Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Žinodama, kad būtų naivu daug tikėtis, susigriebiau galvojanti, jog Levandai pasisekė: jos tėvas nėra beširdis, jis neuždarys savo dukros kalėjime ar nepasmerks myriop užmėtant akmenimis. Taigi vietoj baisaus pykčio apėmė tik liūdnas palengvėjimas.

Koks laimingas yra žmogus, neturintis atminties, nes prisiminimai dažnai patį engiamąjį paverčia engėju! Klausydavausi, kaip šeimos vyrai bauginamai rimtais veidais aiškina paklusnumo dėsnį: girdi, konservatyvios mūsų visuomenės rimties pamatas yra visiškas vaikų paklusnumas tėvams ir žmonų vyrams. Be tokio paklusnumo imtų siausti anarchija. Mano šeimos vyrai tvirtai pareiškė, kad bausmė Levandai – pelnyta.

Jos šeimoje lankiausi dažnai ir su nuoširdžia užuojauta klausydavausi sielvartaujančių jos seserų ir motinos. Šeimos moterys dažnai kalbėdavosi su Levanda pro užrakintas duris. Iš pradžių Levanda maldavo pasigailėti ir meldė motinos ją išlaisvinti.

Mudvi su Sara vogčiomis įkišdavome pusseserei raštelių. Juose ją drąsindavome, patardavome prisiminti patarlę: „Tyla – gera byla“, skaityti knygas ir žaisti žaidimus, kuriuos šeimos moterys įkišdavo pro angą, iškirstą maistui paduoti ir paimti kibirui su šlapimu ir išmatomis. Tačiau Levanda nebuvo linkusi šitaip tyliai stumti dienas.

Po kelių įkalinimo savaičių Levanda grįžo į Dievo glėbį ir ėmė melstis. Ji pareiškė pamačiusi, kaip netinkamai elgėsi, ir prisiekinėjo tėvams daugiau niekada nė karto neprasižengsianti.

Motinai labai pagailo Levandos. Ji maldavo vyrą paleisti dukrą ir tikino neabejojanti, kad Levanda vėl ims gyventi dievobaimingai.

Merginos tėvas įtarė dukrą apgaule, mat buvo jai sakęs, kad jos įkalinimas baigsis, kai vėl ims galvoti kaip dera dorai musulmonei.

Netrukus Levanda ėmė melstis nuolat, kai tik nemiegodavo, ir net neatsiliepdavo į nerimastingus mūsų balsus. Puikiai mačiau, kad Levandai prasidėjo haliucinacijos, nes melsdamasi kalbėjo su Dievu kaip su sau lygiu, rėkdavo atstovausianti Jam žemėje ir mokysianti sekėjus naujo dorovės kodekso, kurį žinanti tik ji, Levanda.

Po vieno apsilankymo, kai mudvi su Levandos motina išgirdome ją pašėlusiai džiūgaujant ankštame kambarėlyje, pasakiau Karimui neabejojanti, kad Levanda išprotėjo.

Karimas pasikalbėjo su tėvu, šis apsilankė brolio namuose. Karimo tėvas, vyriausias Levandos tėvo brolis, šeimoje turėjo lemiamą balsą. Mano šešuro patartas Levandos tėvas atrakino duris ir išleido dukrą iš kalėjimo. Levandai buvo leista prisidėti prie šeimos ir gyventi kaip anksčiau.

Vienuolika savaičių trukęs Levandos įkalinimas baigėsi, bet tada sparčiai ėmė rutuliotis šeimos tragedija. Atlikdama bausmę Levanda tapo askete ir išėjo į laisvę trykštanti religiniu įkarščiu. Ji pareiškė, kad islamui išaušo nauja diena.

Vos paleista Levanda pranešė namiškiams, kad visi musulmonai privalo atsisakyti prabangos ir nenusidėti. Ji bemat užsipuolė dvi seseris, kad juodais milteliais paryškino akis, skaistalais parausvino skruostus ir nusilakavo nagus. Kai šios išsigandusios susigūžė ant sofos, Levanda nutraukė motinai nuo kaklo brangakmenių vėrinį ir nuleido į virtuvės kriauklę. Namiškėms vos pavyko ją sutramdyti, bet per tuos šeiminius neramumus jos patyrė įvairių smulkių traumų. Vienas iš rūmų gydytojų suleido Levandai raminamųjų ir išrašė receptą kitoms dozėms.

Kurį laiką mergina nesmurtavo, bet retkarčiais nesusivaldydavo – nuo jos galėjo nukentėti kiekvienas, pasitaikęs jai po ranka. Kai kartą ji išplėšė Sarai iš ausų auksinius auskarus klykdama, jog Dievui skauda akis nuo tokio žvilgančio papuošalo, atostogaudama Jungtinėse Amerikos Valstijose nusipirkau balionėlį ašarinių dujų, kad galėčiau nuo jos apsisaugoti. Pirkinį paslėpiau bagaže, net Karimas nepamatė. Eidama į Levandos namus, nešdavausi balionėlį rankinėje.

