Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Pirmas pasisakė Abdula. Mūsų sūnus buvo akivaizdžiai susirūpinęs; pasak jo, islamo galia auga ir tai atsilieps mūsų visų gyvenimui, nes ekstremistų grupuotės ragina nuversti Saudo Arabijos monarchiją. Jis prognozavo, kad Saudo Arabija paseks Irano pavyzdžiu, ir mūsų šaliai ims vadovauti toks žmogus kaip Chomeinis. Abdula spėjo, kad jo kartos saudoarabai savo dienas baigs Prancūzijos Rivjeroje – ši mintis jį liūdinanti.

Išgirdusi Jusifo požiūrį į moteris, Maha užvirė pykčiu. Ji norėjo, kad tėvas lieptų Jusifą suimti ir apkaltinti šnipinėjimu. Girdi, ji norėtų pamatyti, kaip jam nukerta galvą – nesvarbu, kad ir suklastojus kaltinimus!

Amani mąsliai tarė, kad dėl neregėto arabų potraukio viskam vakarietiškam tokie žmonės kaip Jusifas musulmoniškose šalyse įgyja galios.

Mudu su Karimu susižvelgėme: nei jam, nei man nepatiko netikėtas mūsų jauniausio vaiko minties posūkis.

Maha įgnybo seseriai ir papriekaištavo palaikant Jusifo pažiūras.

Amani su tuo nesutiko, bet prisipažino išties mananti, kad gyventi, ko gero, būtų paprasčiau, jeigu moterų vaidmuo būtų konkrečiau apibrėžtas, ir kad nebūtų galima dėl jo ginčytis ir jį keisti. Pasak jos, prieš atsirandant miestams beduinų bendruomenės vyrai ir moterys nesiblaškė kaip šiandien.

Šito aš ir bijojau! Mano duktė ėmė idealizuoti praeitį. Rodės, ji nustojo didžiuotis esanti moteris. Nesumojau, kaip galiu įteigti jai, kad ji, šiuolaikiška moteris pažangos keliu einančioje civilizacijoje, yra daug verta.

Abdula nieko nesuprato ir juokdamasis paklausė Amani, ar ši ilgisi tų laikų, kai gimusias mergaites užkasdavo smėlynuose. Girdi, dar nevėlu atgaivinti šią praktiką – Jusifas galintis supažindinti mus su žmogumi, kuris neseniai nužudė savo dukrą!

Žinodamas, kokia trapi Amani psichika, Karimas rūsčiai dėbtelėjo į sūnų ir pareiškė, kad tokiais dalykais nejuokaujama. Ši žiauri praktika esanti siaubinga Indijos, Pakistano ir Kinijos bėda. Karimas sakė neseniai skaitęs užsienio laikraštyje straipsnį, pateikiantį šiurpią statistiką: tose šalyse pasigendama dešimčių milijonų moteriškos lyties vaikų ir suaugusiųjų, ir neatrodo, kad kam nors rūpėtų sužinoti, kas joms nutiko.

Mano vyras taip dėl to niršo, kad užsispyrė toliau diskutuoti apie tą baisią kūdikių žudymo praktiką. Jis nusprendė papasakoti mūsų vaikams istoriją – net nemaniau, kad žino ją su visomis smulkmenomis.

Vaikai ėmė verkšlenti esą nebe tokie maži, kad klausytųsi tėvo pasakojimų, bet šis nenusileido: statistika menkai veikia mūsų emocijas, o štai konkrečios siaubingos istorijos išspaudžia ašaras ir paskatina pasaulio bendruomenę griebtis žygių socialiniais klausimais.

Tokio savo vyro dar nebuvau regėjusi. Ėmiau klausytis jį pasakojant garsų musulmonišką padavimą, kurį profesionalių pasakotojų kartos perduoda viena kitai nuo Pranašo Mahometo laikų.

– Tais laikais, kai Pranašas Mahometas dar nebuvo paskelbęs islamo tikėjimo, – prabilo Karimas, – Arabijoje gyveno gentis, turėjusi nežmonišką paprotį gyvas užkasti naujagimes dukras, panašiai kaip tai šiandien daroma kitose šalyse.

Genties vadas buvo Kaisas bin Asimas. Priėmęs islamą jis papasakojo Pranašui siaubingą dalyką.

– O, Dievo pasiuntiny! Kai buvau išvykęs į kelionę, mano žmonai gimė dukra. Bijodama, jog užkasiu mažylę gyvą, žmona kelias dienas ją žindė, paskui nusiuntė seseriai, kad ši ją augintų. Žmona meldėsi, kad būčiau gailestingas dukrai, kai ši paaugs.

Man grįžus iš kelionės žmona pasakė pagimdžiusi negyvą kūdikį. Taigi šis dalykas buvo užmirštas. Teta mylėjo mergytę. Kartą išėjau iš namų visai dienai. Pamaniusi, kad užtruksiu kur kas ilgiau, žmona nusprendė parsivesti dukrą į namus ir kurį laiką pasidžiaugti jos draugija.

