Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Vyrui baigus pasakojimą, Pranašas ilgai raudojo. Ašaros liejosi taip gausiai, kad net barzda sušlapo.

Jo pralietos ašaros nuplovė mūsų neišmanymą apie moteris, todėl šiandien laikoma, kad žmogus, gyvą užkasęs, įmetęs į šulinį ar kitaip nuskriaudęs dukrą, pasielgė niekingai ir žiauriai.

Apsikabinau dukras. Mus apėmė toks jausmas, tarsi pats Pranašas būtų šalia. Rodės, tragiška lemtis ištiko tas dvi mergaites ką tik, o ne keli šimtmečiai prieš mums atsirandant šiame pasaulyje. Kas suabejotų, kad mūsų Pranašas daug nuveikė, idant tokiems neteisingiems, žiauriems papročiams būtų padarytas galas? Jis gimė nedorais laikais, kai žmonės garbino stabus, vyrai vesdavo šimtus žmonų ir kūdikių žudymo paprotys buvo plačiai paplitęs. Pranašui Mahometui labai sunkiai sekėsi padaryti galą šiems netikusiems papročiams. Tuos, kurių Jam nepavyko išnaikinti, Jis suvaržė.

Pasakiau artimiesiems, kad, mano galva, mus, moteris, laiko supančiotas tų dienų tradicijos, o ne Koranas. Retas žmogus žino, kad Korane nerašoma apie būtinybę moterims dengtis veidus šydu ir kitus suvaržymus, kuriuos jos patiria musulmonų kraštuose. Žengti į priekį mums trukdo atgyvenusios tradicijos.

Kilo audringas ginčas, kodėl moterys privalo paklusti vyrams. Maha įžeidė brolį Abdulą primindama, kad jinai mokykloje iš visų dalykų gauna geresnius pažymius negu jis. Abdula jau buvo jai beatsikertąs, bet aš įspėjau vaikus neįžeidinėti vienam kito. Tada užsiminiau apie akivaizdų paradoksą: moteris tampa fiziškai pažeidžiama dėl to, kad iš jos atima jėgas svarbiausia paskirtis – išnešioti, pagimdyti, žindyti ir auginti vaikus. Visada žinojau, kad dėl šios vienintelės priežasties moteris visose visuomenėse pasmerkta būti žemesnė už vyrą. Užuot sulaukusios garbės už tai, kad paleidžiame į pasaulį naują gyvybę, esame baudžiamos! Mano nuomone, tai didžiausia civilizacijos gėda!

Mylimiausias Abdulos mokytojas buvo libanietis, dėstęs mokykloje filosofiją. Dabar sūnus pasipuikavo savo žiniomis – perskaitė mums istorijos paskaitą apie tai, kaip lėtai moterys darė pažangą nuo žmonijos pradžios iki šių laikų. Kadaise moterys buvo ne ką geresnės už nešulinius gyvulius. Jos prižiūrėjo vaikus, rinko žabus laužui, virdavo valgyti, siuvo drabužius ir batus, o genčiai keliaujant tempdavo nešulius. Pasak Abdulos, vyrai rizikuodavo gyvybe medžiodami žvėris; gentis atsidėkodavo jiems už tai, kad aprūpina mėsa, leisdama visą kitą laiką ilsėtis.

Norėdamas paerzinti seseris, Abdula įtempė rankų raumenis ir pareiškė, kad vyrai esą viršesni vien dėl savo jėgos. Taigi jeigu jo seserys tikrai norinčios būti lygios vyrams, turinčios laisvalaikiu kilnoti svarmenis jo fizinių pratybų kambaryje, užuot skaičiusios knygas.

Karimui teko tramdyti dukras, kad nepultų ant brolio. Maha išsisuko iš tėvo rankų ir spyrė Abdulai į tarpukojį; mudu su vyru apstulbome, kad ji žino, kur silpniausia jo vieta.

Šypsojausi iš kvailiojančių savo vaikų, bet galvoje sukosi niūrios mintys: mes, moterys, nuo neatmenamų laikų esame išnaudojamos kaip vergės, ir daugelyje pasaulio šalių niekas nepasikeitė ir šiandien. Mano tėvynėje moterys laikomos tik gražiais daiktais, sekso žaislais mūsų vyrams pasimėgauti.

Žinau, kad ištverme, sumanumu ir drąsa moterys prilygsta vyrams, bet atsilikusioje Saudo Arabijoje tokių kaip aš reta.

Karimas kurį laiką tylėjo, paskui prašneko: jis prisiminęs savo seną draugą Jusifą ir klaidingą šio pasirinktą kelią.

Nudžiugau, kad Karimas savo akimis pamatė, kaip smuko Jusifas. Pagaliau mano vyras tapo toks, kokio aš ir norėjau, nes suvokė, koks blogis įleidžia šaknis ir suveši visuomenėje, kai valdžią gauna tokie žmonės.

