Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Mano pasakojimas perpildė Karimo kantrybės taurę. Virdamas musulmono pykčiu dėl iškrėsto pokšto ir nuogąstaudamas dėl Amani nesveiko rūpinimosi gyvūnais, jis pareiškė, esą tų padarų gausa mūsų namuose trukdo jam gyventi. Jis pareikalavo, kad mudu susėstume ir atvirai pasikalbėtume su dukra apie šią jos maniją.

Nespėjus man nieko atsakyti, Karimas per namų vidaus telefoną liepė Amani tuoj pat pas mus ateiti.

Dukters mudu su Karimu laukėme miegamojo poilsio kampelyje.

Kai Amani žvitriai ir grakščiai įlėkė į kambarį, juodos jos akys smalsiai spindėjo. Nespėjus man prabilti, Karimas be užuolankų paklausė:

– Sakyk man, Amani, kokį tikslą turi gyvenime?

Amani nedvejodama vaikiškai ramiai atsakė:

– Išgelbėti visus gyvūnus nuo žmogaus.

– Gyvūnų gelbėjimas tėra išpaikintų turtingų europiečių ir amerikiečių pomėgis, – piktai atšovė vyras, pažiūrėjo į mane, tarsi dėl visko būčiau kalta, ir tarė: – Sultana, maniau, tavo vaikas bus išmintingesnis.

Amani apsiašarojo ir paprašė leidimo išeiti.

Mano vyras nesmagiai jausdavosi, kai moterys verkdavo, todėl nusprendė nebesišaipyti.

– Amani, kokie padariniai laukia tavęs, tavo šeimos, kai išgelbėsi visus gyvūnus? – kuo rimčiausiai paklausė jis.

Amani kiečiau sučiaupė lūpas ir įsmeigė žvilgsnį į tolį. Kurį laiką tylėjo, bet pamažu mintimis grįžo į tikrovę. Neįstengdama žodžiais išreikšti minčių, ji tik žiūrėjo į tėvą ir traukė pečiais.

Karimas elgėsi išmintingai – nesmerkė jos karštos meilės gyvūnams. Jis tik paaiškino, kad žmogui reikia turėti kokį didesnį tikslą gyvenime, ką nors kurti ir įkvėpti aplinkinius. Jis priminė Amani, kad ji gali daryti gera keturkojams, bet tuo pat metu spartinti civilizaciją.

– Civilizacijos pažangos privalo siekti tie, kuriuos skriaudžia mūsų visuomenė, nes tik nepatenkinta, netobula žmonių bendruomenė stengiasi tobulinti visuomenę, kurioje gyvena.

Jo žodžiai Amani sukėlė pašaipą. Ji pakeltu balsu uždavė tiesmuką klausimą:

– Saudo Arabijoje? Ką gali padaryti moteris, kad kas nors pasikeistų šioje šalyje?

Duktė pažiūrėjo į mane tikėdamasi pritarimo.

Jau buvau bepradedanti ginčytis su Karimu, bet jis užbėgo man už akių. Rodydamas į mane jis pasakė dukrai, kad aš, Saudo Arabijoje niekam nežinoma moteris, nedykaduoniavau, nesėdėjau susidėjusi rankas, nors kaip karališkosios šeimos narė galėjau taip gyventi. Aš gavau išsilavinimą ir savo žinias pritaikiau kovodama už moterų teises. Jis pridūrė, kad vieną dieną moterys įgys daugiau teisių ir darys įtaką ne vien savo šeimų gyvenime.

Apstulbinta vyro žodžių bemaž neturėjau ką pridurti. Iki šiol jis dar nė karto nepritarė mano siekiams išlaisvinti moteris.

Po ilgiau negu valandą trukusio pokalbio Amani pažadėjo tėvui pasistengsianti matyti ne vien savo gauruotus draugus ir rasti kitą, ne mažiau įdomų gyvenimo tikslą.

Amani, virtusi meiliausiu vaiku, koks tik galėjo būti šiame pasaulyje, pabučiavo mus linkėdama labos nakties ir pasakė turinti daug apie ką pagalvoti. Uždarydama kambario duris ji atsigręžė, padovanojo mums įstabią šypseną ir tarė:

– Aš myliu tave, tėtuk, ir tave, mamyte.

Nejučia prisiminėme, koks nekaltas vaikas tebėra mūsų jaunėlė dukra.

