Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Pamaniau, kad pasitaikė proga įskiepyti pasididžiavimą protėviais tiems, kuriems daviau gyvybę, todėl užsidegiau ir ėmiau kalbėti garsiai. Priminiau vaikams praeities įvykius ir mūsų protėvių beduinų dorybes: drąsą, ištvermę, savikliovą ir išmintį. Prisimindama, kaip skurdo mano tėvai ir kaip prabangiai gyvena jų vaikai bei vaikaičiai – permaina tiesiog stebuklinga, – įsijaučiau ir ėmiau pasakoti šeimos istorijas kupinu dramatizmo balsu, su įtikinamu tikroviškumu.

Pasijutau puikia pasakotoja. Prisiminusi laimingas akimirkas prie savo motinos ir vyresnių tetulių kojų, leidausi į dramatišką mūsų šalies įkūrimo istoriją, bet staiga susigriebiau neturinti klausytojų.

Sara, Asadas ir Karimas skausmingai dairėsi vienas į kitą; visai užmiršau mūsų kelionės tikslą, todėl nesuvokiau, kodėl jie spokso negalėdami patikėti savo akimis.

Žvilgtelėjau į mūsų mažuosius ir skaudžiai nusivyliau: jiems buvo visai neįdomu. Tada suvokiau, kad savo kailiu nepatirtas skurdas nejaudina turtuolių ir kad jaunesnioji Saudidų karta pasidavė entuziazmą slopinančiai didžiulių turtų įtakai. Vaikų visiškai nedomino mintis apie beduinų sėklą, iš kurios jie išaugo. Abdula žaidė trik trak su Saros vyriausiuoju sūnumi, o mažiausieji vaikai stumdė automobiliukus ir sunkvežimiukus, Asado parvežtus iš paskutinės kelionės į Londoną.

Prisiminus mylinčios savo motinos veidą ir širdį gniaužiančius jos pasakojimus apie senelius, kurių nepažinojau, man niežėjo delnai trenkti per ausį tiems abejingiems žmogeliukams, taip seniai mirusių dvasingų asmenybių palikuonims. Apsidairiau, kurį galėčiau užsipulti, ir kai buvau betiesianti pirštus įgnybti Abdulai į ranką, sutikau Saros žvilgsnį. Ji be garso, vien lūpomis ištarė žodį ichram .

Aš vėl pamiršau, kur išsiruošiau! Pavėluotai pamaniau, kad apeigas dar kartą atliksiu nusigavusi į savo namus Džidoje. Mintimis vėl nuklydau į praeitį ir ašaros nevalingai pasipylė pagalvojus apie ištvermingus, narsius protėvius, kurių nebepamatysime. Sara švelniai man nusišypsojo parodydama, kad man atleidžia, ir supratau, jog brangiausioji mano sesuo žino, ką galvoju, ir dovanoja man už nusižengimą.

Prisiminiau labai taiklų posakį: „Mes neverksim, verks tik mūsų akys.“ Mane nuliūdino, kad mano artimieji sugeba ištrinti iš atminties mirusius artimuosius.

– Tie, kurie jums atrodo mirę, man gyvi! – jausmingai sušukau.

Artimieji apstulbę pažiūrėjo į mane – visi, išskyrus Karimą. Šis nesusivaldė ir pratrūko juoku. Sužaibavau akimis, kai šis šluostydamasis juoko ašaras popierine nosine kažką suniurnėjo Asadui apie moterį, kurią vedė. Mėginau nugirsti, bet nepavyko.

Norėdama nusiraminti nukreipiau dėmesį į dukras. Bent jau jos puse ausies klausėsi mano pasakojimo.

Maha menkai mane paguodė. Jai Europa ir Amerika viskuo patiko labiau negu Saudo Arabija. Nekreipdama dėmesio į pagyrūnišką pasakojimą apie mūsų šeimos istoriją, ji ėmė įnirtingai peikti terminalą: kaip kam nors galėjo šauti mintis suprojektuoti oro uosto terminalą kaip palapinę?

– Kurių galų knaisiotis po praeitį? – irzlokai suniurnėjo ji. – Juk dabar dvidešimtas amžius.

O štai Amani pakerėjo prožektoriai, pritvirtinti ant aukštų stulpų. Jie stulbinamai apšvietė šį inžinerijos stebuklą ir mergaitė net suspigo iš pasigėrėjimo.

Norėdamas pasipuikuoti žiniomis apie terminalą Abdula žvilgtelėjo į jauniausiąją seserį ir nerūpestingai pareiškė, kad terminalo stogo audeklui plotu neprilygsta jokio kito statinio uždangalas pasaulyje, bet šiuo metu kuriami planai Medinoje uždengti dar didesnę erdvę.

Amani, mano jautriausias vaikas, spustelėjo man delną ir meiliai šypsodama tarė:

– Mamyte, ačiū, kad atsivedei mus čionai.

Nudžiugusi žvilgtelėjau į dukrą. Ne viskas prarasta!

