstau, ar tragiškas Nados ir Samiros gyvenimas sujaudino skaitytojų širdis.

Nelaimingų mano draugių ir graudžios jų lemties prisiminimai įkvepia man naujų jėgų.

Vis labiau širsdama imu galvoti, kad trokštantieji laisvės turi būti pasiryžę sumokėti už ją savo gyvybe. Nutiko blogiausia – buvau demaskuota. Kas toliau?

Atėjo lemiama akimirka. Pajutusi sugrįžtant jėgas atsistoju ir atsigręžiu į savo priešus. Mano gyslomis teka senelio Abdel Azizo kraujas. Nuo mažų dienų pavojingiausia būdavau tada, kai pakliūdavau į tikrą pavojų.

Drąsa įkvepia man dar didesnį ryžtą. Prisimenu veidą geraširdžio vyro, pasiūliusio mergaitei sultingų datulių. Man šauna pašėlusi mintis. Nė kiek nedvejodama narsiai išrėkiu:

– Veskite mane pas karalių!

Riksmai liaujasi. Mano tėvas negalėdamas patikėti pakartoja:

– Pas karalių?!

Ali nekantriai pliaukšteli liežuviu.

– Karalius nenorės tavęs matyti!

– Norės! Veskit mane pas jį. Noriu paaiškinti karaliui, dėl kokių priežasčių knyga išvydo pasaulį. Papasakoti apie tragišką jo valdomų moterų gyvenimą. Aš prisipažinsiu, bet tik karaliui.

Tėvas pašnairuoja į Ali. Jų žvilgsniai susitinka. Rodos, skaitau jų mintis: Reikia elgtis garbingai, bet ne per daug garbingai!

– Aš reikalauju atlikti išpažintį. Karaliui.

Karalių gerai pažįstu. Jis baisiai nemėgsta konfliktuoti. Bet vis tiek mane nubaus už tai, ką padariau. Išsaugoti mano atminimą gali tik žmogus, kilęs ne iš Saudo Arabijos.

– Tačiau prieš eidama pas karalių turiu pasikalbėti su vieno užsienio laikraščio korespondentu ir pranešti savo tapatybę, – sakau. – Jeigu būsiu nubausta, mano atminimas nebus užmirštas. Tegul pasaulis sužino, kaip mūsų šalyje elgiamasi su tais, kurie atskleidžia tiesą.

Prieinu prie telefono, stovinčio ant stalelio prie durų į prieškambarį, galvodama, kad turiu kam nors pranešti pakliuvusi į bėdą. Iš paskutiniųjų stengiuosi prisiminti laikraščio telefono numerį, jį įsidėmėjau kaip tik tokiam atvejui, bet nepavyksta.

Mano seserys ima raudoti ir maldauja tėvo mane sustabdyti.

Karimas pašoka ant kojų ir pirma manęs lekia prie telefono. Gerokai aukštesnis už mane vyras pastoja kelią. Rūsčiu veidu ištiesia ranką ir rodo į kėdę lyg į budelio trinką.

Nors padėtis labai rimta, Karimo išraiška kažkodėl mane pralinksmina ir aš garsiai nusijuokiu. Kartais mano vyras elgiasi kvailai; jis iki šiol nesuprato, kad užčiaupti man burną gali tik nužudydamas. O to, žinau, jis nieku gyvu nepadarytų. Man visuomet jėgų įkvėpdavo tai, jog Karimas nėra smurtautojas.

Nei Karimas, nei aš nekrustelime. Dramatiškai sušunku:

– Kai žvėris užspeistas į kampą, medžiotojui reikia saugotis!

Man šauna mintis trenkti galva jam į pilvą; besvarstant tokią galimybę, vyriausioji sesuo Nura patraukia visų dėmesį ir nuramina.

– Gana! Šitaip problemos nesprendžiamos.

Ji nutyla, žvilgteli į tėvą ir į Ali.

– Ko čia įsirėkavot?! Tarnai išgirs kiekvieną žodį, o tada atsidursime tikrai nepavydėtinoje padėtyje.

Nura – vienintelė iš tėvo dukterų, pelniusi jo meilę. Tėvas rankos mostu paliepia visiems nutilti.

Karimas paima mane už rankos ir mudu atsisėdame. Tėvas ir Ali vis dar stovi beveik netekę žado.

Nuo knygos pasirodymo baimė siurbė iš manęs jėgas. Dabar pirmą kartą po daugelio savaičių apima baisus įniršis, nes suvokiu: vyrai mažiausiai nori atiduoti mane valdžiai.