Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Vyliausi, kad abi šalys laikysis paliaubų, bet abejonių kilo, nes Amani buvo greita smerkti visus aplinkinius, o patenkinta būdavo tik stojusi į kokį nors religinį karą. Na, o Maha nebūtų baikščiai kentusi sesers patyčių. Žodžiu, dvi dukros, sujungtos neatsiejamais šeimos ryšiais, buvo pernelyg pavojingas derinys, kad taika galėtų tęstis amžinai.

Vis dėlto mečiau iš galvos liūdnas mintis ir, atsidavusi motiniškiems jausmams, su karščiausia meile apkabinau abi dukras.

Visuomet greitai supykstanti ir taip pat greitai atlyžtanti Maha nuoširdžiai nusišypsojo – taika! Negreitai atleidžianti tiems, kuriuos manė klystant, Amani pūtėsi toliau ir neatsakė į mano šiltą jausmą.

Išvarginta motinos priedermių liūdnai susimąsčiusi žiūrėjau, kaip jos išeina katra sau.

Po pašėlusio siautulio kambaryje pasidarė tuščia ir ramu, bet tai manęs neguodė. Neradau sau vietos ir nusprendžiau, kad man reikia atgauti žvalumą.

Skambučiu išsikviečiau Korą ir paprašiau atnešti puodelį turkiškos kavos, bet staiga pati nesuprasdama kodėl apsigalvojau ir paprašiau įpilti kukurūzų viskio, atmiešto kokakola.

Kora prasižiojo iš nuostabos: pirmą kartą dieną paprašiau alkoholinio gėrimo.

– Nagi eik! – paraginau.

Sėdėjau ir tuščiomis akimis spoksojau į laikraštį. Prisipažinau laukianti gėrimo taip nekantriai, kad net darėsi nesmagu. Tuo metu namo grįžo Abdula.

Sūnus įlėkė pro duris į prieškambarį. Man nepatiko jo veidas. Žinodama švelnų jo būdą iš niūrios išraiškos supratau, kad jis kenčia didelį skausmą.

– Abdula! – pašaukiau.

Sūnus įžirgliojo į kambarį ir neklaustas išklojo, kas jam kelia nerimą:

– Mama, Džefaras pabėgo iš šalies!

– Ką?!

– Jis paspruko! Su Fuado dukra Faiza.

Sutrikusi, negalėdama patikėti netekau žado. Sėdėjau atvipusia žiauna ir spoksojau į sūnų.

Neseniai trečią dešimtį pradėjusiu Džefaru Dalalu žavėjosi visi jį pažįstantys. Gražus, stiprus, rimto, bet geraširdiško veido, bylojančio apie tylią išmintį ir ramią jėgą. Su šiuo mandagiu, rafinuotų manierų jaunuoliu buvo be galo malonu kalbėtis. Džefaras buvo vienas iš labai retų jaunuolių, kuriuos Karimas nė kiek nesibaimindamas galėdavo palikti šeimos moterų draugijoje. Jis buvo artimiausias ir brangiausias Abdulos draugas.

Ne kartą sakiau Karimui, kad man gaila, jog nepažįstu Džefaro tėvų, nes tokio gerai išauklėto vyro kaip gyva nebuvau mačiusi. Deja, jo motina mirė, kai jam buvo vos dvylika, o tėvas po penkerių metų žuvo Libane per pilietinį karą. Vienintelis ketveriais metais vyresnis brolis buvo sužeistas per karą Libane ir gulėjo ligoninėje Libano pietuose. Dar paauglystėje likęs našlaitis, neturėdamas brolių ar seserų, pas kuriuos galėtų prisiglausti, Džefaras paliko vienintelius namus, kuriuos pažinojo, ir persikėlė gyventi į Kuveitą pas dėdę, tvarkantį kažkokius turtingo tos šalies piliečio verslo reikalus.

Džefaro, palestiniečio musulmono sunito, užaugusio pabėgėlių stovyklose pietų Libane, gyvenimas buvo nelengvas.

Irakui įsiveržus į Kuveitą, Palestinos išvadavimo organizacija palaikė Sadamą Chuseiną. Taigi nieko nuostabaus, kad karui pasibaigus kuveitiečiai griežė dantį ant gausiai šalyje gyvenančių palestiniečių. Džefaro dėdė ir jo artimieji liko ištikimi savo darbdaviui kuveitiečiui ir būtų galėję likti šalyje, bet priešiškumas visiems palestiniečiams buvo toks didžiulis, kad darbdavys pats patarė šeimai keltis į kokią kitą šalį. Šis geraširdis žmogus nenorėjo, kad tokia dora šeima rizikuotų likdama Kuveite.

– Praeis keleri metai, ir tie dalykai susitvarkys, – tikino jis.

Kuveitietis turėjo bendrą verslą su Karimu, tad pakišo mano vyrui mintį, kad Džefaro dėdė puikiai tiktų į pareigas, atsiradusias bendrovės kontoroje Rijade.

