Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Netrukus mudvi su seserimi ir dukromis ėmėme eiti ratu aplink Kaabą. Būtina laikytis į dešinę nuo Kaabos ir giedoti: „Dievas yra be galo didis. O Dieve, duok mums gera šiame žygyje ir aname gyvenime ir apsaugok mus nuo pragaro liepsnų kančių!“

Labai nustebau pamačiusi Amani verkiant. Tarp šūksmų girdėjau ją prašant Dievą padėti jai atsisakyti karališkos prabangos ir įgyti daugiau jėgų žmogaus nedorumui naikinti. Ji maldavo Dievą padaryti galą visoms žmonijos nuodėmėms ir pašalinti visas pasaulio negeroves. Amani užvaldė religiniai jausmai, jos akys paraudo; kai švelniai, su meile prisiliečiau prie Ibrahimo stoties, irgi esančios Šventojoje mečetėje, ji visai nekreipė į tai dėmesio. Nenuleidau akių nuo Amani net ir tada, kai kniūbsčia garbinau Dievą.

Netrukus nuėjome prie Zamzamo šaltinio ir Mas’a, dar vadinamos Lakstymo vieta.7 Mano šeima pastatydino ten kondicionieriais vėsinamą galeriją, kad maldininkų karštoje Saudo Arabijos dykumoje neištiktų saulės smūgis. Vyrai čia bėga, moterys eina. Atsigėriau Zamzamo vandens iš čiaupo, uždengto marmuriniu skliautu. Kai buvome beeiną nuo šaltinio, maldininkų minioje kilo garsus sąmyšis.

Pagauta smalsumo priėjau prie būrelio musulmonių iš Indonezijos ir angliškai paklausiau, ar žino, kas jį sukėlė.

– Taip! – atsakė viena.

Pasirodo, trys vyrai pargriuvo ir minia ėmė juos trypti; du iš jų buvo sumindyti negyvai! Man atėmė žadą. Galvoje sukosi vienintelė mintis – mano vyras Karimas. Nejaugi jo košmaras vis dėlto virto tikrove?!

Atlėkiau prie sesers ir mūsų dukrų paklaikusiomis iš siaubo akimis. Ėmiau vapėti be jokio sąryšio. Sara papurtė mane už pečių ir liepė paaiškinti, kas nutiko.

– Karimas! Girdėjau, keli vyrai buvo užtrypti. Man baisu, kad Karimas žuvo!

Pamaniusios, kad mačiau lavoną, mano dukros ėmė aimanuoti. Sara pakeltu balsu paklausė, kodėl nusprendžiau, kad Karimas gali būti tarp žuvusiųjų.

– Sapnas! – atsakiau jai. – Karimas regėjo košmarą, kad buvo užtryptas Mekoje! Dabar keli vyrai buvo sumindyti negyvai ten, kur žmonės jį matė paskutinį kartą.

Sara, kaip ir aš, įsitikino, kad daugelio dalykų gyvenime mums neįmanoma suprasti ir kad jį veikia daug nepaaiškinamų jėgų. Taigi ji irgi susirūpino, tik nepuolė į isteriją.

Jau norėjome pasidalyti į tris grupes ir leistis ieškoti savo vyrų, bet pamatėme pro minią nešamus dvejus neštuvus su baltomis paklodėmis uždengtais lavonais. Pasileidau kiek kojos įkerta, pribėgau ir klykdama nuplėšiau paklodę nuo vieno, paskui nuo kito negyvėlio.

Keturi Mekos ligoninės sanitarai sustingo – jie nežinojo, ko laukti iš aiškiai išprotėjusios moters.

Tarp negyvėlių Karimo nebuvo! Abu nelaimėliai buvo seni, tad nieko nuostabaus, kad pastumti pargriuvo ir buvo sutrypti.

Laikydama paklodę rankoje stovėjau prie lavono iš didžiulio palengvėjimo šaukdama, kad jo nepažįstu. Tokią mane pamatė Karimas, Asadas ir mūsų sūnūs, kai išgirdę moterų šauksmus atėjo pasižiūrėti, kokia nelaimė nutiko.

Karimas negalėjo patikėti savo akimis: jo žmona žiūrėjo į negyvą vyrą ir juokėsi! Prasibrovęs pro minią, sugriebė mane už riešų ir nutempė į šalį.

– Sultana, tu visai pamišai?!

Sara paskubomis paaiškino, ko aš baiminausi, ir piktas Karimo žvilgsnis sušvelnėjo. Jis susigėdęs turėjo papasakoti apie baisųjį košmarą.

Atmosfera įkaito nuo emocijų. Minia ėmė bambėti ir grėsmingai žvilgčioti į mane, mat dviejų žuvusiųjų žmonos suvokė, kokia tragedija jas ištiko, ir sužinojo, kad aš kvatojau it hiena iš negyvų jų vyrų.

Mes skubiai pasišalinome. Asadas paaiškino apsaugininkams, kas esame. Jų padedamas jis padovanojo po tris tūkstančius rialų žuvusiųjų artimiesiems, pasakė jiems, kad esame karališkosios šeimos nariai, paskubomis paaiškino Karimo košmaro man sukeltą baimę ir nuramino įtūžusią minią.

