Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Gėdydamasi savo meilės Aišai Maha verkė mano glėbyje. Pro ašaras ji sakė norinti laimingo, turiningo gyvenimo ir niekam nekristi į akis kaip kokia balta varna.

– Kodėl aš ne tokia kaip Amani? – sušuko ji. – Mudvi iš vienos sėklos, bet užaugome skirtingi augalai! Amani – graži rožė, aš – dygus kaktusas!

Viešpaties keliai man nežinomi, tad neturėjau ką atsakyti dukrai. Laikydama ją glėbyje guodžiau: nuo šiol jos gyvenimas bus kaip gražios gėlės.

Tada sutrikusi dukra uždavė man sunkiausią gyvenimo klausimą.

– Mama, kaip galėsiu kada nors pamilti vyrą, šitiek žinodama apie jų prigimtį?

Nesumojau, ką atsakyti, bet labai nudžiugau: supratau, kad mudu su Karimu turime galimybę pamatyti dukrą pasveikusią. Metas grįžti namo, į Rijadą. Tačiau prieš išvykstant Karimas pasiūlė Mahos psichiatrui britui mūsų šeimos gydytojo Rijade pareigas.

Didžiai nustebome – gydytojas atsisakė.

– Ačiū. Man didelė garbė, bet mano estetiniam skoniui Saudo Arabija nepriimtina.

Karimas nesutriko. Jis prisispyrė atsilyginti gydytojui didžiuliais pinigais ir net mėgino įbrukti pluoštą banknotų žmogeliui į ranką.

Mahos gydytojas griežtai atsisakė pinigų žodžiais, kurie būtų nuskambėję kaip baisus įžeidimas, jei nebūtų buvę ištarti tyliai ir ramiai.

– Brangusis žmogau, prašau to nedaryti. Turtai ir valdžia yra banalūs dalykai, todėl manęs nevilioja.

Su pagarbia baime spoksojau į tą žmogelį – kito tokio neįspūdingo kaip gyva nebuvau mačiusi – ir staiga man toptelėjo atsakymas į Mahos anksčiau užduotą keblų klausimą. Vėliau pasakiau dukrai, kad vieną dieną ji sutiks vyrą, vertą jos meilės ir ištikimybės, nes tokių vyrų esama. Su vienu mudvi susipažinome Londone.

Mums grįžus į Rijadą paaiškėjo, iš kur Maha žino apie juodąją magiją. Kaip ir įtariau, tų dalykų ją išmokė Nura.

Man girdint Maha pasakė tėvui, kad senelė supažindino ją su tamsiu magijos pasauliu. Kai pakišome jai į Abdulos drabužį įvyniotus apdavus, Maha neprisipažino norėjusi pakenkti broliui. Mes nusprendėme, kad dukra jau gavo itin skaudžią pamoką, ir jos nekamantinėjome.

Labiausiai dabar troškau pažvelgti anytai į akis, spjauti į veidą ir išrauti plaukus. Karimas pasielgė išmintingai: suprasdamas, kaip pavojinga leisti man išlieti pritvinkusį pyktį, vienas išvažiavo bartis su motina, neėmė manęs kartu. Aš prikalbinau seserį Sarą apsilankyti mudviejų anytos rūmuose, kai ten ateis Karimas, ir Sara nenoromis sutiko.

Sara atvyko į Nuros vilą kiek vėliau už mano vyrą ir laukė sode, kol jis išeis. Pasak Saros, ji girdėjo Karimą šaukiant ir Nurą maldaujant pasigailėti. Karimas uždraudė motinai lankytis pas jo vaikus be palydovų.

Sara sakė, kad mano vyrui išėjus sode dar ilgai buvo girdėti kupinos nevilties Nuros aimanos.

– Karimai, mylimiausiasis, tu juk mano įsčių vaisius! Grįžk pas savo motiną – ji negali gyventi be tavo meilės!

Sara apkaltino mane esant tokią pat nedorą kaip Nura, nes visa švytėjau iš džiaugsmo seseriai pasakojant, kokia nelaiminga jautėsi anyta. Ta klastūnė tikrai to nusipelnė!

5 Diplomatinė ir karinė konfrontacija, 1956 m. pabaigoje kilusi tarp Egipto iš vienos pusės ir Britanijos, Prancūzijos bei Izraelio iš kitos. Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Sovietų Sąjungai ir Jungtinėms Tautoms pavyko priversti Britaniją, Prancūziją ir Izraelį atitraukti karines pajėgas. Kanalas buvo atidarytas laivybai 1957 m. balandį.

