Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Negalėjau pajudėti. Klausiausi lyg suakmenėjusi, o mano dukra ir vyras kalbėjosi toliau. Karimas negalėdamas patikėti papurtė galvą.

– Amani, tau tai sakė Faten?

– Taip, tėti. Tai dar ne viskas.

– Ne, Amani. Faten viską prasimano. Tai negali būti tiesa. Madžidas negalėjo taip šlykščiai pasielgti.

– Žinojau, kad nenorėsi tuo tikėti, – papriekaištavo Amani. – Yra įrodymų.

– Įrodymų? Kokių? Norėčiau sužinoti.

– Tame ligoninės skyriuje dirbo pakistanietis. Jis pastebėjo Madžidą išeinantį iš palatos ir apžiūrėjęs ligonę pamatė, kad paklodės sujauktos. Jis nusekė paskui Madžidą ir pagrasino pranešti pareigūnams. Sužinojęs, kad Madžidas princas, pareikalavo pinigų. Norėdamas užčiaupti jam burną, Madžidas atidavė visus pinigus, kuriuos turėjo kišenėje.

– Amani, galvok, ką kalbi! – labai abejodamas dukros žodžiais įspėjo Karimas. – Išžaginimas, šantažas – tokiomis baisybėmis neįmanoma patikėti!

– Tai tiesa! Šventa tiesa! Pats įsitikinsi. Dabar prasidės nemalonumai, – Amani taip stengėsi įtikinti tėvą, kad žodžiai vyte vijosi vienas kitą. – Buvo nustatyta, kad ta komos būsenos moteris, krikščionė iš kitos šalies, laukiasi! Ji be sąmonės išgulėjo ligoninėje pusę metų, bet jau trečias mėnuo nėščia! Ligoninėje vyksta rimtas tyrimas ir Madžidas bijo, kad jo vardas dėl to skandalo iškils į viešumą.

Smulkmenų buvo tiek daug, kad pirmą kartą pamaniau, jog Amani sako tiesą. Gaudydama kvapą galvojau, kaip galėtume išvengti skandalo.

Amani ašarodama baigė siaubingą istoriją:

– Faten užklupo Madžidą, kai šis mėgino įsilaužti į seifą tėvo kabinete norėdamas pavogti pinigų. Sesers kamantinėjamas Madžidas prisipažino, kad pakistanietis reikalauja daug pinigų. Jis nori milijono rialų už tai, kad niekam neatskleistų jo tapatybės. Madžidas negali prašyti tėvą tokios sumos nepaaiškindamas, kam jos reikia, o tas vyras grasina jį išduoti. Jis davė Madžidui savaitę rasti pinigus.

Mudu su Karimu spoksojome vienas į kitą, svarstydami, ar tai, ką girdime, tiesa.

Prisiminiau, kokiais baisiais žodžiais Madžidas kartą užsipuolė Abdulą, šaipydamasis iš mano sūnaus, kad šis atsisakė pasimylėti su, pasak Abdulos, itin šlykščia amerikiete, dvigubai vyresne už jį – moteris norėjo pasimylėti su jaunu princu už pinigus. Madžidas prikišo Abdulai, kad šiam nepatinkančios moterys: „Tikrą vyrą gali įjaudrinti ir kupranugarė!“ Miglotai prisiminiau Madžidą Abdulai sakius, neva ta amerikietė gražesnė už paskutinę, kurią jis „patvarkė“ – ji buvusi be sąmonės, todėl nesupratusi, kokį malonumą patiria.

Anksčiau kalbėdami apie tą incidentą mes spėjome, kad Madžido minėta moteris tikriausiai buvo girta. Turint galvoje tai, ką sakė Amani, gal ta moteris buvo be sąmonės dėl traumos? Nejaugi Ali sūnus išprievartavo moterį, kuri neįstengė ištarti nė žodžio? Abdulos pasakojimas pagal laiką sutapo su Amani. Norėjau klausti Karimą apie tą pokalbį, nes apie pusbrolio pašaipas Abdula papasakojo jam, o Karimas viską perpasakojo man. Nuo tada Karimas uždraudė Abdulai eiti su Madžidu į užsieniečių vakarėlius.

Karimas atitoko, kai Amani tarė:

– Madžidas turi būti nubaustas. Man teks prašyti Vidždan papasakoti tėvui apie Madžido piktadarybę.

Išgirdau, kaip Karimas sugriežia dantimis. Kaip ir aš, jis žinojo, kad geros Amani draugės tėvas – dvasininkas, dirbantis eilinėje mečetėje. Jis nebuvo labai nusistatęs prieš karališkosios šeimos narius, bet buvo pamaldus žmogus ir elgėsi, kaip liepia sąžinė. Tokį žmogų būtų sunku papirkti, negana to, jis pareikalaus aptarti šį atvejį su religine taryba ir karaliumi. Mūsų šeimai mažiausiai reikėjo, kad apie susidariusią padėtį išgirstų šis žmogus.

