Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Jusifas nusispjovė paminėjęs pirmos žmonos vardą ir tarė:

– Dėkui Dievui, Egiptas grįžta prie Korano mokymo. Netrukus egiptiečiai gyvens pagal Mahometo įstatymus, o ne pagal sumaištį keliančius pasaulietinius įstatymus, skatinančius moteris nusimesti šydą.

Tai išgirdusi ėmiau nenustygti, buvau beįsiterpianti į jų pokalbį ir beišklojanti tam vyrui, ką manau, bet netekau žado nuo tolesnių jo žodžių.

Jusifas išdidžiai pareiškė Karimui, kad didžiausia Dievo jam suteikta malonė buvo, jog nė vienos jo santuokos neaptemdė gimusi dukra, nes moterys išties esančios visų nuodėmių šaknis. Jeigu vyrui tenka eikvoti jėgas saugant moteris, dėstė Jusifas, jam lieka mažiau laiko kitoms, svarbesnėms priedermėms.

Nelaukdamas Karimo atsakymo į šiuos pribloškiančius teiginius, Jusifas ėmė pasakoti apie vyrą, su kuriuo susipažino Mekoje. Pasak Jusifo, vyras – musulmonas iš Indijos. Jis ketinąs likti Saudo Arabijoje, nes tėvynėje išduotas jo arešto orderis. Praėjus dviem dienoms po jo išvykimo į Saudo Arabiją, Indijos pareigūnai išsiaiškino, kad jis su žmona nužudė naujagimę dukrą – supylė jai į gerklę verdančio vandens.

Jusifas paklausė Karimo nuomonės šiuo klausimu, bet šiam nespėjus atsakyti, garsiai pareiškė pats manąs, kad vyro bausti nereikia, nes tas esąs keturių dukrų tėvas ir tiesiog beprotiškai troškęs sūnaus. Jusifas pripažino, kad Pranašas tokius veiksmus smerkė, bet jis manąs, jog valdžia neturinti kištis į privatų reikalą, nuo kurio nenukentėjo niekas, tik naujagimė.

Jusifas klausė Karimo, ar šis negalėtų padėti gauti darbo vizą tam indui ir galbūt duoti jam darbą Saudo Arabijoje, kad jam nereikėtų grįžti į tėvynę ir stoti prieš teismą.

Studijų draugas nesivargino paklausti Karimo, kokios lyties jo vaikai. Mudviem su vyru ėmė trūkti oro. Jau pamaniau, kad mano vyras smogs buvusiam draugui ir parblokš jį ant žemės. Karimo sprandas išraudo: supratau, kad iš pykčio. Tarsi turėdamas akis pakaušyje ir mane matydamas, jis rankos mostu liepė nesikišti. Karimas piktai pareiškė savo senam draugui, kad jis pats Dievo apdovanotas dviem gražiomis dukromis ir vienu sūnumi. Dukras jis mylintis lygiai kaip sūnų.

Bejausmis Jusifas pareiškė Karimui užuojautą: girdi, labai gaila, kad jis – dviejų dukrų tėvas, bemat ėmė vardyti sūnų pranašumus ir nusistebėjo, kad mano vyras nevedė antros žmonos. Jis juk galėtų leisti žmonai pasilikti dukteris, o sūnų auginti pats.

Karimas sutramdė savo įniršį ir ramiai priminė Jusifui, ko mokė Mahometas.

– Jusifai, sakai esąs geras, pamaldus musulmonas. Jeigu išties taip, nejaugi neprisimeni palaimintojo Pranašo žodžių, ištartų į mečetę įėjusiam ir prie jo prisiartinusiam vyrui?

Jusifas klausėsi bejausmiu veidu ir aš aiškiai mačiau, kad tam žmogui nerūpi Pranašo žodžiai, jeigu jie nesutampa su jo paties požiūriu į gyvenimą.

Karimas ėmė pasakoti. Jis buvo pasiryžęs perteikti savo mintį per išmintį, pasiremdamas pamokymais žmogaus, Dievo išrinkto skelbti Jo žodį, užuot paleidęs į darbą kumščius. Atvirai pasakius, troškau matyti, kaip jis apkulia Jusifą ir šis apsipila kraujais. Vis dėlto nejučia pajutau pasididžiavimą, kai mano vyras karštai, kaip muedzinas, raginantis tikinčiuosius ateiti melstis, ėmė pasakoti tikrą istoriją apie Pranašą Mahometą, visiems tėvams priminusį, kad visi jų vaikai vienodai verti nepriklausomai nuo lyties.

Į mečetę įžengė vyras, prisiartino prie Pranašo, atsisėdo ir ėmė kalbėti. Netrukus tėvui įkandin į mečetę įėjo du vyriškio vaikai, berniukas ir mergaitė. Pirmas prisiartino berniukas. Tėvas jį labai išgyrė ir su meile pabučiavo. Vyrui toliau kalbantis su Pranašu, sūnus įsitaisė tėvui ant kelių.

