Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Supratau Amani troškimą saugoti skriaudžiamus gyvūnus ir jai prijaučiau, bet Karimas ir kiti namiškiai piktinosi, kad mūsų valdos tapo benamių padarų prieglauda. Amani nesitenkino išgelbėjusi jiems gyvybę – ji popino tuos pamestus gyvūnus, tarsi jie būtų itin retų ir brangių veislių, o kai jie nugaišdavo, su iškilmingomis laidotuvių apeigomis užkasdavo mūsų sode. Gyvus benamius išdresuodavo taip, kad šie tapdavo kambariniais padarėliais ir visur sekiodavo paskui šeimos narius ne tik lauke, bet ir namuose.

Man dažnai kildavo mintis, kad Amani gyvūnai rūpi labiau negu artimieji, tačiau, kaip motinai, sunkiai sekėsi bausti ar varžyti atžalas, tad nieko nesakiau Amani dėl tos nelemtos keistenybės.

Karimas nusamdė du jaunus tailandiečius valyti ir dezinfekuoti gyvūnų išmatas ir dresuoti šunis, kad šie būtų klusnūs. Mes net įsteigėme savo valdoje nedidelį zoologijos sodą, atitvėrėme jam nemažą plotą ir nupirkome daugybę egzotiškų gyvūnų, kad patenkintume Amani poreikį kolekcionuoti ir lepinti padarėlius. Karimo nurodymu siena buvo apjuostas nemažas plotas šalia zoologijos sodo Amani benamiams ir jis liepė dukrai neišleisti jų iš aptvaro. Tačiau Amani išliejo daug ašarų, ir Karimas nenoromis sutiko, kad ji atsirinktų dešimt mėgstamiausių kačių ir šunų – jie bus įleidžiami į mūsų namus, kiemą ir sodą.

Nepaisydama visų šių pastangų, mūsų dukra ir toliau dairydavosi benamių gyvūnų gatvėse ir tie padarai neišvengiamai atsidurdavo pas mus.

Kartą grįžęs namo Karimas išvydo keistą reginį: užklupo tris mūsų kaimynų tarnus filipiniečius, perduodančius maišą su penkiomis katėmis vienam mūsų zoologijos sodo prižiūrėtojui tailandiečiui. Jis užsipuolė filipiniečius; šie iš baimės neteko žado ir tik padavė jam skrajutę. Joje buvo rašoma, kad mūsų šeima sumokės šimtą rialų už kiekvieną benamį šunį ar katę. Karimas neapsakomai įsiuto. Jis pagrasino tailandiečiams atleisti iš darbo ir jie prisipažino, kad Amani liepė jiems prilipdyti skrajutes prie kaimyninių rūmų ir vilų sienų. Be to, jiedviem buvo liepta vaikščioti po gretimas gatves, gaudyti šunis ir kates ir nešti juos Amani. Mūsų dukra prisaikdino vyriškius tylėti. Juodu Karimo buvo nusamdyti patarnauti mūsų dukrai, tad jos paslaptį saugojo.

Karimas liepė suskaičiuoti benamius. Sužinojęs, kad šeria per keturiasdešimt kačių ir dvylika šunų, jis nualpo. Atsitokėjo negreitai. Atsistojęs išėjo iš namų, nė nežvilgtelėjęs į artimuosius, neištaręs nė žodelio. Girdėjome, kaip sucypia jo automobilio padangos jam nurūkstant. Jis nesirodė namie dvi dienas ir tris naktis. Vėliau sužinojau, kad tą laiką jis gyveno pas tėvus. Iš plepių tarnų sužinojau Karimą pasakius priblokštiems tėvams, esą jam reikia kelių dienų atvangos nuo gyvenimą jam kartinančių moterų, antraip jis bus priverstas uždaryti mus į psichiatrinę gydyklą.

Kol Karimo nebuvo namie, nusprendžiau turinti sugalvoti, kaip atpratinti dukrą nuo to perdėto rūpesčio gyvūnais. Pastebėjau daugybę keistų dalykų, kurie ligi tol prasprūsdavo man pro akis. Pasirodo, tos geros keturios dešimtys kačių buvo šeriamos šviežiomis žuvimis iš Raudonosios jūros, o tuzinas šunų vaišindavosi gurmaniškomis mėsomis iš brangios mėsinės, gaunančios prekes iš Australijos. Pinigus Amani imdavo iš dėželės virtuvėje, į kurią kas savaitę tarnams buvo pridedama banknotų šeimos pirkiniams. Mūsų kasdienės išlaidos yra milžiniškos, tad sąskaitininkas neapsižiūrėjo, kokias sumas gyvūnams paimdavo Amani. Sužinojusi, kad Amani išleidžia krūvą pinigų narveliuose laikomiems paukščiams pirkti vien tam, kad juos paleistų, ne juokais pagrasinau dukrai nuvesianti pas psichiatrą. Tada ji kuriam laikui kiek atitolo nuo gyvūnijos pasaulio.