Netikėtai apsigalvojau ir grįžau anksčiau. Įėjęs į savo namus, pamačiau juose žaidžiančią labai gražią ir tvarkingą mergytę. Į ją pažiūrėjau ir akimirksniu pajutau užplūstant karštą meilę jai. Žmona tai pajuto ir pamanė, kad mano kraujas pažino joje tokį pat ir mano širdyje gimė tėviška meilė. „– Žmona, kieno šita mergaitė? – paklausiau jos. – Kokia ji graži!“

Tada pati atskleidė tiesą apie mergaitę. Netverdamas džiaugsmu karštai ją apkabinau. Jos motina jai pasakė, kad aš jos tėvas. Mergaitė be galo mane pamilo ir vis šaukdavo: „Mano tėti! Tėveli!“ Kai mergaitė apsivydavo man rankomis kaklą ir rodė savo meilę, jusdavau neapsakomą malonumą.

Šitaip bėgo dienos. Mes auginome dukrą, ji nepatyrė jokių rūpesčių ar nepatogumų. Bet kartais žiūrint į ją galvon imdavo lįsti tokios mintys: „Turėsiu atiduoti šitą mergaitę į žmonas kitam vyrui. Turėsiu ištverti pažeminimą, kad kitas vyras pažins mano dukrą kaip savo žmoną. Kaip galėsiu pažiūrėti į akis kitiems vyrams, žinodamas, kad man nuplėšta garbė, nes mano dukra guli su vyru?“ Tos mintys užvaldė man protą ir nepaliaujamai kankino. Galop aš įsiutau ir nebeturėjau kantrybės bendrauti su dukra. Mąsčiau, kol nusprendžiau turįs nusimesti gėdą ir pažeminimą, kritusius ant manęs ir mano protėvių.

Nusprendžiau, kad turiu užkasti mergaitę gyvą. Negalėjau atskleisti sumanymo žmonai, tad paprašiau suruošti dukrą – aš vešiąsis ją kartu į puotą. Žmona mergaitę išmaudė, gražiai aptaisė ir išleido iš namų. Mažylė susijaudino, džiugiai tauškėjo, manydama, kad su tėvu keliaus į šventę.

Išėjau iš namų su ja. Mergaitė žvaliai striksėjo, retkarčiais vis įsikibdavo man į ranką, paskui pabėgėdavo pirma manęs ir linksmai juokdavosi.

Per tą laiką mano akys jau nustojo ją regėti ir aš nekantravau kuo greičiau jos atsikratyti. Vargšelė nenujautė mano užmačių ir džiugiai ėjo iš paskos.

Pagaliau sustojau kažkokioje nuošalioje vietoje ir ėmiau kasti duobę. Nieko nesusigaudanti mergaitė nustebo tai matydama ir vis klausinėjo:

– Tėti, kam kasi tą smėlį?

Nekreipiau dėmesio į jos klausimus. Ji nenumanė, jog kasu duobę, kad savo paties rankomis palaidočiau gražiąją dukrą.

Bekasant dulkės ir smėlis krito man ant kojų ir apdarų. Gražuolė duktė jas valė sakydama: „Tėve, supurvinsi drabužius!“

Nežiūrėjau į ją ir apsimečiau negirdintis, ką ji sako. Toliau dirbau, kol iškasiau mano sumanymui tinkamą duobę. Tada sugriebiau dukrą, įmečiau į duobę ir baisiai skubėdamas ėmiau versti žemes. Vargšelė žvelgė į mane persigandusiomis akimis. Ji ėmė pašėlusiai verkti ir klykti:

– Brangusis tėveli, kas atsitiko? Aš nepadariau nieko bloga! Tėveli, maldauju, neužkask manęs po žeme!

Verčiau ant jos smėlį lyg aklas kurčnebylys, nekreipdamas dėmesio į jos maldavimus.

O didysis Dievo Pranaše! Buvau baisus beširdis – nepasigailėjau tikro savo vaiko! Negana to, užkasęs ją gyvą atsidusau iš didžiulio palengvėjimo ir grįžau patenkintas išgelbėjęs savo garbę ir pasididžiavimą.

Išgirdęs šią širdį draskančią istoriją apie nekaltą mergaitę, šventasis Pranašas nesusivaldė ir jo skruostais nusirito ašaros. Jis tarė genties vadui Asimui:

– Neregėtas žiaurumas! Kaip žmogus, negailintis kitų, gali tikėtis visagalio Dievo gailesčio?!

Karimas pažvelgė savo vaikams į akis.

– Išgirdęs šį pasakojimą, Pranašas Mahometas labai paniuro ir prisiminė ne mažiau šiurpų nutikimą.

Pas Mahometą atėjo vyras ir prisipažino kadaise buvęs tikras neišmanėlis. Jis sakė nieko nesupratęs, kol pasirodė Pranašas ir paaiškino jam, ko nori Dievas.

Tas vyras kalbėjo:

– O, Dievo pasiuntiny! Mes garbinome stabus ir patys žudėme savo vaikus. Kadaise turėjau mažą, labai žavią dukrą. Kai ją pašaukdavau, ji džiaugdamasi puldavo man į glėbį. Kartą pasivadinau ją pas save ir ji bemat atlėkė. Paprašiau sekti paskui mane, ir ji paklausė. Ėjau greitai, tad dukrelei teko bėgti, kad neatsiliktų. Netoli nuo mano namų buvo gilus šulinys. Prie jo priėjęs sustojau, mergaitė atbidzeno iš paskos. Griebiau ją už rankos ir įmečiau į šulinį. Vargšelė verkė, šaukė man, kad gelbėčiau. Paskutinis žodis iš vaiko lūpų buvo „tėve“.