Kai pasprukome iš tos sumaišties, mano artimuosius suėmė nervingas juokas. Vėliau, laikui užtrynus mano poelgio gėdą, prisimindami tą įvykį ne kartą gardžiai pasijuokėme.

Baigę pirmos chadžo dienos apeigas, grįžome į savo rūmus Džidoje, ant Raudonosios jūros kranto. Automobilyje, stengdamiesi mesti iš galvos mintis apie sutryptus maldininkus, pasidalijome patirtais didžiulį jaudulį sukėlusiais išgyvenimais. Tik Amani buvo neįprastai nekalbi ir užsisklendusi.

Man dingtelėjo, kad jaunėlė dukra dieną elgėsi gluminamai.

Niekaip negalėjau atsikratyti blogos nuojautos, todėl mums grįžus į namus sekiojau paskui Karimą, kol pavyko sutelkti mintis ir išsakyti, kas susikaupė širdyje ir galvoje. Ėjau jam iš paskos iš prieškambario į miegamąjį, iš jo – į balkoną, paskui vėl į miegamąjį ir galop į jo biblioteką.

Mudviejų nuotaika buvo visiškai priešinga. Karimas suirzęs ilgokai į mane žiūrėjo, galiausiai paklausė:

– Sultana, kuo galiu tau padėti?

Gerai nesupratau, kas kelia man susirūpinimą, todėl ir aiškinti sekėsi sunkiai.

– Ar matei šiandien savo dukrą Amani? – paklausiau. – Man dėl jos neramu. Jaučiu, mūsų dukrą apniko keista nuotaika. Man tai nepatinka.

– Sultana, kiek gali įžvelgti pavojus ten, kur jų nėra? – išvargusiu balsu priekaištavo man vyras. – Ji atvyko chadžo. Visi maldininkai tikriausiai paskendę savo mintyse. – Jis patylėjo, paskui piktokai pridūrė: – Visi, tik ne tu, Sultana.

Karimas nieko daugiau nesakė, tik pervėrė mane žudančiu žvilgsniu, kuo aiškiausiai parodydamas trokštąs likti vienas.

Suirzusi palikau vyrą bibliotekoje. Mėginau rasti Mahą, bet ji jau miegojo savo kambaryje. Abdula išėjo į tetos Saros vilą. Pasijutau siaubingai vieniša.

Nusprendžiau eiti pas tą, kuri kelia man nerimą. Priėjau prie Amani kambario durų; išgirdusi ją niurnant, prikišau prie durų ausį mėgindama suprasti, ką ji sako. Mano duktė meldė Dievą – taip karštai, kad pažadino man prisiminimus, kaip anksčiau klausydavausi už kitų užrakintų durų. Staiga prisiminiau tą kitą tuomet girdėtą balsą ir suvokiau, kodėl mane taip drasko nerimas. Levanda! Amani malda buvo taip pat persmelkta vienatvės ir ilgesio, kaip ir tos, kurias girdėdavau pro užrakintas jos pusseserės Levandos kambario duris.

Atmosfera, supusi Amani nuo tos akimirkos, kai tądien dalyvavome pirmose apeigose, man pasirodė šiek tiek pažįstama. Dabar, prisiminus kraują stingdantį įkarštį Amani akyse, mintyse vėl iškilo Levandos beprotystė.

Man kilo baisus įtarimas: Amani pasuko Levandos pėdomis!

Levanda, Karimo pirmos eilės pusseserė iš tėvo pusės, mokyklą lankė Šveicarijos sostinėje Ženevoje. Vėliau paaiškėjo, kad tėvai padarė didžiulę klaidą, kai nusprendė išsiųsti dukrą mokytis užsienyje. Ženevoje Levanda užtraukė šeimai gėdą: susidėjo su keliais vaikinais. Negana to, kad santykiavo su jais lytiškai, ėmė vartoti kokainą ir tapo nuo jo priklausoma. Kai kartą ji vogčia mėgino išsėlinti iš savo kambario, ją užklupo mokyklos direktorė. Ši paskambino į Saudo Arabiją Levandos tėvui ir pareikalavo, kad šis atvyktų ir pasiimtų išklydusią iš doros kelio dukrą.

Artimiesiems sužinojus, ką išdarinėja Levanda, tėvas su dviem jos broliais nuskrido į Ženevą ir nuvežė merginą į Šveicarijos narkomanų reabilitacijos centrą. Po pusmečio, pasibaigus gydymui, Levanda buvo parvežta į Saudo Arabiją. Įtūžę artimieji, negalėdami pakelti gėdos, nusprendė nubausti Levandą – uždaryti į butuką jų namuose, kol įsitikins, kad ji suvokė, koks nesuderinamas su musulmoniška gyvensena toks neapgalvotas elgesys.

Išgirdusi nuosprendį negalėjau neprisiminti savo sesers Tahani geriausios draugės Samiros. Iš šios be galo protingos ir gražios merginos buvo atimta laisvė; ji buvo įkalinta vadinamajame moters kambaryje. Ateis diena, kai Levanda atgaus laisvę, bet Samirą iš šio kalėjimo tikriausiai išvaduos tik mirtis.