Tuo metu mūsų karalius ir Jasiras Arafatas vis dar jautė vienas kitam pagiežą dėl Persų įlankos karo. Saudo Arabijos politikai ragino neįdarbinti palestiniečių. Tačiau Karimas buvo aukšto rango princas, todėl galėjo elgtis kaip tinkamas. Verslo partnerio kuveitiečio patartas jis nusisamdė Džefaro dėdę.

Atvykęs į Rijadą šis tapo vienu iš patikimiausių Karimo pavaldinių. Mano vyras skirdavo jam sunkias užduotis ir atsakingas pareigas. Džefaras talkindavo dėdei ir padarė tokį gerą įspūdį mano vyrui, kad šis davė jam vadybininko pareigas savo juridinėje kontoroje.

Vos tik Abdula buvo supažindintas su Džefaru, abu jaunuoliai tapo neperskiriamais draugais. Abdula tikindavo, kad Džefaras – brolis, kurio jis niekada neturėjo.

Džefaras pasirodė mūsų gyvenime vos prieš dvejus metus, tačiau netrukus tapo mylimu šeimos nariu.

Nepaprastai patrauklus Džefaras sulaukdavo didžiulio moterų dėmesio, kai tik pasirodydavo mieste. Pasak Abdulos, moterys perduodavo jo draugui pasimatyti kviečiančius raštelius, kai juodu valgydavo viešbučių restoranuose. Kartą, Džefarui lydint Abdulą, kai mano sūnus Karaliaus Faisalo ligoninės ir tyrimų centre lankė sergantį pusbrolį, trys slaugytojos užsienietės užrašė savo telefonų numerius Abdulos draugui, kai šis persimetė su jomis keliais žodžiais.

Džefaras man atrodė ne pagal metus protingas. Iš pažiūros jis gyveno laikydamasis skaistybės įžadų šalyje, kur buvo smerkiami neteisėti santykiai tarp vyrų ir moterų.

Jausdamas, jog jaunuolį kankina vienatvė ir jog jam atėjo metas kurti šeimą, Karimas ėmė priekaištauti, kad šis taip atkakliai laikosi viengungystės. Karimas pateikė Džefarui rimtų siūlymų supažindinti su pažinčių tarnybų agentais iš Libano ir Palestinos – šie galėtų jį suvesti su santuokai tinkamomis musulmonėmis iš tų šalių. Girdi, būtų tragedija, jeigu Džefaras vengtų meilės – net gerus vyrus gali pražudyti per didelis dorybingumas!

Karimas mirktelėjo man akį ir šelmiškai pridūrė, kad visi vyrai turi patirti moterų draugijos malonumų ir kančių.

Juokais apsimečiau norinti suduoti savo vyrui, nes žinojau tiesą – laimingas tėvas Karimas negali įsivaizduoti gyvenimo be vaikų.

Džefaras nė karto nepriėmė kilnių Karimo siūlymų, tad jo pastangos parūpinti draugę jaunuoliui, kurį ėmė gerbti ir mylėti, nuėjo perniek.

Paslaptį dar pagilino Abdula, pasakęs, kad jo draugas mandagiai, bet griežtai atsisako visų siūlymų bendrauti su moterimis. Mane glumino dukterų bėdos, buvau pasinėrusi į jas visa galva, tad mažai galvojau apie asmeninį Džefaro gyvenimą.

Dabar, viską prisimindama, stebiuosi, kaip galėjau manyti, kad toks karšto kraujo, geismingas vyras kaip Džefaras numos ranka į meilės malonumus?

Tiesa apie tai, kodėl Džefaras vengė santuokos, paaiškėjo sukrečiančiomis aplinkybėmis. Kilo net tragedijos grėsmė.

Nuoširdžiausiai Džefarą mylintis Abdula nepajėgė sutramdyti sielvarto.

– Džefaras niekada man neužsiminė apie Faizą, – nekaltai kaip mažas vaikas pasiskundė man sūnus.

Tai buvo tamsiausias metas jauno Abdulos gyvenime. Pasišiaušusio sūnaus naivumas persmelkė man širdį; tą akimirką sunkiai galėjau patikėti, kad netrukus jis švęs dvidešimtą gimtadienį.

Tada pasirodė Karimas, toks pat piktas, koks buvo liūdnas mudviejų sūnus.

– Abdula! – užriko jis. – Tu rizikavai savo ir nekaltų žmonių gyvybėmis!

Karimas man paaiškino, kad papasakojus apie Džefaro dingimą Abdulai, šis ėmęs kraustytis iš proto ir išėjęs iš tėvo kabineto pavojingai nusiteikęs. Baimindamasis dėl sūnaus saugumo, Karimas tuoj pat išvažiavo iš paskos. Pasak mano vyro, Abdula automobiliu lėkė miesto gatvėmis labai greitai. Kartą jis net išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, ir visa virtinė automobilių turėjo nusukti į šalikelę, kad išvengtų susidūrimo.