Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Dažnas vakarietis prisimena dokumentinį filmą apie ją – „Vienos princesės mirtis“. Mūsų šeima dėl tokios bausmės skilo į dvi priešiškas stovyklas, bet filmas sukėlė nepalyginamai daugiau ginčų ir priešiškumo.

Jau įpratę prie diktatorių vaidmens mūsų šeimos vyrai įtūžo negalintys kontroliuoti Vakarų žiniasklaidos pranešimų ir rodomų filmų. Įsižeidęs tiek, kad vos nėjo iš proto, karalius Chalidas įsakė Didžiosios Britanijos ambasadoriui palikti šalį.

Vėliau iš Karimo ir Saros vyro Asado sužinojau, kad mūsų šalies vadovai rimtai svarstė išvyti iš Karalystės visus Britanijos piliečius!

Didžiulė tarptautinių santykių krizė kilo dėl to, kad viena Saudo Arabijos princesė svetimavo ir už tai buvo nubausta mirtimi!

Tie prisiminimai stūmė į neviltį. Susiėmiau galvą delnais. Esu išprotėjusios dukters motina. Ką gali iškrėsti pamišimo apimta Maha, ar dėl to bus sugriauta mūsų šeima ir į namus įžengs skausmas dėl jauno žmogaus mirties? Negailestingas mano tėvas tikrai reikalaus griežčiausios bausmės mano įsčių vaisiui, kuris taip pagiežingai ir įnirtingai iškėlė aikštėn jo, kaip senelio, trūkumus.

Maha sukrutėjo.

Karimas pabudo. Mudu vėl ėmė kankinti baimė dėl dukros.

Kol skridome į Londoną, Sara telefonu susitarė dėl gydymo. Kai paskambinome jai iš Gatviko oro uosto, ji pranešė, kad Mahos jau laukiama geriausioje Londono psichiatrijos gydykloje – ten jai paruošta lova. Dėmesingoji Sara pasirūpino net greitosios pagalbos automobiliu mums į ligoninę nuvežti.

Mudviem su Karimu sutvarkius krūvą popierių, reikalingų guldant į ligoninę, darbuotojai pranešė, kad Mahos gydytojas kitą rytą mūsų dukrą apžiūrės, o tada susitiks su mumis. Ypač geraširdiškai elgėsi viena iš jaunesnių slaugytojų. Laikydama mano ranką ji sušnabždėjo į ausį, kad mano sesuo rado vieną iš gerbiamiausių miesto gydytojų. Jis turintis daugelio metų patirtį gydant arabes ir sprendžiant jų unikalias socialines ir psichikos problemas.

Tą akimirką pavydėjau britams. Mano šalyje gėda dėl vaiko pamišimo tėvynainius priverstų užsisklęsti savyje ir neprasižioti, tad niekas nesiryžtų rodyti užuojautos.

Skaudama širdimi, kad paliekame mylimą dukrą svetimų – tegu ir aukštos kvalifikacijos – žmonių rankose, mudu su Karimu prislėgti nuėjome prie automobilio, nuvešiančio į mūsų butą Londone.

Pažadinti iš miego tarnai tikrai mūsų nelaukė. Karimas suirzo, bet aš jį nuraminau: Sara mažiausiai galvojo apie mudviejų patogumus. Negalime jos smerkti, kad neįspėjo tarnų mus atvykstant.

Dėl Irako įsiveržimo į Kuveitą ir neseniai pasibaigusio Persų įlankos karo beveik metus nebuvome lankęsi Londone, vienoje iš mėgstamiausių mūsų Vakarų pasaulio vietų. Tarnams buvo griežtai prisakyta rūpestingai prižiūrėti butą taip, tarsi gyventume Londone, nors tuo metu buvome Rijade, tačiau trys tarnai apsileido, aptingo.

Mudu su Karimu buvome pernelyg prislėgti Mahos bėdų ir jų nebarėme. Atsisėdome ant paklodėmis uždangstytų svetainės baldų ir paprašėme stiprios kavos. Trečią valandą nakties pažadinti tarnai lakstė po butą kaip įmanydami stengdamiesi mums įtikti.

Ėmiau atsiprašinėti, kad sutrikdėme jiems miegą.

– Sultana! – užriko ant manęs Karimas. – Niekad neatsiprašinėk tarnų. Jie ims prastai dirbti!

Pyktelėjau. Knietėjo atšauti, kad mums, saudoarabams, praverstų truputis nuolankumo, bet tik pakeičiau temą ir vėl prašnekau apie dukrą.

Pamaniau, kad man irgi drumsčiasi protas: per vieną dieną du kartus nusprendžiau išvengti barnio su vyru.

Tarnams paklojus lovą, mudu su Karimu atsigulėme, bet nesudėjome bluosto.

Dar niekada naktis taip neprailgo.

