Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Dabar, prisimindama, kaip Levandai aptemdė protą nesveikas religinis įkarštis, labai rimtai susirūpinau dėl besaikio dukters pamaldumo.

Mahometo Dievą tikiu ir gerbiu. Padariau išvadą, kad žmonių padermė myli, kovoja, kenčia ir džiaugiasi, nes taip sumanė Dievas. Nenoriu, kad mano dukra užsisklęstų nuo gyvenimo ir, karingai interpretuodama mūsų tikėjimą, savo ateitį vaizduotųsi tik kaip atšiauriai asketišką.

Nubėgau pas savo vyrą ir mestelėjau:

– Amani meldžiasi!

Ramiai skaitęs Koraną Karimas pažiūrėjo į mane taip, tarsi pagaliau būčiau visai susipykusi su protu.

– Meldžiasi? – paklausė jis neslėpdamas nuostabos, jog šitaip liguistai reaguoju į kito žmogaus bendravimą su Dievu.

– Taip! – riktelėjau. – Ji baigia nusialinti maldomis! Eime, pats pamatysi!

Karimas nenoromis padėjo Šventraštį ant stalo ir, kad nesupykdytų, išsekė paskui mane iš kambario.

Įžengę į koridorių, pro Amani kambario duris išgirdome čia tyliau, čia garsiau su įsitikinimu tariamus žodžius.

Karimas atsitraukė nuo manęs ir įsiveržė į Amani kambarį. Mūsų dukra atsigręžė. Jos veidas buvo išvagotas skausmo raukšlių, išsekintas širdgėlos.

– Amani, metas šiek tiek pailsėti, – tyliai tarė Karimas. – Gulk į lovą. Tučtuojau. Po valandos mama pažadins tave vakarienės.

Sutrikusi Amani neištarė nė žodžio. Bet Karimui ji nedrįso priešgyniauti, tad su visais drabužiais atsigulė skersai lovos ir užsimerkė.

Mačiau, kad dukros lūpos ir toliau kruta be garso melsdamosi, tardamos žodžius, skirtus ne mano ausims.

Mudu su Karimu patyliukais išėjome iš dukters kambario. Geriant kavą svetainėje Karimas prisipažino nesąs labai susirūpinęs ir manąs, kad mano baimė, jog Amani grimzta į viduramžišką fanatizmą, kupiną tamsių minčių apie nuodėmę, kančią ir pragarą, yra perdėta ir nepagrįsta. Kurį laiką jis sėdėjo neprasižiodamas, paskui pareiškė, kad tą blogą nuojautą man sukėlė Levandos kliedesiai apie žmogaus nedorumą. Pasak jo, tas naujas Amani pamaldumas nėra pamišimo padarinys, bet tiesiogiai susijęs su neprilygstamu chadžo džiaugsmu.

– Pamatysi, – tikino jis, – grįžusi į kasdienį gyvenimą, Amani vėl puls rinkti benamius šunis ir kates ir netrukus užmirš religinį fanatizmą.

Jis nusišypsojo ir paprašė nedidelės paslaugos.

– Sultana, būk gera, duok Amani truputį ramybės. Tegul nuo kasdienių bėdų ji nukreipia dėmesį į tai, kaip pajusti Dievą savyje. Tokia kiekvieno musulmono pareiga.

Rūgščia mina pritariamai linktelėjau. Vyliausi, kad Karimas teisus, ir pajutau šiokį tokį palengvėjimą.

Tačiau tokio svarbaus reikalo negalėjau palikti atsitiktinumo valiai, todėl tą vakarą meldžiausi ištisas valandas, prašydama Dievą, kad Amani vėl taptų tuo vaiku, kokiu buvo prieš mums leidžiantis į chadžą.

Visą naktį mane kankino košmarai. Juose duktė išėjo iš mūsų namų ir Amane, Jordanijoje, įstojo į religinių ekstremistų organizaciją. Jos nariai benzinu laistė dirbančių musulmonių drabužius, juos padegdavo ir šitaip nubausdavo mirtimi tas, kurias laikė nusikaltusiomis tikėjimui.

7 Chadisuose pasakojama, kad toje dykumos vietoje Ibrahimo žmona Hagara lakstė ieškodama vandens savo kūdikiui Ismailui.

Chadžas

Dabar arabų kraštai pasuks tuo pačiu keliu kaip Iranas.

Egiptas smuks ne pirmas, bet vis tiek smuks. Žmogaus teisės

pirmiausia bus atimtos iš moterų. Mums, moterims, žmogaus

teises pirma suteikė Naseras, paskui Sadatas. Teismai jau anuliavo

humanišką įstatymą, suteikiantį moteriai teisę išsiskirti su vyru,

parsivedusiu antrą žmoną. Egiptietės gūžiasi iš baimės, galvodamos,

kas dar laukia, ir dažnai juokauja, girdi, netrukus mus ištiks

tokia pat sunki lemtis kaip sesių Saudo Arabijoje.