– Sultana, mitą, kad dėl viso blogio kaltos moterys, kurpia tokie nevykėliai kaip Jusifas, – ilgai mąstęs prabilo Karimas. – Nors ši neteisinga nuomonė apie moteris patraukli vyrams, moterims ji ne tik sukelia nusivylimą, bet dar ir pakerta jėgas. Dėl jo tarp abiejų lyčių išauga neapykantos siena.

Karimas kreipėsi į sūnų:

– Abdula, tikiuosi, tu niekados užsispyręs netvirtinsi, kad moterys nieko nevertos. Tavo kartai lemta padaryti galą moterų engimui. Liūdna, bet turiu pripažinti, kad mano karta moterų priespaudai tik suteikė naują pavidalą.

Tegalėjau įsivaizduoti, ką galvoja dukros, bet Maha atrodė suglumusi ir supykusi, kad gimė visuomenėje, taip nenorinčioje priimti socialinių permainų; Amani, taip neseniai visa galva pasinėrusi į guodžiantį tikėjimą, atrodė prislėgta minčių apie tradicijas, skatinančias moterų priespaudą.

Baiminausi tokių vyrų kaip Jusifas ir gyvenimo, kokį jie numato moterims, jas visas laikydami nedorėlėmis ir todėl siekdami jas valdyti. Negalėjau susitaikyti, kad moterų ateityje laukia tamsūs laikai, kai bus priverstos gintis nuo vis aktyviau besireiškiančių ekstremistų, garsiai reikalaujančių neįsileisti jų į visuomeninį gyvenimą.

Taisydamasi gulti pajutau, kad chadžas prarado visą žavesį. Neguodė nė Karimo išsakytos naujos mintys, kad galime siekti bent jau savo šeimos moterų išlaisvinimo.

Kitą rytą mūsų veidai buvo išvargę, nes kalbėjomės iki išnaktų. Per pusryčius neištarėme nė žodžio – rengėmės svarbiausiai chadžo dienai.

Vairuotojas nuvežė mus už aštuonių kilometrų, prie Arafato kalno. Nuo jo Pranašas Mahometas perskaitė paskutinį savo pamokslą. Po keturių mėnesių jis mirė.

Nuliūdusi vos krutinau lūpas kartodama Pranašo žodžius: „Turi stoti prieš savo Dievą, ir šis pareikalaus, kad atsiskaitytum už visus savo poelgius. Žinok, kad visi musulmonai yra broliai. Jūs esate viena brolija, niekas negali atimti nieko iš brolio be jo laisva valia duoto sutikimo. Susilaikykit nuo neteisingų veiksmų. Tas, kuris esate čia, perduokite tai tam, kurio čia nėra. Gali būti taip, kad tas, kuriam bus papasakota vėliau, prisimins tai geriau negu tas, kuris išgirdo tai dabar.“

Kopdama stačiu Arafato šlaitu šaukiau: „Štai aš, Dieve! Štai aš!“ Šią dieną Dievas panaikina visas mūsų nuodėmes ir suteikia išrišimą.

Daug valandų aš ir mano artimieji stovėjome dykumos karštyje su kitais maldininkais melsdamiesi ir skaitydami Koraną. Kaip dauguma susirinkusiųjų, mano dukros gynėsi nuo saulės virš galvos iškeltu skėčiu, bet aš jaučiausi turinti kęsti spiginančią saulę, kad įrodyčiau savo tikėjimą. Aplink alpo daugybė vyrų ir moterų; jie buvo nešami neštuvais į tam tyčia pastatytus furgonus, kur dirbo medikai.

Saulei leidžiantis nuo Arafato kalno pasukome link Minos. Abdula su Karimu pririnko akmenukų kito ryto ritualui. Net nepabendravę – mat visi jautėmės išvargę – nuėjome ilsėtis prieš paskutinę chadžo dieną, bet tą naktį miegojome neramiai.

Paskutinį rytą skandavome: „Visagalio Dievo vardu tai darau, nes nekenčiu šėtono ir jo klastos! Dievas yra didis!“ Tada kiekvienas ėmėme svaidyti savo septynis akmenukus, surinktus Karimo ir Abdulos, į akmeninius stulpus, simbolizuojančius šėtoną.

Šitaip nusimetę nuodėmes nukeliavome į Minos lygumą. Ten pamatėme kupranugarius, avis ir ožkas, skerdžiamus pagerbiant Ibrahimą, nuolankiai sutikusį paaukoti mylimą sūnų Dievui. Gavę užmokestį, mėsininkai suimdavo gyvulį, pasukdavo galva į Kaabą ir Šventąją mečetę, garsiai sušukdavo: „Dievas yra didis!“ ir akies mirksniu perrėždavo aukai gerklę, kad ištekėtų visas kraujas.

Girdėdama klykiant vargšus gyvulius ir matydama upeliais trykštantį kraują, vargšė Amani suspigo kaip beprotė ir nualpusi susmuko ant žemės. Karimas su Abdula nunešė ją į vieną iš namelių ant ratų, atvežtų silpniems ir jautriems maldininkams.