* * *

Britų psichiatras buvo keistos išvaizdos: didžiule galva, užsodinta ant smulkaus kūno. Kakta labai plati, nosis kreivoka. Su nuostaba spoksojau į baltų gyvaplaukių kuokštus, styrančius jam iš ausų ir šnervių. Jo išvaizda trikdė, užtat elgesys teikė vilčių. Mačiau, kad mažomis, skvarbiomis mėlynomis akimis jis labai rimtai žiūri į savo pacientų problemas. Mano duktė – patikimose rankose.

Mudu su Karimu netrukus įsitikinome, kad šis žmogus sako, ką galvoja. Nekreipdamas dėmesio į mūsų turtus ir tai, kad mano vyras – aukšto rango princas iš karališkosios Saudo Arabijos šeimos, jis be jokios baimės kuo atviriausiai kalbėjo apie mūsų šalies sanklodą, palaužiančią moterų valią.

Jis puikiai pažino arabų kraštų tradicijas ir papročius.

– Vaikystėje mane žavėjo Arabijos tyrėjai: Filbis, Tesidžeris, Bartonas, Dautis, Tomasas ir, žinoma, Lorensas, – pasakojo jis. – Ryte rijau jų nuotykių aprašymus. Pasiryžęs savo akimis pamatyti tai, apie ką skaičiau, prikalbinau tėvus išsiųsti mane į Egiptą. Tai nebuvo Arabija, bet vis dėlto pradžia. Man nepasisekė: vos tik atvykau, prasidėjo Sueco krizė.5 Bet aš susižavėjau ta šalimi.

Jo žvilgsnis tapo mąslus.

– Po daugelio metų grįžau tenai. Kaire verčiausi gydytojo praktika. Pramokau arabų kalbos, – jis nutilo ir pažiūrėjo į Karimą, – ir sužinojau daugiau, negu norėjau žinoti, apie tai, kaip jūs, vyrai, elgiatės su savo moterimis.

Karimo meilė dukrai pasirodė esanti stipresnė už jo savigarbą. Lengviau atsidusau, kai jis nieko neatsakė ir net išraiška neparodė jokių jausmų.

Gydytojas atrodė patenkintas. Matyt, galvojo: štai arabas, kuris nepliaukš niekų, kad moteris reikia laikyti uždarytas skyrium nuo vyrų.

– Ar mūsų dukra pasveiks? Visiškai pasveiks? – paklausė Karimas.

Iš susirūpinusio Karimo balso gydytojas suprato, kad jis myli Mahą. Aš pasislinkau ant kėdės krašto. Širdis taip daužėsi, kad išsigandau, jog sprogs ausų būgneliai.

Gydytojas suglaudė delnus ir ėmė juos trinti, tarsi norėdamas sutepti. Jo žvilgsnis lakstė nuo Karimo prie manęs, didindamas ir taip jau sunkiai pakeliamą įtampą. Vis tokiu pat bejausmiu veidu jis atsakė:

– Ar jūsų duktė pasveiks? Visiškai pasveiks? Kalbėjausi su ja vos vieną valandą, taigi sunku daryti galutines išvadas.

Žiūrėdamas į mano sielvarto iškreiptą veidą pridūrė:

– Tačiau jos atvejis atrodo tipiškas. Gydžiau nemažai mūsų mieste apsilankiusių arabių, kurias ištiko isterija. Jūsų dukra greičiausiai pasveiks, jei duosime jai laiko ir tinkamai prižiūrėsime.

Apsiverkiau ir vyras mane apkabino.

Mahos gydytojas paliko mus vienus savo kabinete.

Tris mėnesius gyvenau Londone, kol psichiatrai tyrė ir gydė Mahą. Kai sužinojome, kad dukrai reikės ilgalaikės medikų priežiūros ir kad išgydyti per kelias dienas jos nepavyks, Karimas ėmė skraidyti į Rijadą ir atgal. Jis būtinai atskrisdavo į Londoną antradieniais ir ketvirtadieniais, dvi savaitės dienas, kai mums buvo leidžiama lankyti dukrą.

Lankydami Mahą elgdavomės kuo taikiausiai, bet jai labiau patiko vaidytis. Atrodė, tūkstantis demonų neleidžia jai kalbėti ramiai ir protingai. Kad ir ką sakydavome ar darydavome, neįtikdavome. Mudu su Karimu nesileidome į jokius ginčus su dukra. Tuomet Maha imdavo ginčytis pati su savimi ir net kalbėdavo dviem balsais! Gydytojai mus patikino, kad ilgainiui Mahos psichika pasitaisys taip, kaip mes net negalime tikėtis.

Kaip mudu meldėmės, kad ta akimirka ateitų!

Tie daug jėgų atimantys apsilankymai išvargino Karimą. Mačiau, kaip mano vyras sensta tiesiog akyse.

– Dabar bent žinau: senėjimas neturi nieko bendra su metų našta, – pasakiau jam vieną vakarą. – Tėvai sensta, kai juos įveikia vaikai, o tai yra neišvengiama.

Karimo akyse sutvisko liepsnelės – pirmą kartą per daugybę dienų pamačiau jose džiaugsmą. Jis kuo rimčiausiai pareiškė su tuo nesutinkąs.