Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Sienos buvo padarytos iš ypatingo vitražinio stiklo, bet žaluma buvo tokia gausi ir tanki, kad ir be jų saugojo mus nuo karštų saulės spindulių. Aplink krioklį ėjo takas, išklotas akmenimis su išraižytomis įvairių laukinių gyvūnų galvomis. Man pasidarė liūdna, kai pastačiau koją ant žirafos snukučio, nes prisiminiau, kad Karimas įsakė išraižyti akmenis specialiai Amani, norėdamas padaryti staigmeną gyvūnus dievinančiai dukrai.

Takas atvedė prie turkiškų pirčių. Tokia patalpa buvo mūsų namuose Kaire. Paprašiau architekto italo išstudijuoti jos brėžinius ir suprojektuoti tokią pat mūsų rūmuose Džidoje. Iš viso buvo keturios pirtys, visos skirtingų stilių ir didumo. Į kiekvieną vedė laipteliai, virš vienos iš didesniųjų buvo lenktas akmeninis tiltas. Nuo vandens kilo garai ir aš žiūrėjau, kaip jie kaupiasi ir išsisklaido vėsiame ore.

Mano šeima daugybę kartų smagiai leido laiką šiose turkiškose pirtyse. Išvakarėse mudu su Karimu prieš romantišką vakarą ilgai mėgavomės karšta vonia.

Nemačiau jokių pėdsakų, rodančių, kad Amani mūsų namuose buvo surengusi religinio pobūdžio susirinkimą, tačiau galvoje tebegriaudėjo nugirsti žodžiai. Man pašėlusiai norėjosi, kad Karimas pripažintų, kokia rimta naujoji Amani aistra: mūsų dukra jau kalbėjo trokštanti tapti imame, moterimi, besirūpinančia kitų moterų sielovada. Norėjau, kad mano dukra gyventų kaip dora musulmonė, bet netroškau, kad ji užkrautų moterims dar sunkesnę naštą, itin griežtai interpretuodama tradicijas, pančiojančias mūsų šalies dailiosios lyties atstoves.

Nuojauta manęs neapgavo: Karimo nejaudino, kad Amani aistringai priėmė viską, su kuo aš kovojau nuo mažų dienų. Taigi nusprendžiau priminti jam, kur gali nuvesti toks religinis įkarštis, nes žinojau, kad mano vyrui nepatinka, jei kas suabejoja Saudidų teise į sostą ir privilegijas bei turtus, kuriuos mums laiduoja pavydėtina padėtis.

Žinodama, kad mano vyras tiesiog neištvertų be tokios prabangos, o ji vargu ar būtų įmanoma be pasakiškų turtų, nešamų Saudo Arabijos naftos telkinių, ranka aprėpiau gražią oranžerijos ir turkiškų pirčių visovę ir pasakiau jam:

– Visa tai mūsų dukra laiko baisia nuodėme. Ji smerkia mus, kad mėgaujamės tuo, ką Dievas nusprendė parūpinti mūsų šeimai.

Mano vyras nieko neatsakė.

– Karimai, mes turime imtis kokių nors žygių, – neatlyžau. – O gal nori, kad mūsų pačių kūnas ir kraujas vadovautų sukilimui, kuris nuvers Saudidus nuo sosto?

Karimas vis dar negalėjo patikėti, kad jo dukra gali iškrėsti rimtų nemalonumų. Jis nebesileido į kalbas apie Amani nepasitenkinimą mūsų karališka padėtimi ir burbtelėjo, kad turime leisti dukrai ieškoti paguodos tikėjime, net jeigu motina užsispyrusi tam priešinasi.

Karimas tvirtai suėmė mane už pečių ir uždraudė daugiau apie tai prasižioti.

– Sultana, jau seniai nusprendžiau, kad visi privalome gerbti vienas kito iliuzijas, – absurdiškai pareiškė jis, – antraip mūsų namuose nebus ramybės. Tučtuojau liaukis kalbėjusi apie tuos nemalonius dalykus!

Ištisas dienas knaisiojausi po savo sielą ir galop suvokiau esanti nekalta dėl to, kad mano dukters gyvenimas pasuko nauja linkme. Nusprendžiau, kad Amani užsidegimas – tiesioginis padarinys siaubingo Saudo Arabijos skurdo, kurį staiga pakeitė pasakiška prabanga. Norėdama prisikasti iki šio reiškinio esmės, turėjau prisiminti praeitį.

Daugybė žmonių, tiek musulmonų, tiek krikščionių, niekina saudoarabus dėl neuždirbtų turtų, tačiau nesivargina suprasti, kaip klaikiai skurdo visi saudoarabai iki dvidešimto amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurio. Man labai apmaudu, kad dabartinė mūsų padėtis vertinama taip skubotai.

