Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Giliai įkvepiu ir viltingai primenu sau, kad veikiausiai esu saugi: Al Saudų giminė tokia plati, kad vien tai laiduoja anonimiškumą. Vis dėlto niekados neapgaunanti nuojauta mane įspėja, kad esu demaskuota.

Vos tik įveikiu sumišusį su baime kaltės jausmą, į namus įlekia mano vyras Karimas šaukdamas, kad mano brolis Ali grįžo iš kelionės po Europą anksčiau laiko ir kad mano tėvas skubiai šaukia šeimos susirinkimą savo rūmuose. Juodos vyro akys piktai žaižaruoja blyškiame, skaisčiai raudonų dėmių išmargintame veide, ir jis atrodo pasiutęs labiau už pasiutusį šunį.

Mane persmelkia siaubinga mintis: kas nors papasakojo Karimui apie knygą!

Įsivaizduodama, kaip dūstu uždaryta požeminiame kalėjime, atskirta nuo mylimų vaikų, trumpai pasiduodu jauduliui ir skystu, laibu, tarsi nesavu balseliu klausiu:

– Kas atsitiko?

– Kas ten žino? – gūžteli pečiais Karimas. Iš susierzinimo paraudusiomis šnervėmis jis prisimena: – Pasakiau tavo tėvui, kad rytoj Ciuriche turiu svarbų susitikimą, kad mudu su tavim galim nueiti pas jį man grįžus, bet jis griežtai pareikalavo atsisakyti savo planų ir šįvakar atlydėti tave į jo namus.

Karimas lyg viesulo nešamas įsiveržia į kabinetą rėkdamas:

– Man teko atšaukti tris susitikimus!

Pakirstomis kojomis susmunku ant sofos, galvodama, kaip nereikia skubėti su išvadomis. Karimo pyktis neturi nieko bendra su manimi! Širdyje viltingai plyksteli drąsos kibirkštėlė.

Vis dėlto neapleidžia baimė būti demaskuotai, tad kelios valandos iki to netikėto šeimos susirinkimo prailgsta.

Apsimesdama linksma, nors toli gražu tokia nesu, šypsausi ir plepu su Karimu, kai mudu storais persiškais kilimais plačiu prieškambariu einame į milžinišką prabangią svetainę ką tik pastatytuose tėvo rūmuose. Tėvo dar nėra, bet matau, kad mudu su Karimu pasirodėme paskutiniai. Kiti dešimt gyvų mano motinos vaikų irgi buvo pakviesti į tėvo namus be savo antrųjų pusių. Žinau, kad trims mano seserims teko atskristi į Rijadą iš Džidos, o kitoms dviem – iš Taifo. Apsidairau ir įsitikinu, jog Karimas – vienintelis ne mūsų šeimos narys, nematyti net pirmos tėvo žmonos ir jos vaikų. Spėju, jiems buvo liepta išeiti kitur.

Spėlioju, kodėl taip skubiai buvo sušauktas susitikimas, vėl prisimenu savo knygą ir baimė suspaudžia krūtinę. Neramiai susižvelgiame su seserimi Sara. Ji vienintelė iš mūsų šeimos žino, kad knyga išleista, tad, matyt, galvoja tą patį ką ir aš. Visos seserys šiltai su manim pasisveikina, tik ne brolis Ali; jis seka mane suktomis akimis.

Netrukus į kambarį įeina tėvas. Dešimt jo dukterų pagarbiai atsistoja; kiekviena mūsų pasisveikiname su tėvu – jis davė mums gyvybę, bet ne meilę.

Nebuvau mačiusi tėvo keletą mėnesių ir dingteli, kad jis atrodo išvargęs ir pirma laiko pasenęs. Kai pasilenkiu pabučiuoti jam į skruostą, jis nekantriai nusisuka vengdamas su manim sveikintis. Tą akimirką ne juokais išsigąstu; buvau naivi manydama, jog Al Saudai per daug įnikę kaupti turtus ir knygos jiems nerūpi. Dabar tiesiog drebu iš baimės.

Tėvas rūsčiai liepia mums sėstis ir sako turintis pranešti nerimą keliančią naujieną.

Pajuntu įdėmų žvilgsnį ir matau, kad Ali, kuriam kitų kančios kelia nesveiką susidomėjimą, piktdžiugiaudamas negailestingai į mane spokso. Bemaž neabejoju Ali žinant, kodėl sušauktas šis susirinkimas.

Tėvas įkiša ranką į didelį juodą portfelį ir ištraukia knygą, kurios pavadinimo nė vienas mūsų negalime perskaityti – ji parašyta kažkokia užsienio kalba. Man kyla prieštaringų minčių; dingteli, kad ankstesni mano būgštavimai nepagrįsti – ką ši knyga gali turėti bendra su mūsų šeima?

