Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Sakau savo vyrui, kad tik jis ir kiti Saudidų šeimos vyrai turi galios ką nors pakeisti mūsų šalyje. Jie gali pamažu, patyliukais, atsargiai siekti permainų ir prie jų prisidėti. Karimas lieka kurčias mano prašymui ir aš suprantu, kad Saudidų šeimos vyrai nerizikuos turima galia dėl savo moterų. Jie karštai įsimylėję valdžią, kurią jiems suteikia karūna.

Primenu Karimui, kad vienintelis žmogus ne iš mūsų šeimos, žinantis, kas jis, – knygos autorė. Na, o šeimos nariai puikiai jį pažįsta ir be knygos žino gerąsias ir blogąsias jo savybes.

Karimas prisėda šalia ir smiliumi pakelia man smakrą. Svarstydamas balsu atrodo beveik patrauklus.

– Tu papasakojai Jean Sasson apie ligą, kurią susigriebiau?

Susigėdusi muistausi, o Karimas lėtai linguoja galvą, akivaizdžiai nusivylęs.

– Sultana, nejaugi tau nėra nieko šventa?

Daug mūšių baigiasi gausiais geros valios gestais. Šis vakaras netikėtai baigiasi šiltų jausmų atskleidimu. Keista, bet Karimas pareiškia dar niekada šitaip karštai manęs nemylėjęs.

Vyras ima meilintis ir man pačiai suliepsnoja jausmai. Sutuoktinis pažadina geismą, kurį jau maniau dingus amžinai. Stebiuosi gebanti tuo pat metu ir mylėti, ir nekęsti.

Vėliau, Karimui užmigus, gulėdama šalia jo mintyse akimirka po akimirkos atkuriu dienos įvykius. Nors vakaras baigėsi gerai – artimieji patikino mane saugosią (vien iš baimės, kad karalius ištrems ir / arba nubaus dar kaip nors), o mano santuoka tarsi pražydo, nenusiraminsiu, kol tikrų visuomeninių permainų mano mylimoje šalyje sulauks moterys, slegiamos tokios pat naštos kaip ir aš. Sunki moterų dalia akina mane ir toliau siekti joms asmeninių laisvių.

Klausiu savęs: argi aš nesu dviejų dukrų motina? Argi neprivalau dėl savo dukrų ir dėl dukraičių kaip įmanydama stengtis, kad tos permainos įvyktų?

Šypsausi vėl prisiminusi linksmą lėlių vaidinimą, kurį žiūrėjau su mažiausiais Saros vaikais. Prisimenu juokingo, bet išmintingo Gochos žodžius: „Ar ištikimas saliukas nustos lojęs ir nebegins šeimininko, jei jam bus numestas kaulas?“

– Ne! – surinku.

Karimas sukruta. Patrinu savo vyrui pakaušį, šnabždėdama saldžius žodžius, kad jis vėl užmigtų.

Tada topteli, kad netesėsiu prievarta duoto žodžio. Tegul pasaulio bendruomenė nusprendžia, kada man užsičiaupti. Kol žmonės kimšis ausis, kad negirdėtų beviltiškoje padėtyje atsidūrusių moterų aimanų, aš ir toliau atskleisiu, kokias paslaptis iš tikrųjų gaubia juoda skraistė. Tokia bus mano lemtis.

Aš apsisprendžiu. Nepaisysiu pažadų, duotų prigrasinus įkalinimu, ir kitą kartą išvykusi iš Karalystės susisieksiu su savo drauge Jean Sasson. Reikia nuveikti daugiau.

Užmerkiu akis labiau susikaupusi, bet kartu gerokai liūdnesnė negu ta Sultana, kuri pabudo rytą, mat žinau dar kartą žengianti į pavojingą areną. Nors manęs laukia žiauri bausmė – o gal net mirtis, – nesėkmė bus dar kartesnė, nes ji amžina.

Maha

Kuo daugiau draudimų, tuo mažiau dorybingi žmonės.

• TAO TE ČINGAS •

Tie, kuriuos mudu su Karimu mylime labiausiai, pasirodo esą blogiausi. Abdula, mūsų sūnus ir pirmagimis, nuolatos kelia rūpesčių. Maha, vyresnioji mūsų dukra, mus baugina; Amani, jaunesnioji mūsų dukra, mus glumina.

Kai vienintelis mūsų sūnus Abdula šypsodamas iš džiaugsmo su pasimėgavimu pasakojo apie savo įstabius laimėjimus futbolo aikštėje, manęs nekamavo jokia bloga nuojauta. Mudu su Karimu pakerėti klausėmės mylimo vaiko – mumis dėti taip būtų jautęsi dauguma tėvų. Nuo mažumės Abdulą retai kas pranokdavo kūną lavinančiuose žaidimuose ir tuo ypač džiaugėsi sportiškas jo tėvas. Mes išdidūs klausėmės ir nekreipėme dėmesio į jaunesnes jo seseris Mahą ir Amani, įnikusias į vaizdo žaidimą.

Kai mažiausioji Amani ėmė išsigandusi klykti, mudu su Karimu sukrėsti pamatėme, kad Abdulos drabužius laižo liepsna.

Mūsų sūnus dega!