Kiek vėliau į mečetę įėjo duktė. Kai ji prisiartino prie tėvo, šis jos nepabučiavo ir nepasisodino ant kelių kaip sūnų, tik mostelėjo mergaitei sėstis priešais jį ir toliau šnekėjosi su Pranašu.

Tai pamatęs Pranašas didžiai susirūpino. Kodėl nesielgi su tais vaikais vienodai? – paklausė jis. – Kodėl nepabučiavai dukros, kaip pabučiavai sūnų, ir neleidai jai atsisėsti sau ant kelių?

Vyras susigėdo išgirdęs Pranašą taip kalbant. Jis suprato nederamai elgęsis su dviem savo vaikais.

Ir sūnūs, ir dukros yra Dievo dovana , – priminė jam Pranašas. – Abi dovanos vienodai brangios, tad ir elgtis su jomis reikia vienodai.

Karimas sužaibavo akimis į Jusifą tarsi klausdamas: „Na, ką gali į tai atsakyti?!“

Tačiau Jusifas buvo tikras storžievis. Jam buvo nė motais, kad savo kalbomis skaudžiai užgavo Karimą. Nekreipdamas dėmesio į Pranašo žodžių prasmę, jis vėl paleido tiradą prieš moteris, cituodamas ištraukas iš „Žaliosios knygos“, parašytos Libijos prezidento Kadafio. Niekam ne paslaptis, kad šis žmogus itin griežtai aiškina islamo dogmas apie moterų vaidmenį. Pamatęs, kad Karimo neįtikino, priminė, kaip griūva šeimos institucija Vakarų šalyse, ir pridūrė:

– Dievas skyrė moterims ir vyrams konkrečias pareigas. Moterys sukurtos vaikams gimdyti, niekam daugiau! Karimai, juk negali neigti, kad visos moterys iš prigimties yra gundytojos? Šito polinkio pakeisti neįmanoma, bet vyro pareiga – laikyti moterį atokiai nuo visų vyrų, antraip ji ims švaistyti savo grožį ir dalyti savo žavesį kiekvienam vyrui, kuris tik paprašys...

Karimas įsiutęs atsuko draugui nugarą ir nuėjo. Įniršio iškreiptu veidu jis nusivedė mus kuo toliau.

– Tas Jusifas tapo pavojingu žmogumi! – garsiai tarė jis man.

Žvilgtelėjau į Jusifą. Tokio nedoro veido kaip gyva nebuvau mačiusi.

Karimas mobiliuoju telefonu paskambino svainiui Muchamedui ir paprašė patyliukais sužinoti apie Jusifo veiklą, nes šis žmogus esąs kraštutinių pažiūrų ir galbūt riaušių kurstytojas.

Po kelių valandų Muchamedas atskambino. Karimas pataikęs kaip pirštu į akį – Jusifas esąs aukštos kvalifikacijos advokatas, jo klientai – „Gamaa al Islamija“, Egipto religinių ekstremistų grupės, susibūrusios devintojo dešimtmečio pradžioje ir organizuojančios smurtinius kariškių išpuolius Egipte, nariai.

Karimas apstulbo. Jusifas atstovauja žmonėms, siekiantiems nuversti pasaulietinę Egipto vyriausybę! Egipto valstybės saugumo pareigūnai sakė Mohamedui, kad tam žmogui kaltinimai nė karto nebuvo pateikti, bet tėvynėje jis akylai sekamas. Svainis pridūrė paskyręs Saudo Arabijos saugumiečių stebėti Jusifą, kad šis būdamas Karalystėje nepridarytų bėdos.

Mažiau nei po metų Karimas nuliūdo, bet nė kiek nenustebo išgirdęs žinią, kad Jusifas suimtas pietų Egipto Asjuto mieste kaip musulmonų ekstremistų grupuotės vadeiva. Žiūrėdamas žinių laidą Karimas išvydo Jusifo veidą – buvęs draugas žiūrėjo į pasaulį pro narvo grotas. Karimas įdėmiai sekė bylos eigą ir, rodės, kiek lengviau atsiduso, kai Jusifui nebuvo skirta mirties bausmė. Na, o aš pamaniau, kad tokie kaip Jusifas kelia pasauliui grėsmę, ir būčiau apsidžiaugusi, jeigu jis būtų iškeliavęs į dausas.

Nors buvome šventoje kelionėje ir žinojome negalį kreipti dėmesio į žemiškus reikalus, Jusifas taip paveikė mūsų dukterų nuotaiką, kad Karimas nusprendė būsiant geriausia išsamiai aptarti šį reikalą. Jis tikėjosi įrodyti Amani ir Mahai, kad tokie kaip Jusifas yra menkučiai sraigteliai, nepaliekantys jokio pėdsako ilgoje islamo istorijoje, ir šitaip jas nuraminti.

Po vakarienės mūsų šeima susėdo pasikalbėti apie Jusifą ir jo reikšmę musulmonų pasaulyje.

Paklausėme kiekvieno savo vaiko nuomonės apie tai, ką tądien išgirdo.