• MALDININKĖS IŠ EGIPTO MINTYS, IŠSAKYTOS

SARAI AL SAUD PER 1990 METŲ CHADŽĄ •

Patikėjau Dievą tikriausiai išgirdus mano jaudinantį prašymą, nes kitą rytą Amani atrodė nė kiek nepasikeitusi. Galėjai pamanyti, kad miegas ištrynė neregėtą kančią, kurią išvakarėse mačiau dukters veide. Per pusryčius ji kikeno ir laidė juokelius su seserimi Maha, valgydamos jogurtą, arbūzą ir nuo vakarienės likusius kibe 8 gabalėlius.

Vairuotojas nuvežė mus į Minos slėnį, plytintį maždaug už dešimties kilometrų į šiaurę nuo Mekos. Naktį praleisime čia, Karimo parūpintoje oro kondicionieriumi vėsinamoje palapinėje. Permiegojusi Minos slėnyje mūsų šeima nuo pat ankstaus ryto galės dalyvauti kitose apeigose. Perspektyva nakvoti slėnyje vaikus nepaprastai jaudino, nes niekados nebuvome to darę.

Pakeliui pralenkėme iš pažiūros nesibaigiančią virtinę autobusų – jie visi vežė maldininkus. Tūkstančiai kitų tuos dešimt kilometrų nuo Mekos iki Minos slėnio žingsniavo pėsčiomis.

Pamaniusi, kad Amani atsikvošėjo, džiaugiausi dalyvaujanti tame nuostabiame tikinčiųjų sambūryje ir pakiliai nusiteikusi laukiau paskutinių chadžo dienų.

Minos slėnyje Karimas susitiko seną jaunystės dienų draugą, su kuriuo kadaise susipažino Anglijoje. Jusifas buvo egiptietis. Nė mirktelėti nespėjau, kai šalia manęs stovėjęs Karimas staiga ėmė širdingai glėbesčiuotis su tuo niekam iš mūsų anksčiau nematytu vyru ilga, kiek riesta nosimi, išsišovusiais skruostikauliais ir garbanota barzda. Tačiau mano dėmesį labiausiai patraukė neslepiama panieka, suliepsnodavusi jo akyse, kai žvilgsnis nukrypdavo į Karimo šeimos moteris.

Karimas garsiai pašaukė vyrą vardu ir aš prisiminiau apie jį girdėjusi. Prisiminiau Karimo pasakojimus apie šį žmogų. Per mūsų vedybinio gyvenimo metus kaskart, kai apsistodavome savo viloje Kaire, Karimui atgydavo prisiminimai apie šį moksladraugį egiptietį ir jis vis ketindavo jį susirasti. Tačiau nesibaigiantys šeimos reikalai nuolat sukliudydavo.

Dabar, vos žvilgtelėjusi į tą vyrą, apsidžiaugiau, kad Karimui taip ir nepavyko įgyvendinti savo ketinimų, nes bemat pajutau priešiškumą tam nemaloniam tipui, kuris akivaizdžiai nemėgo moterų.

Spėliojau, kodėl to vyro gyvenimas taip pasikeitė, nes aiškiai prisiminiau Karimą man sakius, girdi, moterys sunkiai atsispiriančios be galo patrauklių manierų Jusifui, todėl jis niekados nemiegąs vienas.

Karimas ir Jusifas buvo pažįstami studijų laikais, kai abu gyveno svetur. Londone Jusifas buvo linksmas vėjavaikis, kuriam terūpėjo kazino linksmintis su vakarietėmis. Pasak Karimo, buvo labai protingas, todėl jam bemaž nereikėjo ruoštis paskaitoms ir Jusifas kiekvieną savaitę pristatydavo jam vis naują savo merginą. Nors Jusifą nepasotinamai traukė moterys, Karimas draugui pranašavo didžiulę ateitį Egipto teisės ar politikos arenoje, nes šis buvo guvaus proto ir malonaus būdo.

Jusifas baigė teisės studijas metais anksčiau už Karimą ir nuo tada juodu nesimatė.

Kol Jusifas ir Karimas pasakojo vienas kitam naujienas, mes su dukromis stovėjome nuošaliai, kaip įprasta vyro ne iš mūsų šeimos akivaizdoje, bet girdėjome viską, ką juodu kalbasi.

Matyt, per tuos metus Jusifas iš pagrindų pasikeitė, nes netrukus tapo aišku, kad mano vyras turi su juo mažai ką bendra.

Jusifas keistai mažai kalbėjo apie savo karjerą, o kai Karimas ėmė jį spausti pasakoti apie profesinę veiklą, teatsakė esąs nebe toks, kokį Karimas jį pažinojo. Girdi, dabar jis teikiąs daugiau reikšmės tradicinėms islamo vertybėms.

Jusifas pasigyrė Karimui, kad po paskutinio jųdviejų susitikimo jis vedė moterį, pagimdžiusią jam du sūnus, ir su ja išsiskyrė. Su antra žmona jis sugyveno penkis sūnus. Vyras neapsakomai gyrėsi turėdamas septynis sūnus. Jis dar paminėjo esąs vienintelis pirmų dviejų vaikų globėjas, nes šie buvo jėga atimti iš pirmos jo žmonos, šiuolaikinių pažiūrų moters, užsispyrusios dirbti. Prastai slėpdamas pasidygėjimą Jusifas išklojo, kad ji mokytoja, puoselėjanti naujoviškas idėjas apie moteris ir jų padėtį visuomenėje.