Kas galėjo žinoti, kad kelionė, surengta su tokia dorybinga mintimi ir noru padėkoti Dievui už vyresniajai dukrai grąžintą protą, padarys tokį ilgalaikį poveikį mano mažiausiajai atžalai Amani ir turės tokių ilgai neužsimiršiančių katastrofiškų padarinių jos motinai ir tėvui?!

6 Būsena, kurią turi pasiekti musulmonas prieš atlikdamas chadžą ar umrą.

Amani

Meka – „palaimintoji“, dar vadinama Um al Kura – „Miestų motina“,

yra vieta, į kurią penkis kartus per dieną melsdamasis veidu pasisuka

kiekvienas musulmonas. Milijonai musulmonų turi gyvenimo tikslą –

bent kartą nukeliauti į Meką atlikti chadžo. Nemusulmonams miestas

griežtai uždraustas; kitatikiai be galo kremtasi dėl to, ko netenka,

ir nori sužinoti, ko jame esama. Aš, saudoarabas, Dievo buvau

asmeniškai išrinktas ginti tikrojo tikėjimo, prasidėjusio

švenčiausiajame pasaulio mieste, esančiame mano šalyje.

• ŠITAIP AUTOREI SENYVAS SAUDO ARABIJOS BEDUINAS

AIŠKINO, KODĖL JO TAUTIEČIAI YRA DIEVO IŠRINKTA TAUTA •

Džiugiomis akimirkomis, kai pasaulį išvydo Amani, mano sesuo Sara irgi kentė skausmus: ji pagimdė antrą vaiką – dukrą. Jinai su vyru Asadu pavadino ją Našva – neregėtu džiaugsmu. Amani atnešė palaimą į mūsų gyvenimą, Našva, rėksminga, bjauraus būdo mergaitė, dažnai keldavo sumaištį laiminguose Saros ir Asado namuose.

Dažnai patyliukais klausdavau Karimo, ar tik nebus atsitikęs baisus nesusipratimas: gal iš tikrųjų Amani yra Saros ir Asado vaikas, o Našvos gyslomis teka mudviejų kraujas, nes būdu Našva stebėtinai panaši į mane. Kita vertus, gražiu veidu ir vidine ramybe Amani stulbinamai panaši į savo tetą Sarą.

Gal gimdyklos personalas netyčia supainiojo mūsų dukras? Jiedvi gimė vienuolikos valandų skirtumu, bet mudviem su Sara buvo skirti gretimi karališkieji apartamentai, tad man atrodė visai tikėtina, kad kūdikiai galėjo būti supainioti. Metams bėgant Karimas daug kartų mėgino numaldyti mano baimę pateikdamas bereikšmius statistinius duomenis, įrodančius, kad kūdikiai netyčia sukeičiami itin retai. Tačiau kassyk žiūrint į tobulą savo dukrą man kyla baisi mintis, kad ji ne mano.

Amani, uždaro, liūdno būdo mergaitė, knygas visada vertino labiau už žaislus ir nuo mažų dienų noriai studijavo meną ir gimtąją kalbą. Kitaip negu jos vyresnė sesuo Maha, Amani bemaž nekeldavo triukšmo ir spinduliavo namuose rimtį ir meilę.

Jautrios sielos Amani kerėjo mane labiau negu vyresni jos brolis ir sesuo, bet man derėjo atkreipti dėmesį į nelengvą jos būdą ir ypač į slepiamą atkaklumą. Dėl nerimą keliančio potraukio gyvūnams dukra dažnai įsiveldavo į vaidus su kitais šeimos nariais. Jaunatviškas jos atsidavimas visiems gyviems padarams kirtosi su šalies vyrų aistra medžioti ir žudyti. Abdula su tėvu džiugiai prisidėdavo prie kitų karališkųjų pusbrolių per medžiokles dykumoje, kur automatais guldydavo gazeles ir kiškius pasišviesdami galingais prožektoriais, pritvirtintais prie tam tyčia įrengtų visureigių ir pikapų. O Amani įsėlindavo į tėvo medžioklės kambarį, išslapstydavo šaudmenis, sėkmingai išardydavo ginklus ir sumesdavo brangius šautuvus į šiukšliadėžes. Dėl karštos meilės gyvūnams Amani mielai aukojo šeimos darną.

Šis žmogiškas, bet nerimą keliantis bruožas išaiškėjo jau nuo mažumės. Dėl aistringo Amani potraukio po mūsų stogu knibždėjo daugybės rūšių, dydžių ir spalvų benamių gyvių.

Kitaip negu vakariečiai, dauguma arabų nelabai mėgsta gyvūnus, tad mūsų miestų gatvėmis laksto išbadėję, žaizdoti šunys ir katės. Nuo dvidešimto amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios Saudo Arabijos valdžia uoliai laikosi politikos gaudyti tuos benamius gyvūnus, išvežti į dykumą ir palikti ten lėtai, skausmingai baigčiai. Vis dėlto daug gyvūnų pergudrauja žudikus ir randa saugų prieglobstį pas jautrios sielos žmones.