Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Vyrai netrukus grįžo ir pranešė, kad Amani ilsisi. Ji tebeverkia, negalėdama atitokti nuo sielvarto dėl, jos žodžiais, beprasmiškų šitokios daugybės gyvūnų skerdynių.

„Ar aš tau nesakiau?“ – žvilgsniu pasakė man Karimas. Pajutau šiokį tokį palengvėjimą: bent dalelė Amani asmenybės liko nepakitusi. Vyliausi, Karimas neklydo tvirtindamas, jog grįžus iš Mekos mūsų dukra bus tokia pat kaip anksčiau.

Kol stebėjome tuos žiaurumus, priminiau sau, jog tai svarbi apeigų dalis – gyvuliai aukojami, kad primintų maldininkams per chadžą išmoktas aukojimosi, paklusnumo Dievui, gailestingumo artimui ir tikėjimo pamokas.

Dabar prasidėjo keturios tikrųjų švenčių dienos. Žinojau, kad prie mūsų prisideda musulmonai visame pasaulyje, tik jų širdys liūdnos, nes jie ne Mekoje. Mes nusikirpome po nedidelę sruogą plaukų – ženklas, kad šventa mūsų kelionė baigėsi – ir nuskubėjome persirengti paprastus apdarus spalvingesniais. Mūsų vyrai užsimetė baltus medvilninius tobus.

Puota prasidėjo po pietų. Amani vis dar buvo išblyškusi, bet pakankamai atsigavusi, tad prisidėjo prie mūsų, tik atsisakė ragauti mėsos.

Mūsų šeima susirinko savo palapinėje. Apsikeitėme kukliomis dovanomis ir vienas kitą pasveikinome. Prieš sėsdami valgyti ėrienos su ryžiais, sukalbėjome maldą. Valgiai, likę po vaišių, buvo išdalyti vargšams.

Netrukus nuvažiavome į netoliese esančius savo rūmus Džidoje, ten šventėme toliau. Nuo šiol mūsų vaikai prie savo vardo galės pridėti garbingą chadžijaus titulą, nes atliko penktą svarbiausiąją islamo priedermę. Pajutau, kaip mano veide šmėsteli šypsena: mes atlikome chadžą ir patenkinome Dievo norą.

Dabar meldžiau Dievą patenkinti manąjį: padėti Amani atsikratyti į jos sielą įslinkusių ekstremistinių nuotaikų. Pakrikus psichikai net kraštutiniausios dogmos gali atrodyti šventos. Nenorėjau, kad mano duktė atsiduotų karingiems idealams, skleidžiamiems daugelio religijų. Juk nuo tada, kai ji ėmė suprasti tokius dalykus, iš paskutiniųjų stengiausi nuo jų atkalbėti.

Deja. Nežinau, įtikau Dievui ar ne, bet Jo sprendimas dėl dukros manęs netenkino.

Vėliau paaiškės, kad kelionė į Meką mūsų šeimai buvo ir dovana, ir nelaimė. Mudu su Karimu tapome artimesni negu buvome po kelerių pirmųjų santuokos metų, Maha ir Abdula ėmė stengtis gyventi kaip atsakingi piliečiai, tačiau Amani virto niūria atsiskyrėle.

8 Kvietinių kruopų ar ryžių kukuliai, įdaryti kapota mėsa.

Ekstremistė

Mano didžiausia baimė virto tikrove. Įsivaizduokime

dykumų kraštą, skendintį visiškoje tamsoje.

Po jį apgraibomis maklinėja pulkai gyvų būtybių.

• BUDA •

Chadžas baigėsi, atėjo vasara. Per šventą kelionę į Meką karštas dykumos oras menkai mus vargino, nes mintys buvo sutelktos į kitus, svarbesnius dalykus, susijusius su troškimu patirti, kaip dvasia susilieja su Dievu.

Iš Mekos nusigavome į savo rūmus Džidoje, ketindami kitą dieną grįžti į Rijadą. Nepavyko. Man beduodant nurodymus rūmų tarnams paruošti viską išvykimui, į kambarį įėjo Karimas ir pasakė atšaukęs skrydį, nes oro uosto dispečeriai jam pranešė, jog iš Rub al Chalio dykumos link Rijado atslenka ypač smarki smėlio audra. Net be tokių audrų kas mėnesį Rijade nusėda beveik keturi tūkstančiai tonų smėlio. Norėjau išvengti šalies sostinę netrukus užgriūsiančios siaubingos audros, kai smiltelės gels akis, užkimš odos poras ir viską užklos, todėl nudžiugau, kad liksime Džidoje, nors drėgną orą čia sunkiau galėjai ištverti negu sausą dykumos karštį Rijade.