Bėdos mane tiesiog persekioja. Levanda sumanė parodyti neseniai atgimusį religinį įkarštį kaip tik tą dieną, kai apsilankiau.

Levanda, jos motina, dvi seserys ir aš maloniai šnekučiavomės gurkšnodamos arbatą ir kramsnodamos pyragaičius. Besikalbant apie pastarąją mano kelionę į Ameriką, Levanda staiga ėmė nenustygti, šaudyti akimis į šalis ieškodama ko nors, kas galėtų įžeisti Dievą.

Jai aptemo protas ir ji ėmė peikti motinos pasirinktus drabužius, pareikšdama, esą jie per daug nepadorūs tikinčiai musulmonei. Lyg apkerėta žiūrėjau, kaip Levanda kruopščiai sulanksto servetėlę ir labai mandagiai uždengia ja motinai iškirptę. Paskui visai netikėtai Levanda ėmė keiktis. Staiga ji lyg paklaikusi pašoko į viršų ir dar nenusileidusi ant kojų pasisuko į mane.

Mačiau, kad Levanda spokso į mano naują perlų vėrinį ir per vėlai prisiminiau Karimo perspėjimą nesidėti papuošalų einant į jos namus.

Išbalęs asketiškas veidas, persikreipęs iš pamaldaus įniršio, sukėlė man siaubą. Pajutau, kokią grėsmę ji kelia. Paskubomis ištraukiau iš rankinės dujų balionėlį ir perspėjau pusseserę: jeigu ji tuoj pat neišeis iš kambario arba neatsisės, būsiu priversta gintis.

Levandos motina sukliko ir ėmė tampyti pamišėlei dukrai už rankovės. Sukaupiau drąsą, nes pamačiau, kaip Levanda nustumia mėginančią sulaikyti ją motiną į šalį ir puola mane. Įsispraudžiau į kamputį tarp toršero ir kėdės.

Bet tai dar nebuvo baisiausia. Buvau susitarusi Levandos namuose susitikti su Sara, ir ši kaip tik tą akimirką įžengė į kambarį. Pamačiau, kad ji laiko rankose mažiausiąjį vaiką.

Sarai atvipo žiauna, pamačius, kad Levanda užspeitusi į kampą jos jauniausią seserį, o ši laiko rankose ginklą.

Žinodama, ko galima tikėtis iš Levandos, Sara bemat atsikvošėjo ir mėgino subtiliai įkalbinti pusseserę liautis kvailioti. Levanda parodė lapės klastą ir apsimetė įtikinta išmintingų Saros žodžių. Dingo visas jos agresyvumas, ji ėmė nervingai trinti delnus.

Abejodama Levandos nuoširdumu surikau Sarai bėgti su kūdikiu iš kambario. Išgirdusi persigandusį mano balsą Levanda atsigręžė ir puolė mane įniršusi kaip beprotė, tiesdama rankas į perlų vėrinį.

Abiem rankomis paspaudžiau balionėlį, ir Levanda suklupo. Miglotai prisiminiau skaičiusi, kad pamišėliui įveikti reikia dvigubai daugiau jėgos negu normaliam žmogui, tad ištuštinau visą balionėlį. Kliuvo ne tik Levandai, bet ir jos motinai bei vienai į pagalbą atskubėjusiai seseriai.

Levanda greitai atsigavo nuo dujų poveikio, bet pulti daugiau nemėgino.

Jos tėvas pagaliau suprato, kad dukrai reikia ilgalaikės psichiatrų priežiūros ir nusiuntė ją gydytis į Prancūziją. Ji pasveiko nepraėjus metams.

Levandos motinai ir seseriai prireikė skubios medikų pagalbos. Gydytojas pakistanietis vos tramdė juoką, kai sužinojo, kad viena princesė papurškė ašarinių dujų trims savo giminaitėms.

Visi Karimo artimieji manė, jog pasielgiau pernelyg skubotai, bet aš nesutikau būti kalama prie kryžiaus už tai, kad gyniausi nuo išprotėjusios moters – taip jiems ir pasakiau. Pasipiktinusi pridūriau, kad, užuot mane smerkę, turėtų padėkoti už šį poelgį, nes mano dėka Levanda pasveiko.

Kai kas linkęs aiškinti mano veiksmus jaudrumu, bet niekas to neprikiš, kai kalbama apie moterų teises. Tada aš tampu be galo santūri ir rimta.

Vieno išminčiaus žmonės kartą paklausė, kokią tiesą gyvenime sunkiausia atskleisti. „Pažinti save“, – atsakė jis. Nežinau, kaip kiti, bet aš savo būdą puikiai pažįstu. Nesiginčysiu: ūmumo man buvo duota per akis, bet jis suteikia jėgų kovoti su tais, kurie valdo moteris mano gimtinėje. Ir galiu tvirtinti, kad šį tą nuveikiau traukydama tradicijų pančius.