Neslepiamo įniršio kupinu balsu tėvas aiškina, kad Ali neseniai nupirko knygą Vokietijoje ir kad joje pasakojama apie gyvenimą vienos princesės, kvailos, trumparegės moters, nesuvokiančios, jog karališkas kraujas suteikia ne tik privilegijų, bet ir užkrauna tam tikrą atsakomybę. Su knyga rankose tėvas eina ratu aplink kambarį. Viršelyje neabejotinai pavaizduota musulmonė, nes užsidengusi veidą skraiste ir jai už nugaros matyti turkiški minaretai. Man topteli pašėlusi mintis, kad kažkokia tremtyje senstanti Egipto ar Turkijos princesė parašė kokią daug paslapčių paviešinančią knygą, bet tuoj pat sumoju, kad jos pasakojimai mūsų šalyje niekam nerūpėtų.

Tėvui priėjus arčiau, perskaitau pavadinimą: „Ich, Prinzessin aus dem Hause Al Saud“.

Mano pasakojimas!

Neturėjau jokių ryšių su knygos autore nuo tada, kai sužinojau, kad rankraštis parduotas William Morrow Company – stambiai, gerbiamai JAV leidyklai, taigi nenutuokiau, jog „Princesė“ turėjo milžinišką pasisekimą ir buvo parduota daugybei šalių. Dabar prieš akis matau Vokietijoje pasirodžiusį leidinį.

Akimirką džiūgauju, bet tuoj pat apima neapsakomas siaubas. Kraujas suplūsta į skruostus. Nustėrusi vos girdžiu tėvo balsą. Jis aiškina, kaip Ali pamatė knygą su mūsų šeimos pavarde viršelyje Frankfurto oro uoste ir jį apėmė smalsumas. Todėl jis nepagailėjo išlaidų, kad knyga būtų išversta.

Iš pradžių Ali suirzo, nes manė, kad kokia menkai žinoma nepatenkinta Al Saudų šeimos princesė atskleidė pigias savo gyvenimo paslaptis. Perskaičius knygą ir aiškiai atpažinus save iš dramatiškų vaikystės įvykių, Ali išaiškėjo tiesa. Jis nutraukė atostogas ir įsiutęs paskubomis grįžo į Rijadą.

Į šį susitikimą tėvas atnešė knygos vertimo kopijų.

Dabar jis linkteli Ali ir ranka duoda ženklą. Mano brolis sugriebia didžiulę šūsnį popierių ir išdalija kiekvienam po krūvelę, perjuostą plačiu guminiu žiedu.

Karimas sumišęs kumšteli man alkūne, kilsteli antakius ir pavarto akis.

Iki paskutinės akimirkos neišsiduodu ir žiūriu į jį taip pat suglumusi. Gūžteliu pečiais ir nemirksėdama, tuščiomis akimis spoksau į popieriaus lapus.

– Sultana! – užrinka tėvas.

Staigiai strykteliu.

Tėvas prabyla greitakalbe – turbūt šitaip greitai kulkosvaidis spjauna kulkas.

– Sultana, ar prisimeni savo sesers Saros vedybas ir skyrybas? Nedoras savo vaikystės drauges? Savo motinos mirtį? Kelionę į Egiptą? Savo vedybas su Karimu? Sūnaus gimimą? Sultana?!

Nustoju kvėpuoti.

Tėvas žeria kaltinimus toliau:

– Sultana, jeigu tau sunku prisiminti šiuos svarbius įvykius, perskaityk šią knygą!

Tėvas meta ją man prie kojų.

Negaliu pajudėti – tik be žodžių dėbsau.

– Sultana, pakelk knygą! – įsako tėvas.

Karimas stveria knygą ir spokso į viršelį. Jis gaudo orą giliai, nelygiai šnopuodamas ir pasisuka į mane.

– Kas čia, Sultana?

Mane paralyžiuoja baimė. Širdis nustoja plakti. Sėdžiu ir klausausi, trokšdama, kad ji vėl dunkstelėtų ir grąžintų man gyvybę.

Karimas visiškai nebesitvardo: šveičia knygą ant grindų, griebia mane už pečių ir purto it skudurinę lėlę.

Vėl pajuntu pažįstamą širdies plakimą, nors man dingteli vaikiška mintis – akimirką gailiuosi, kad tuoj pat nemiriau ir neprislėgiau savo vyro sąžinės kalte, kuri būtų graužusi jį iki gyvenimo galo. Girdžiu, kaip nuo tvirtų Karimo rankų trūkinėja mano kaklo raumenys.

– Sultana! Atsakyk savo vyrui! – klykia tėvas.

Staiga metai išgaruoja. Aš vėl esu maža mergaitė, visiškai priklausoma nuo tėvo. Kaip trokštu, kad motina būtų gyva, nes nuo šitos bjaurios akistatos galėtų išgelbėti tik motinos įkarštis!

Jaučiu: dar truputis ir apsižliumbsiu.

Daug kartų esu sau sakiusi, kad be drąsos negausi laisvės, bet drąsos pritrūkstu kaskart, kai man jos reikia labiausiai. Žinojau: jeigu artimiausi mano šeimos nariai perskaitys knygą, mano paslaptis bus atskleista. Aš, kvaiša, jaučiausi saugi todėl, kad mano šeimoje vienintelė Sara skaito knygas. Net jeigu po miestą būtų pasklidusios paskalos apie knygą, maniau, kad mano artimieji nebūtų kreipę į jas dėmesio, nebent kas nors būtų paminėjęs kokį nutikimą iš savo jaunystės.