Abdula ir Maha be galo nudžiugo, kad kelionė atgal į Rijadą nukeliama kelias dienas, taigi tiek laiko jie dar turės prieš grįždami į nuobodžią kasdienybę. Du vyresnieji vaikai ėmė maldauti mūsų Džidoje šiek tiek paatostogauti. Šypsodama pažvelgiau į vyrą, bet šypsena pranyko man iš veido pamačius Amani. Ji viena sėdėjo kamputyje, sukišusi nosį į Korano puslapius. Amani sparčiai buvo bevirstanti paniurusia atsiskyrėle, kuriai, rodės, visai nė motais, kur ji yra. Man susidarė įspūdis, kad jauniausioji duktė užgniaužė troškimą nekaltai pasismaginti, nes anksčiau nieko jai nebūdavo smagiau, kaip plaukioti šiltuose švelniai banguojančios Raudonosios jūros vandenyse.

Pasiryžau nesileisti dar labiau slegiama niūrios Amani nuotaikos, tad atsakydama į klausiamą Karimo žvilgsnį pritariamai linktelėjau. Taigi, nors tvyrojo drėgnas ir toks karštas oras, kad net galėjai matyti ribuliuojant jo bangas, mudu su Karimu nusprendėme likti Džidoje dar dvi savaites, nes matėme, kaip kankinamai du vyresniuosius mūsų vaikus gundo žydras Raudonosios jūros veidrodis, matomas pro rūmų langus.

Sumanymas man buvo prie širdies, nes, kaip dažnam karališkosios šeimos nariui, linksmas Džidos uostamiestis man patiko labiau negu nuobodusis Rijadas. Atostogų perspektyva buvo viliojanti: nusivesiu dukras apsipirkti į šiuolaikiškus Džidos prekybos centrus, pasikviesiu į svečius mieste gyvenančių draugų. Jeigu kaip tik tuo metu Amani nebūtų nusprendusi dar labiau padidinti atotrūkį tarp savęs ir šeimos, šiaip netobulame gyvenime tas metas būtų buvęs tiesiog tobulas.

Kai klūpojau ilgame koridoriuje, jungiančiame kelis rūmų sparnus, Maha suprato, kad jos motina stengiasi nugirsti jos sesers Amani balsą pro plyšį durų, vedančių į turkiškas pirtis ir oranžeriją.

– Mama, ką čia veiki? – garsiai juokdamasi paklausė Maha, nors rankos mostu vijau ją šalin.

Anapus durų Amani nutilo ir išgirdau ją ryžtingu žingsniu artinantis prie manęs. Mėginau pašokti ant kojų ir sprukti tolyn nuo durų, bet smailus batelio kulnas užkliuvo už ilgos suknelės padurko. Man besistengiant išsipainioti, Amani atidarė duris ir įsmeigė žvilgsnį į akivaizdžiai prasikaltusią motiną.

Sutrikau išvydusi smerkiantį Amani veidą: iš skvarbaus žvilgsnio ir kietai sučiauptų lūpų aiškiai mačiau ją supratus, ką veikiau. Neįstengiau prisipažinti šitaip niekingai elgusis, tad ėmiau pirštais trinti raudonus siūlus, įaustus į prieškambario kilimą. Nutaisiusi žvalų balsą ėmiau susiriesdama meluoti, kaip tesugeba žinantis, kad pašnekovas jį kiaurai mato.

– Amani, maniau, kad tu savo kambaryje! – sušukau ir vėl ėmiau įdėmiai tirti raudonus siūlus. – Brangutės, ar katra pastebėjot raudoną dėmę ant šio kilimo?

Abi dukros tylėjo.

Susiraukiau, dar keliskart patryniau raudonus siūlus, atsistojau ir susikūprinusi, nes kulnas tebebuvo įsipynęs į padurkus, nušlubčiojau koridoriumi. Nebeišmanydama, kaip teisintis, suniurnėjau:

– Tarnai visiškai apkiauto. Ko gero, tos dėmės nebepavyks išvalyti.

Amani neleido man patirti malonumą galvojant, kad įtikinau ją savo pasakėle.

– Mamyte, – man įkandin šūktelėjo jinai, – tas kilimas švarus. Ten raudonos jo rašto rožės!

Maha nesusitvardė ir išgirdau ją kikenant.

– Mamyte, – pridūrė jaunėlė, – jeigu nori nugirsti, ką sakau, prašom užeiti į kambarį.

Ji su trenksmu uždarė duris į oranžeriją.

Man akys pritvinko ašarų. Nubėgau į savo miegamąjį. Buvo nepakeliamai skaudu žiūrėti į gražuolę dukrą, nes grįžus iš Mekos, ji ėmė nuo galvos iki kojų taisytis juodai ir mūvėdavo storomis juodomis kojinėmis ir ilgomis juodomis pirštinėmis. Net mūsų pačių namuose, kur nebūdavo jokių pašalinių, nedengdavo tik veido: duktė apgobdavo gražius juodus plaukus standžia juoda skara, tokia, mano įsivaizdavimu, ožkas ganydama galėjo ryšėti jemenietė. Išeidama už rūmų sienų, Amani dar užsimesdavo storo juodo audeklo šydą, pro kurį vos galėjo matyti, nors Džidoje religiniai pareigūnai moteris neuždengtais veidais persekiojo ne taip priekabiai kaip Rijade. Mūsų dykumos sostinė visame musulmonų pasaulyje garsėja uoliais dorovės komitetais. Jų nariai – vien piktų veidų vyrai, besikabinėjantys prie moterų miesto gatvėse.