Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Kad ir ką sakiau ar dariau, nepavyko įtikinti dukters rengtis kokiais patogesniais drabužiais negu sunkia juoda abaja, šydu ir skara – daugumai tikinčiųjų kituose musulmonų kraštuose tokie apdarai mažų mažiausiai juokingi.

Pratrūkau nesuvaldomai raudoti. Baisiausiai rizikuodama savo laime didžiąją gyvenimo dalį kovojau, kad mano dukros turėtų teisę nešioti kuo plonesnę skraistę, o dabar mano brangioji dukra, galima sakyti, nusispjovė į šią nedidelę pergalę.

Bet tai dar ne blogiausia! Amani nesitenkino iš naujo atradusi tikėjimą: ji su misionierės užsidegimu puolė versti į jį kitas. Šiandien Amani sukvietė artimiausias drauges ir keturias jaunesnes pusseseres į mūsų namus paklausyti, kaip ji skaito Koraną ir aiškina Pranašo žodžius. Nerimą man kėlė tai, kad aiškino ji labai panašiai kaip Dorovės skatinimo ir kovos su ydingu elgesiu komiteto vyrai.

Vaikiško Amani balselio gaidos tebeskambėjo man ausyse, kai uždariau savo kambario duris ir išsitiesiau skersai lovos. Galva neišnešė, kaip rasti išeitį iš šios keblios padėties, kurioje neseniai atsidūriau kaip motina.

Klausydamasi už durų nugirdau Amani skaitant iš šventojo Korano:

Nejaugi jūs statote ant kiekvienos aukštumos ženklą (aukštą statinį) pramogaudami?

Ir įrengiate jūs sau rūmus taip, lyg gyvensite amžinai!

O kada valdote, valdote kaip tironai!

Bijokite Allaho ir pakluskite man!

<...> Ir nepasiduokite pasileidėlių valiai...

Pasibaisėjusi, drebėdama klausiausi Amani postringavimų, kokia panaši į pasileidėlius, minimus šiose Korano eilutėse, karališkoji Saudo Arabijos šeima.

– Apsidairykite! Pažiūrėkite, kokioje prabangoje skendi namai, kuriuose kalbu! Net Dievui tinkami rūmai negalėtų būti prašmatnesni! Mes juk nepaisome paties Dievo žodžių apsisupdami tokia pasakiška prabanga, kad žmogaus akiai net nedera tokios matyti!

Amani prašneko tyliau, vos ne pašnabždomis; užsimerkiau, pasislinkau arčiau ir įtempiau klausą, bet dukros žodžius vos girdėjau.

– Kiekviena iš mūsų turime atsisakyti prabangos savo gyvenime. Aš pirma parodysiu pavyzdį: išdalysiu vargšams brangenybes, gautas iš savo turtingos šeimos. Jeigu tikite Mahometo Dievą, turite pasielgti taip kaip aš.

Nežinau, ką į keistą savo mokytojos reikalavimą atsakė klausytojos, nes tą akimirką vyresnioji duktė Maha užklupo mane besiklausančią.

Dabar, prisiminusi Amani pažadą atsisakyti brangenybių, atsiplėšiau nuo lovos ir nuskubėjau į dukters kambarį. Atidariusi seifą, kuriuo ji naudojosi kartu su seserimi, išėmiau daugybę brangių vėrinių, apyrankių, auskarų, žiedų ir nunešusi užrakinau seife Karimo kabinete. Su Amani papuošalais paėmiau ir Mahos – ką gali žinoti, ką iškrės religinės ekstazės pagauta jaunėlė?

Žinojau, kad visi Amani papuošalai verti ne vieno milijono dolerių; juos jai dovanojo mylintys žmonės, trokštantys, kad ateityje ji būtų finansiškai saugi. Prižadėjau sau: jeigu Amani nuoširdžiai trokšta padėti vargšams, ji gaus pinigų šiam tikslui.

Nusiminiau, kad mūsų dosnumas buvo šitaip sumenkintas: juk mudu su Karimu metams bėgant patyliukais išdovanojome pasaulio vargšams milijonus rialų. Be reikalaujamos zakah – dalies metinių pajamų, be kurių galima išsiversti, – mudu su Karimu pridėdavome dar penkiolika procentų savo pajamų švietimo ir medicinos tikslams ne tokioms turtingoms kaip Saudo Arabija musulmonų šalims. Mes niekada neužmiršome Pranašo žodžių: Jeigu jūs duodate išmaldos viešai, tai yra gerai; o jeigu slepiate ją duodami vargšams, tai šitai – geriau jums. Jis tuo uždengia jums jūsų blogus darbus: iš tiesų Allahui žinoma, ką jūs darote!

Pagalvojus, kiek lėšų skyrėme ligoninėms, mokykloms ir gyvenamiesiems namams statyti skurdžiausiuose musulmoniškuose kraštuose, man baisiai knietėjo priminti Amani, kokius didžiulius pinigus paaukojo jos tėvai. Gal dukrai mūsų labdara atrodo nieko neverta? O gal ji nuoširdžiai trokšta paversti savo šeimą elgetomis, panašiais į tuos, kurie gauna naudos iš mūsų didžiulių turtų?