Kai po mūsų dykumų smėliu buvo aptikta naftos, praėjo daug metų, kol krašto gyventojai gavo naudos iš turtų, užtikrinamų naftos gavybos, organizuotos Amerikos bendrovių. Karalius Abdel Azizas, mano senelis ir Saudo Arabijos įkūrėjas, iš pradžių pasitikėjo meilikaujančiais vyrais, dalijančiais tuščius pažadus, nesuprasdamas, kad jų sudaryti sandoriai krovė milijonus į amerikiečių kišenes ir menkutes sumas į Saudo Arabijos iždą. Tik gerai paspaudus Amerikos bendroves, jos ėmė elgtis sąžiningai.

Taigi todėl, kad iš naftos gaunamos įplaukos buvo skirstomos netinkamai, daug vandens nutekėjo, kol beduinų palapinės dykumoje virto prabangiais rūmais ir vilomis. Iki tol Saudo Arabijos žmonės daug prisikentė. Kūdikių mirtingumas šalyje buvo vienas didžiausių pasaulyje, nes nebuvo pinigų, gydytojų ir ligoninių. Pagrindinis saudoarabų maistas buvo datulės, ožkiena, kupranugarių pienas ir mėsa.

Prisimenu neviltį, kurią mačiau vieno iš turtingiausių Karalystės vyrų akyse pasakojant apie siaubingą vaikystę. Šis be galo protingas ir didžiai gerbiamas verslininkas iki penkiolikos metų ėjo nuo vienų drėbtinių lūšnelių kaimo Rijado durų prie kitų mėgindamas parduoti maišelius ožkų pieno. Nuo septynerių jis turėjo išlaikyti šeimą, nes tėvas mirė nuo nedidelio užkrato, kai įsipjovė kardu skersdamas kupranugarį chadžo puotai. Užkratas sukėlė gangreną ir berniuko tėvas paliko šį pasaulį klykdamas iš skausmo.

Kaip tais laikais buvo įprasta, berniuko motina ištekėjo už velionio tėvo brolio, turėjusio krūvą savų vaikų. Mažylis jautėsi esąs atsakingas už penkis jaunesnius brolius ir seseris. Jis savo rankomis palaidojo keturis iš penkių – jie mirė dėl prastos mitybos ir medicininės priežiūros stokos. Jo kelias į turtingą gyvenimą buvo toks klaikus, kad būtų tikęs Dikenso plunksnai.

Nieko nuostabaus, kad pirma saudoarabų karta, po baisiame skurde prabėgusios jaunystės pažinusi turtų galią, popino savo atžalas ir apibėrė jas viskuo, ką galima nupirkti už pinigus. Tiesa, mudu su Karimu užaugome nežinodami, kas yra nepritekliai, bet mes supratome, koks stiprus akstinas mūsų tėvams buvo skurdas, apkartinęs jų jaunystę. Tačiau mūsų kartos paleisti į pasaulį vaikai niekada nepatyrė nepriteklių, net apie juos negirdėjo, todėl nenutuokė, ką reiškia skursti.

Civilizacijos raidos nesustabdysi. Kai didžiuliai turtai išauga ant prarasto paveldo pagrindo, bet kurią akimirką jie gali būti nustoti vertinami. Kada ims byrėti tas netvirtas pagrindas, tik laiko klausimas.

Mano karta dabar ėmė abejoti tradicijomis ir papročiais, kurie buvo savaime suprantami protėviams. Dažnas po mūsų atėjusios kartos atstovas beatodairiškai vadovavosi gyvuliškais instinktais. Toks šiurkštus visuomeninės santvarkos nepaisymas sukėlė atsaką: religinio fanatizmo protrūkį ir panieką prabangai leidžiamiems turtams.

Dabar didžiausi fanatikai – mano kartos atžalos. Neragavę kitokio kaip didžiulės prabangos gyvenimo, nepatyrę siaubingo skurdo padarinių, mūsų ir mūsų pažįstamų vaikai niekina ekonominę gerovę ir ieško kilnesnio tikslo, negu kaupti dar didesnius turtus.

Mano duktė Amani tapo lydere būrelio merginų, karingumu siekiančių pranokti net vyrus, raginančius tikinčiuosius nuversti nuo sosto Saudidus.

Gelbėdama savo giminaičių ir tų, kurias laikė draugėmis, sielas, Amani iš pusseserės Faten, mano brolio Ali dukters, išgavo prisipažinimą, kokio nė įsivaizduoti negalėjome.

Joks vyras taip iš aukšto nežiūrėjo į moteris kaip Ali. Vaikystėje jis niekino dešimt savo seserų. Jaunystėje jis gyveno Amerikoje, ten pergulėjo su šimtais Vakarų moterų ir atsainiai jas atstūmė. Vedęs su žmonomis elgėsi kaip su vergėmis, jam menkai rūpėjo, ar jos jaučiasi laimingos. Dukras stengėsi ištekinti, vos tik lytiškai subręsdavo, tad jos mažai ką žinojo apie vyrų prigimtį ir iškrypėlišką jų elgesį laikydavo normaliu. Be keturių žmonų, Ali savo namuose įkurdindavo vieną sugulovę po kitos. Ali kaip tėvas bemaž nekreipdavo dėmesio į dukras, o sūnums rodydavo begalinę meilę.