Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Nei ligoninės vadovybė, nei Madžido išžagintos moters giminės niekada nesužinojo tiesos – kad nusikaltėlis yra princas.

Madžidas buvo išsiųstas mokytis į Vakarus. Amani, įsitikinusi, kad nėra baisesnės bausmės, kaip būti ištremtam iš Pranašo krašto, apsiramino.

Dar kartą turtai išgelbėjo šeimą nuo atsakomybės už nusikaltimą.

Man tikriausiai nereikėjo nei pykti, nei stebėtis. Juk, pasak brolio, viskas nutiko dėl kažkokios moters.

Rodės, niekas nepakenks vyrų viešpatavimui mano gimtinėje, net vieno jų padarytas šlykščiausias nusikaltimas.

9 Stambi JAV lėktuvų gamybos bendrovė.

Meilės romanas

Kai meilė pamos jums, sekite paskui,

nors jos keliai rūstūs ir statūs.

• CHALILIS DŽIBRANAS10 •

Amani ir jos sesuo Maha pažadino mane iš malonios perpietės. Pro sunkias savo kambario duris girdėjau dukras klykiančias viena ant kitos.

Ką dabar iškrėtė Amani? – dingtelėjo paskubomis rengiantis. Užsidegusiai religija Amani patikdavo kloti žmonėms, ką apie juos mano; ji nedvejodama vardydavo nedorybingus brolio ir sesers poelgius ir nuolat ieškojo dingsties juos smerkti.

Mano sūnus Abdula labai nemėgo peštis. Bijodamas nenuspėjamos ir pažiūrėti nenumaldomos jos rūstybės Abdula dažniausiai tiesiog nekreipdavo dėmesio į seserį. Tais retais atvejais, kai Amani reikalavimus būdavo lengva įvykdyti, jis nesipriešindavo.

Su Maha šitaip sutarti Amani nesisekė. Mat vyresnioji sesuo buvo ne mažiau tvirto būdo kaip ji pati. Kokia ūmi Maha, pamatėme jai pirmą kartą įkvėpus oro.

Nuėjau ten, iš kur sklido dukrų balsai. Keli tarnai stovėjo virtuvės tarpduryje, bet jie nebuvo linkę pertraukti jų akims smagios pramogos.

Teko pro juos prasibrauti. Pasirodžiau pačiu laiku. Už jaunesniąją seserį kur kas nuožmesnė Maha itin piktai reagavo į naujausią Amani įsaką. Prišokusi prie dukrų pamačiau, kad Maha prispaudusi jaunesniąją seserį prie grindų murdo jai į veidą laikraštį.

Nieko nuostabaus! Vos prieš savaitę Amani su savo religiniu būreliu padarė išvadą, kad šalies dienraščiai šventi, nes jų puslapiuose gali rasti Dievo žodį, šventojo Pranašo pasisakymus ir ištraukas iš Korano. Ta taryba pareiškė, kad laikraščių negalima mindyti, dėti ant jų valgių ar mesti juos į šiukšliadėžes. Amani paskelbė šeimai šį religinį sprendimą ir dabar tikriausiai užklupo Mahą nepagarbiai besielgiančią su laikraščiu ir nepaisančią kilnaus jos nurodymo.

Baigtį galėjai nuspėti iš anksto.

– Maha, paleisk seserį! – surikau.

Pykčio akinama vyresnioji duktė, rodės, neišgirdo paliepimo. Veltui mėginau atplėšti ją nuo sesers. Maha buvo pasiryžusi pamokyti seserį, o būdama stipresnė už Amani ir mane kartu paėmus, tapo grumtynių nugalėtoja.

Išraudusi, gaudydama kvapą pasisukau į tarnus pagalbos. Vienas iš vairuotojų egiptiečių prišoko skirti peštukių. Vyras buvo stiprių rankų ir jam pavyko tai padaryti.

Vienos grumtynės visada sukelia kitas. Fizinės jėgos demonstravimą pakeitė įžeidinėjimai. Maha ėmė plūsti jaunėlę seserį, o toji graudžiai verkdama kaltino vyresniąją, kad ši esanti bedievė.

Mėginau jas numaldyti, bet jos taip garsiai riejosi, kad manęs negirdėjo. Tada ėmiau gnaibyti dukroms rankas, kol jiedvi užsičiaupė. Maha stovėjo paniurusi, Amani vis dar keturpėsčia ištiesė ranką, norėdama išlyginti perplėštą laikraštį. Mano duktė liko ištikima savo įsitikinimams!

Religinį įkarštį sukelia daugybė priežasčių, o išdavų būna begalės. Man dingtelėjo, kad religija atskleidžia pačias blogiausias kai kurių žmonių savybes. Amani tikrai taip nutiko. Anksčiau dar turėjau tam tikrų dvejonių ir vyliausi, jog tikėjimas Amani nuramins, o ne žadins jai pyktį, tačiau dabar nė kiek neabejojau, kad taip nebus, ir tai mane liūdino.