Meka

„Ir pranešk žmonėms apie chadžą: jie ateis pas tave

pėsčiomis arba atjos įvairiais sulysėliais (kupranugariais)

iš įvairių tolimiausių tarpeklių.“

• CHADŽAS, 22:27 •

Niekas nesuskaičiuos, kiek dievobaimingų musulmonų žuvo varginančioje kelionėje per Saudo Arabijos dykumas nuo pranašo Mahometo ir pirmos šventos kelionės laikų, bet manoma, kad tūkstančiai. Džiaugiuosi, jog pamaldiems musulmonams nebetenka grumtis su puldinėjančiais beduinų būriais ar net keliauti per Karalystę pėsčiomis ar raitiems ant sulysusių kupranugarių, kad įgyvendintų karštą troškimą įvykdyti vieną iš svarbiausių islamo priedermių – atlikti kasmetę piligrimystę į šventą Mekos miestą. Vis dėlto ši kelionė ir toliau vyksta chaotiškai. Kasmet šimtai tūkstančių maldininkų užplūsta Saudo Arabijos miestus, oro uostus ir kelius prieš chadžą (šventoji kelionė prasideda ir baigiasi zu al chidžą, dvyliktą Hidžros kalendoriaus mėnesį).

Vaikystėje daug kartų atlikau šventą kelionę – motina mane, mažą besijuokiančią mergytę, nešdavosi glėbyje; vėliau nukakdavau į Meką kaip maištinga mergiotė, melsdama savo Dievą išgirsti nelaimingo vaiko maldą ir suteikti dvasios ramybę.

Didžiai nusivyliau, nes po vedybų su Karimu nėkart nepagarbinau Dievo Mekoje per oficialiai skelbiamą chadžo laikotarpį.

Mudu su Karimu ir vaikais atlikdavome umrą – trumpesnę šventą kelionę, į kurią galima leistis bet kuriuo metų laiku, bet nė sykio neprisidėjome prie minių, kasmet švenčiančių chadžą, metą, kai musulmonai sau primena aukos, paklusnumo, gailestingumo ir tikėjimo pamokas. Tai elgesio normos, kurių laikytis reikalauja islamas.

Metams bėgant daugybę kartų tikinau vyrą, kad mūsų vaikai privalo patirti šventos chadžo kelionės jaudulį. Didžiam mano nusivylimui, Karimas niekados nenusileisdavo: girdi, mūsų šeima turi sprukti iš tos velniavos, kuri užverda Saudo Arabijoje per kasmetę šventą kelionę, tada mūsų šalyje susitelkia tokia žmonių tirštymė kaip niekur kitur pasaulyje.

Kaskart, kai prašydavau Karimo paaiškinti, kodėl jis neatlieka chadžo, vyras pateikdavo man daugybę neįtikinamų, dažnai viena kitai prieštaraujančių dingsčių.

Sugluminta tokio jo nusistatymo ir pasiryžusi prisikasti iki esminės priežasties, sykį tyčia parodžiau Karimui, kokie nevykę jo pasiteisinimai, ir prirėmiau prie sienos. Karimas nesumojo, kaip išsisukti iš keblios padėties. Tada be užuolankų pareiškiau savo vyrui, žmogui, tikinčiam Mahometo Dievą, kad, mano galva, jis bjaurisi apeigomis, suteikiančiomis tokį neregėtą džiaugsmą visiems musulmonams. Girdi, kitaip keisto jo elgesio nepaaiškinsi.

Susidėjau rankas ant krūtinės ir laukiau jo atsakymo į šį įžeidžiantį kaltinimą – nepaneigti jo buvo nevalia.

Karimas visas išraudo pasipiktinęs tokiu bjauriu musulmonui kaltinimu. Pritrenktas šitokios pasibaisėtinos minties ėmė dievagotis, kad šventa kelionė jam nesanti šlykšti.

Karimas pasielgė taip, kaip visi išsisukinėjantys vyrai.

– Sultana, tu man įkyrėjai! – sušuko jis ir atsuko man nugarą ruošdamasis išeiti iš kambario, bet aš pribėgau, išskėčiau rankas, kūnu užstojau duris ir pareikalavau paaiškinti konkrečiau.

Surikau, kad tai, ką išgirdau, manęs netenkina, ir kad lauksiu, jei reikės – amžinai, kol jis įtikinamai paaiškins, kodėl kasmet bėga nuo chadžo. Pajutusi Karimo neryžtingumą, ėmiau elgtis neapgalvotai ir šiek tiek pamelavau:

– Kiti jau pastebėjo tavo keistą nenorą atlikti chadžą ir žmonės jau ima plakti liežuviais.

Pamatęs, kad praeis pro mane tik panaudojęs jėgą, Karimas dvejodamas ilgai žiūrėjo man į akis. Mačiau, kad svarsto, ar išmintinga atsakyti į mano klausimą. Vis dėlto apsisprendė: prisitraukė už rankos, paskui uždėjo delnus man ant pečių ir spausdamas juos pasodino ant lovos krašto. Kurį laiką vaikštinėjo iki balkono durų ir atgal, galop nebeištvėrė.

Karimas berte išbėrė prisipažinimą: jaunystėje jis kartą susapnavo labai tikrovišką, siaubą varantį košmarą, kad jį sutrypė chadžijų (šventoje kelionėje dalyvaujančių musulmonų) minia.