Karimas tuoj pat parvertė sūnų ant grindų, susuko į persišką kilimą ir šitaip užgesino liepsną. Kai įsitikinome, kad Abdula nenukentėjo, Karimas mėgino sužinoti, kas nutiko.

Sušukau, girdi, liepsną sukėlė nedora akis, kad per daug gyrėmės gražuoliu sūnumi!

Gniauždama ašaras ėmiau guosti dukras. Vargšė Amani! Ji taip raudojo, kad tirtėjo visas kūnelis. Apkabinusi mažylę laisva ranka pamojau prieiti vyresnėlei Mahai. Staiga krūptelėjau iš siaubo, nes Mahos veidą buvo iškreipęs pyktis ir neapykanta.

Ėmę aiškintis šį gluminantį nutikimą, sužinojome baisią tiesą: Maha padegė brolio tobą 2 .

Maha – arabiškai „gazelė“ – nepateisino švelnaus savo vardo. Kai mūsų vyresniajai dukrai suėjo dešimt metų, paaiškėjo, kad ją valdo demoniška motinos energija. Man dažnai kildavo mintis, kad dėl Mahos grumiasi gerosios ir piktosios dvasios, ir piktosios ima viršų. Mahos būdo nesušvelnino nei gyvenimas karališkoje prabangoje, nei besąlygiška atsidavusios šeimos meilė.

Ji be jokio reikalo kankindavo savo brolį Abdulą ir jaunesnę seserį Amani nuo pat pirmų dienų, kurias juodu prisiminė. Retas vaikas užtraukė šeimai tiek negandų kiek Maha.

Pažiūrėti ji stulbinamai patraukli mergaitė, kaip asmenybė – tiesiog bauginamai gundanti. Išore, ypač iš akių ir plaukų, panaši į ispanų šokėją. Šį retą grožį papildo nepaprastai guvus protas. Vos gimus vyresniajai dukrai, man ėmė dingotis, kad ji pernelyg dosniai apdovanota gamtos. Tačiau nepaprastai gabi Maha nemoka sutelkti dėmesio į vieną tikslą, todėl jai nepavyksta nukreipti visų sugebėjimų viena linkme. Metams bėgant stebėjau, kaip ji ėmėsi šimto daug žadančių sumanymų ir visus metė.

Kartą Karimas man pasakė, girdi, jam baisu, kad mūsų dukra tėra įstabių trupinėlių kratinys, todėl per visą gyvenimą jai nepavyks pasiekti nė vieno užsibrėžto tikslo. Man didžiausią susirūpinimą kelia, kad Maha yra revoliucionierė, ieškanti, dėl ko kovoti.

Esu tokia pat, todėl puikiai suprantu, kokį sąmyšį kelia maištingas būdas.

Vaikystėje Mahos bėdos rodėsi lengvai išsprendžiamos. Ji beprotiškai mylėjo tėvą ir metams bėgant tas jausmas stiprėjo.

Karimas dievino abi dukras taip pat kaip vienintelį sūnų ir stengėsi, kad joms netektų patirti nemalonių išgyvenimų, kokių vaikystėje netrūko man. Tačiau dėl mūsų visuomenės sanklodos viešumoje Karimas su sūnumi bendravo artimiau negu su mergaitėmis. Maha visai maža pirmą kartą patyrė šoką, kai suvokė šį esminį musulmoniškojo paveldo ypatumą.

Matydama, kaip baisiai tėvo meilės pavydi Maha, prisiminiau nelaimingą savo pačios vaikystę – kaip aš, maža mergaitė, nykau slegiama atšiaurios visuomeninės santvarkos. Vis dėlto aš nesuvokiau, kad mano dukros nepasitenkinimas tapo grėsmingas.

Kai Maha padegė Abdulos tobą , supratome, kad jos troškimas niekam kitam neatiduoti tėvo gerokai peržengė dukteriškos meilės ribas. Mahai tuo metu buvo dešimt, Abdulai – dvylika. Amani buvo vos septynerių, bet ji pastebėjo, kaip sesuo vogčiomis pasitraukė iš žaidimo, atsinešė tėvo auksinį žiebtuvėlį ir padegė Abdulos tobo kraštą. Jeigu Amani nebūtų surikusi ir mūsų įspėjusi, Abdula galėjo sunkiai apdegti.

Antras sukrečiantis incidentas įvyko, kai Mahai buvo vos vienuolika. Tvyrojo rugpjūčio karščiai. Mūsų šeima išvyko iš troškaus dykumoje įsikūrusio Rijado ir persikėlė į mano sesers Nuros vasaros rūmus vėsiame Taifo mieste kalnuose. Pirmą kartą per daugelį metų mano tėvas atėjo į pirmos savo žmonos vaikų susibūrimą ir skyrė dėmesį vaikaičiams. Jis žavėjosi Abdulos ūgiu ir sudėjimu, bet visiškai nekreipė dėmesio į Mahą. Ši tampė jam už rankovės norėdama parodyti skruzdėlyną, kurį pastatė su kitais vaikais ir kuriuo dabar visi didžiavosi. Mačiau, kaip senelis rankos mostu veja ją į šalį ir toliau čiupinėja Abdulos bicepsus.