Iš pykčio mano kantrybė trūko. Paėmiau dukras už ausies ir nusivedžiau į svetainę. Tarnams griežtai sušukau palikti mus vienas. Žaibavau akimis ir mano galvoje sukosi negraži mintis, kad padariau rimtą klaidą paleisdama į pasaulį tokius sunkius vaikus.

– Naujagimio klyksmai motinai tėra perspėjanti sirena, – pasakiau dukroms.

Tikriausiai išraiška ir žvilgsniu panėšėjau į beprotę, nes dukros atrodė sutrikusios. Kažkodėl jos gerbdavo motiną jos pamišimo akimirkomis.

Mėgindama išvengti antrų, didesnių rietenų, dalyvaujant jau nebe dviem, o trims, užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Nusiraminusi pasakiau dukroms, kad abi turės galimybę pasisakyti, bet peštynių nebebus.

– Šito jau per daug! Tai jau nepakenčiama! – prapliupo Maha. – Amani varo mane iš proto! Jeigu ji nuo manęs neatstos, aš...

Mačiau, kad Maha ieško labiausiai įžeidžiančio žodžio.

– ...įsėlinsiu į jos kambarį ir suplėšysiu jos Koraną!

Amani aiktelėjo pasibaisėjusi tokios minties. Žinodama, kokia karšta ir drąsi ryžto pagauta būna Maha, uždraudžiau jai šitaip nepagarbiai pasielgti.

Išliejusi įtūžį Maha klojo toliau:

– Kas per kvailas sumanymas neišmesti senų laikraščių?! Mums teks statydintis didžiulį sandėlį jiems laikyti. – Ji metė žvilgsnį į seserį. – Tu visai praradai nuovoką, Amani!

Maha pažiūrėjo į mane ir apkaltino seserį esant diktatore:

– Mama, nuo tada, kai grįžome iš chadžo, Amani tariasi esanti nebe lygi man, bet mano valdovė!

Buvau tokios pat nuomonės kaip Maha. Mano akyse Amani religiniai įsitikinimai, iš pradžių panėšėję į maišatį galvoje, įspūdingai greitai virto kerinčia vizija. Iš savo pamaldaus dorybingumo ji prisigalvojo absurdiškų draudimų, nuo kurių nebuvo atleistas nė vienas namiškis.

Vos prieš kelias dienas ji pamatė sodininką filipinietį išdidžiai rodantį guminius sandalus su Dievo vardu, įspaustu paduose. Užuot pagyrusi, kaip jis tikėjosi, už pirkinį, Amani įsiutusi ėmė klykti, stvėrė apavą, apkaltino vargšelį šventvagyste ir pagrasino griežtai nubausti.

Jaunuolis ašarodamas man sakė nusipirkęs sandalus populiarioje „Bahtha“ turgavietėje Rijado centre. Jis manė, kad jo darbdaviai musulmonai bus patenkinti, matydami jo sandaluose įspaustą Dievo vardą.

Amani pavadino sandalus šėtono darbu, sušaukė skubų savo religinio būrelio susirinkimą ir visas nares apstulbino parodydama šventvagišką apavą.

Kalbos pasiekė kitas panašias religines grupes; mieste buvo išplatinti atsišaukimai, kuriuose žmonėms buvo patariama tokių sandalų nepirkti ir neavėti.

Tas apavas išties buvo ganėtinai piktinantis dalykas, nes musulmonai mokomi niekados neužminti ant jokio daikto su Dievo vardu. Mes net turime įsitikinti, kad nepalikome batų padais į viršų, nes taip gali įžeisti Kūrėją. Tačiau šiuo atveju Amani reagavo pernelyg smarkiai, nes jaunasis filipinietis buvo net ne mūsų tikėjimo ir nežinojo jo draudimų. Mano duktė šitaip piktai jį smerkdama pasielgė žiauriai.

Nuo mažų dienų mane traukė mintis apie geraširdį Dievą, būtybę, kuri neįžvelgia nuodėmės kiekviename žmogui malonumą teikiančiame dalyke. Nė kiek neabejojau, kad mano duktė nepažįsta Mahometo Dievo, kokį Jį esant man aiškino mylinti mano motina. Sukalbėjau ne itin dorą maldą Kūrėjui: paprašiau, kad išleistų atostogų Amani niūrųjį dievobaimingumą.

Mano mintys vėl grįžo į dukterų vaidą ir jas nužvelgiau.

Mahos grasinimas išniekinti Koraną atrodė visai įtikinamas, tad Amani prižadėjo nesikabinėti prie sesers ir brolio dėl jų įpročių.

Maha pareiškė: jeigu Amani nekreips dėmesio į jos pomėgius, kad ir kaip šie jai nepatiktų, ji daugiau nesigriebs jėgos.