Grįžau į lovą ir ramiai gulėjau geras dvi valandas, mąstydama, mesdama iš galvos beprotiškus sumanymus, neišmanydama, kaip grumtis su jėga, stipresne už bet kurį žmogų.

Karimui grįžus iš savo raštinės Džidoje, mano kambarys jau skendėjo tamsoje.

– Sultana, sergi?!

Karimas įjungė kelis šviestuvus, priėjo prie mano lovos ir susirūpinęs pažvelgė man į veidą.

– Tu išraudusi. Karščiuoji?

Neatsakiau į vyro klausimą, tik giliai, sunkiai atsidusau.

– Karimai, tavo paties kūnas ir kraujas ketina nuversti šalies valdžią.

Vos per kelias akimirkas rusvas Karimo veidas skaisčiai išraudo.

– Ką?!

Skėstelėjau rankomis.

– Amani. Šiandien mūsų duktė prisikvietė jaunų princesių ir gerų draugių. Netyčia nugirdau ją kalbant. Ji pasitelkė į pagalbą Koraną, kad sukurstytų jaunas pusseseres ir drauges prieš šaliai vadovaujančią mūsų šeimą.

Karimas pliaukštelėjo liežuviu – taip arabai rodo netikį tuo, ką girdi, – ir nusijuokė.

– Iš proto išsikraustei, Sultana. Jeigu kuris iš mūsų vaikų ir ragintų imtis smurto, tai tik ne Amani.

Papurčiau galvą.

– Ji pasikeitė. Religija įkvėpė mūsų dukrai jėgų. Ji darosi panaši ne į romią avelę, o į alkaną liūtę.

Papasakojau Karimui, ką nugirdau. Jis susiraukė.

– Sultana, patikėk manimi: ši naujausia jos aistra greitai praeis. Nekreipk į Amani dėmesio. Jai greitai nusibos tie kraštutinumai.

Pačiam Karimui akivaizdžiai nusibodo Amani religinio įkarščio tema, nes pastarąją savaitę beveik apie nieką daugiau nekalbėjau. Kankinausi matydama, kaip karštai Amani priima radikaliausius mūsų religijos postulatus, o jos tėvas į dukros užsidegimą žiūri nerimtai ir spėja jį greitai praeisiant.

Supratau, kad mudu su Karimu šios naujausios krizės neįveiksime kartu, kaip nutiko su Maha. Pajutau stokojanti jėgų kovoti toliau. Pirmą kartą nuo tada, kai prieš daugelį metų pagimdžiau Abdulą, pavargau būti motina; galvojau, kiek dar moterų kartų bus suviliotos užsikrauti šią sunkią naštą – vienos, nesulaukdamos jokio dėkingumo leisti į pasaulį, maitinti ir auklėti žmonių giminę.

– Kokia vieniša šiame gyvenime yra moteris! – gargždžiu balsu sušukau vyrui.

Baimindamasis, kad iš sielvarto neiškrėsčiau kokios kvailystės, Karimas švelniai patapšnojo man per nugarą ir lipšniai paklausė, ar norėčiau, kad vakarienę į kambarį atneštų man vienai. Tada jis vakarieniautų su vaikais.

Išleidau kankinės atodūsį. Ne, nusprendžiau, viena neliksiu: jau ir taip per ilgai kenčiau vienatvę. Be to, nenorėjau, kad Amani pamanytų, jog jos motina prastai nusiteikusi. Atsikėliau nuo lovos ir pasakiau vyrui apsiprausianti prieš vakarienę ir nusileisianti į apačią.

Mudu susitikome nedidelėje šeimos svetainėje. Iki vakarienės dar buvo visa valanda, tad pakviečiau Karimą pasivaikščioti turkiškose pirtyse ir oranžerijoje.

Prisiminęs vakar drauge praleistą vakarą, Karimas pamanė, kad esu romantiškai nusiteikusi, ir paglostė man veidą švelniu žvilgsniu.

Atsakiau jam šypsena, bet iš tikrųjų magėjo apžiūrėti oranžeriją – gal duktė bus palikusi kokių religinio susibūrimo su draugėmis ir karališko kraujo pusseserėmis įrodymų.

Įėjome į didelę, gražią oranžeriją, suprojektuotą garsaus italų architekto. Metams bėgant daug mūsų karališkosios giminės pusseserių ir pusbrolių nesėkmingai mėgino kopijuoti šį žavų, nepakartojamą „Turkišką kambarį“. Skaidrus vanduo iš krioklio patalpos gale krito į didelį apskritą baseiną, kuriame plaukiojo daugybė egzotiškų žuvų. Baseiną juosė akmeninis takas, apsodintas gražiomis gėlėmis, rūpestingai prižiūrimomis sodininkų brigados. Dešinėje ir kairėje buvo įrengti poilsio kampeliai. Iš Tailando atvežti žali augalai vešėjo virš rotango baldų, uždengtų pastelinių spalvų pagalvėmis ir visur sustatytų staliukų stiklo viršumi. Čia mūsų šeima labiausiai mėgo rytais ar vakarais gerti kavą.