Be to, širdies gilumoje man vis dar ruseno viltis, kad įvyko klaida – Madžidas šitaip siaubingai, nepadoriai nepasielgė.

– Amani, mergaitėms nedera kalbėtis tokiomis temomis, – mokė Amani Karimas. – Aš ištirsiu tuos kaltinimus, ir jeigu jie pasitvirtins, duodu tau žodį, kad Madžidas bus nubaustas. Dabar pažadėk, kad niekam nepasakosi to, ką dabar išgirdome.

Tikėjausi, Amani nesutiks, tad maloniai nustebau, kai mano duktė prižadėjo tėvui viską, ko šis prašė. Matyt, jai pačiai palengvėjo, kai problemą paliko spręsti tėvui.

Per tris dienas Karimas išsiaiškino šlykščią tiesą. Vietos ligoninėje išties buvo gydoma krikščionė. Prieš septynis mėnesius per automobilio avariją šalyje jai buvo sunkiai sužeista galva. Visą tą laiką ji gulėjo be sąmonės. Dabar ligoninės personalas ir moters artimieji ėjo iš proto – gydytojai nustatė, kad ligonė ketvirtas mėnuo nėščia! Ligoninėje vyko tyrimas siekiant išsiaiškinti kaltininką.

Siaubinga Amani istorija buvo ne pramanas! Karimas pareiškė, kad būtina pranešti Ali, ir paprašė manęs eiti su juo į mano brolio namus. Pirmą kartą gyvenime nepiktdžiugiavau dėl brolio nelaimės.

Mane ėmė pykinti, kai pro šoninius vartus įvažiavome į milžinišką pastatų kompleksą, kuriame Ali gyveno su keturiomis žmonomis ir septyniomis sugulovėmis. Vejos lopinėlyje, kurį nuo pašalinių akių iš dalies užstojo lapija, pastebėjau daugybę moterų ir dar daugiau vaikų. Vaikai žaidė, moterys plepėjo, kortavo arba mezgė.

Kaip keista, pamaniau, kad metams bėgant tarp moterų, kurias vedė mano brolis, ir jo išlaikomų sugulovių užsimezgė artimi, meile grindžiami santykiai. Retai matei, kad tokia daugybė moterų, priklausomų nuo vieno vyro, palaikytų draugiškus ryšius. Negalėjau įsivaizduoti savęs, besidalijančios Karimu su viena moterimi, ką jau kalbėti apie dešimt! Man toptelėjo, kad mano brolis nesugeba mylėti, todėl moterys ir ieško draugystės ir artumo tarp savo lyties atstovių. O gal mano brolis šioms moterims neįkvepia meilės, tad kiekviena jų džiaugiasi, kai kita išvilioja Ali pas save iš jos vedybinio guolio.

Ta mintis sukėlė man šypseną, bet tada prisiminiau be galo nemalonią mūsų apsilankymo priežastį, ir šypsena pranyko.

Ali buvo smagiai nusiteikęs, tad nelauktus svečius pasitiko draugiškai.

Apsikeitus mandagumo frazėmis, mums jau geriant trečią puodelį arbatos, Karimas pranešė blogąją naujieną. Pokalbis klostėsi nelengvai; Ali nusiminė, kai Karimas papasakojo tai, ką jau žinojome mudu.

Patenkinta mina dingo Ali iš veido – jį prislėgė sielvartas. Pirmą kartą gyvenime užjaučiau brolį, prisimindama žodžius, dažnai girdėtus sakant protingesnius už mane žmones: „Tam, kurio rankos vandenyje, nereikėtų tikėtis, kad džiaugsis tas, kurio rankos ugnyje.“

Ali rankos buvo ugnyje. Tarnai pakvietė Madžidą. Jo pasipūtimas bemat pranyko pamačius tėvo įtūžį. Man norėjosi nekęsti to vaikino, bet prisiminiau incidentą iš vaikystės. Kartą, motinos išbartas už smulkų nusižengimą, Ali pavadino ją „neišmanėle beduine“ ir jau taikėsi įspirti. Aš ir seserys maldavome motiną uždrožti Ali lazda, bet ji liūdnai atsakė:

– Argi galima kaltinti sūnų už tai, kad jis panašus į tėvą?

Ali būdu ir elgesiu buvo panašus į mūsų tėvą, kaip ir Madžidas į Ali.

Mudu su Karimu išvažiavome, kai Ali ėmė plikomis rankomis tvatinti Madžidą.

Po savaitės Ali pranešė Karimui, kad problema „sutvarkyta“. Ali susirado sanitarą pakistanietį ir davė jam labai daug pinigų. Šis investavo juos Kanadoje; Ali padedamas jis netrukus gaus tos šalies vizą. Ali pareiškė, kad mūsų šeima apie tą ramybės drumstėją daugiau neišgirs.

– Šitiek nemalonumų dėl kažkokios moters, – tarė jis Karimui ir suglumęs palingavo galvą.