Kuo aiškiausiai prisimenu vieną dramatišką įvykį, susijusį su mano broliu Ali. Šis nuolat skųsdavosi Amani augintiniais. Jis bambėdavo man, girdi, joks save gerbiantis musulmonas negali įkelti kojos į mūsų namus, nes bijo, kad kur nori slampinėjantys gyvūnai gali juos apteršti. Matyt, neslepiama Ali antipatija gyvūnams paveikė Amani be galo mylimų padarų psichiką, nes šunys dažniausiai pasislėpdavo krūmuose, kol mano brolis pereidavo sodą.

Ypač man įstrigo vienas incidentas. Ali trumpam užsuko pas mus. Vos įėjęs pro vartus, jis stabtelėjo norėdamas liepti mūsų tarnui nuplauti jo automobilį, kol jis svečiuosis mūsų rūmuose. Jam bekalbant, vienas iš Amani mylimiausių šunų, vardu Napoleonas, nusprendė pakelti koją virš ką tik išskalbto Ali tobo. Tuščiagarbis Ali, mėgstantis pasipuikuoti gražia, nepriekaištinga išvaizda, iš įniršio neteko amo. Jis žiauriai suspardė vargšą gyvūną, kol atbėgo Amani ir jį išgelbėjo. Mano duktė taip įsiuto, kad puolė dėdę ir ėmė kumščiais tvatinti jam per rankas ir krūtinę.

Apšlapintas šuns, apkultas dukterėčios Ali tuoj pat paliko mūsų namus šaukdamas išsišiepusiems tarnams, kad visiška beprotė jo sesuo, negana to, dar prigimdė pamišėlių vaikų, kuriems gyvūnų draugija mielesnė negu žmonių!

Nuo tos akimirkos Amani ėmė nekęsti Ali taip pat smarkiai, kaip savo bejausmio brolio vaikystėje nekenčiau aš.

Pagal musulmonų tikėjimą šuo laikomas nešvariu padaru – dėl to Ali dar labiau įniršo ir pasidygėjo. Islame nurodyta: jei šuo lakė iš kokio nors indo, jį reikia išplauti septynis kartus, pirmą – vandeniu, sumaišytu su dulkėmis.

Ali – vienintelis mano brolis. Nors mudu ir toliau audringai vaidijamės, jis tebebendrauja su mano šeima. Karimas privertė Amani paskambinti dėdei ir atsiprašyti, bet po nutikimo su Napoleonu Ali nesirodė mūsų namuose daugiau kaip du mėnesius. Kai pagaliau jo pyktis ir gėda atlėgo, vėl pas mus apsilankė, bet pirma paskambino ir liepė tarnams uždaryti Napoleoną.

Baiminausi Amani pykčio, nes žinojau jį lengvai galint vėl prasiveržti, todėl nudžiugau, kai Ali apsilankius duktė kaip šeimininkė įėjo į svetainę ir pasiūlė dėdei stiklinę ką tik išspaustų greipfrutų sulčių.

Ali lengviau atsiduso matydamas, kad incidentas pamirštas, ir prisipažino esąs ištroškęs.

Pastebėjau, kokia Amani panaši į Sarą, ir švytėjau iš pasididžiavimo, kai gražioji mano duktė padavė Ali stiklinę sulčių ir lėkštę sausainių su migdolais. Ji elgėsi tiesiog nepriekaištingai. Linksmai nusišypsojau ir pamaniau, kad reikės nupirkti jai kokią ypatingą dovaną, kai kitą kartą eisiu apsipirkti.

Ali pritariamai šyptelėjo ir pareiškė, kad vieną dieną kokiam nors vyrui pasiseks, nes jį padarys laimingą Amani. Ali išėjus radau dukrą savo kambaryje juokiantis taip garsiai, kad iš visų kampų sulėkė tarnai pasmalsauti, kas ją taip pralinksmino.

Amani pareiškė apstulbusiai auditorijai, kad jos dėdė gėrė sultis iš stiklinės, kurią švariai išlaižė pulkas jos priglaustų gyvūnų! Prieš įpildama sulčių dėdei, ji iš tos stiklinės lakino savo globotinius šaltu vandeniu! Negana to, davė Napoleonui aplaižyti keletą sausainių prieš vaišindama jais Ali!

Tarnai patenkinti šypsojosi, nes Ali jie nemėgo.

Stengiausi atrodyti rūsčiai ir susilaikyti nesijuokusi, bet lūpos manęs neklausė ir veidas ėmė tirtėti. Nutraukiau motiniškų pamokymų tiradą, apkabinau dukrą ir ėmiau nesuvaldomai kvatoti.

Pirmą kartą man sužibo viltis, kad ji vis dėlto yra mano kūnas ir kraujas.

Dabar žinau: man derėjo išbarti dukrą už poelgį, kuris būtų sukėlęs Ali širdies smūgį, jei brolis būtų sužinojęs tiesą, bet aš sunkiai tramdžiau piktdžiugą. Kai juokdamasi papasakojau, kas nutiko, Karimui, jis taip pasibaisėjo mano linksmybe, kad supratau savo vyrą baiminantis, ar tik jo artimieji nebus išprotėję.