Karimas pareiškė, kad pokalbis nepaprastai pavyko. Susijaudinęs jis mane apkabino ir išpasakojo, kokias svajones puoselėjąs dėl dukrų ir sūnaus ateities. Girdi, jeigu būtų jo valia, „visi absurdiški moteris varžantys apribojimai išnyktų, lyg mostelėjus burtininko lazdele“. Jis spragtelėjo pirštais parodydamas, kaip lengvai tai įvyktų, ir švelniai į mane pažiūrėjo.

Man kilo ciniška mintis: kas geriau už mylimą dukrą gali priversti vyrą reikalauti permainų neteisingame pasaulyje?

Ilgėjausi ramybės – namuose su trim nenuoramomis vaikais jos sunkiai galėjai tikėtis, bet Karimas man prižadėjo, kad dabar, kai Amani tikrai atsitokės nuo meilės gyvūnėliams, greitai jos sulauksime.

Netrukus prasidėjo Persų įlankos karas, vėliau Mahai visiškai pakriko psichika. Per šį įtemptą laikotarpį nebuvo kam padėti sutrikusiai, vienišai Amani rasti naują, svarbesnį gyvenimo tikslą.

Dabar, prisimindama, su kokiu užsidegimu Amani griebdavosi ją dominančių dalykų, suprantu, kad aš, moteris, išmananti filosofiją, taigi sugebanti kritiškai vertinti esminius žmonių įsitikinimus, privalėjau įžvelgti jauniausio savo vaiko bruožus, kurie dažnai būdingi fanatikams – baisiems žmonėms, lengvai užsikrečiantiems kraštutinėmis pažiūromis.

Suvokdama, kokia ryžtinga ir rimta buvo mano dukra, priekaištauju sau, kad pasiėmiau tą imlų įspūdžiams ir kiek sutrikusį vaiką į chadžą, tikėjimo dvasia labiausiai persisunkusį renginį. Mat Amani buvo vos keturiolika, o tokio amžiaus paaugliai maištingiausi.

Per mūsų šventą kelionę į Meką įvyko viena keisčiausių permainų mūsų šeimos istorijoje ir mudu su Karimu stebėjome, kaip vos ne akies mirksniu gana abejinga religijai Amani virto bauginamai dievobaiminga musulmone. Rodos, nieko nedariau, tik kaip motina, besirūpinanti dukra, rodžiau jai jos paveldo šaltinį. Tačiau atrodė, tartum Amani protą būtų užvaldžiusi kažkokia kilnesnė vizija, paslaptis, glūdinti jos širdies gelmėse ir pernelyg intymi, kad būtų galima atskleisti motinai ar tėvui.

Atskridę į Džidą, ryte trumpą atstumą nuo to miesto prie Raudonosios jūros iki švenčiausio islamo miesto, Pranašo Mahometo gimtinės Mekos, įveikėme limuzinu su oro kondicionieriumi. Netvėriau džiaugsmu, nes į chadžą leidausi su mylimiausiais šeimos nariais. Mėginau susikaupti maldai, bet susigriebiau spoksanti pro automobilio langą ir galvojanti apie senovės laikus, kai begalė tikinčiųjų atkakdavo kupranugarių vilkstinėmis ar basomis sliūkindavo nelygiomis uolėtomis plynėmis trokšdami atlikti vieną iš penkių kertinių islamo priedermių.

Man žūtbūt reikėjo išlieti širdį Karimui ir vaikams, bet pamačiau, kad visi paskendę mintyse apie Dievą ir savo ryšį su Juo. Maha sėdėjo užsimerkusi, Abdula sukiojo tarp pirštų rožinio karoliukus. Karimo žvilgsnis atrodė tuščias; vyliausi, kad jis vėl neišgyvena jaunystėje regėto košmaro, kaip buvo negyvai sutryptas per chadžą. Pasilenkiau prie jo ir mėginau sugauti žvilgsnį, bet jis vis suko akis į šalį. Amani buvo nugrimzdusi į apmąstymus ir man pasirodė, kad jos veidas liepsnoja.

Patenkinta jai nusišypsojau ir patapšnojau per ranką, manydama padariusi daug gera – subūrusi šeimą šiam šventam renginiui.

Netrukus atvažiavome į miestą Abraomo slėnyje, iš rytų, vakarų ir pietų juosiamą kalnų virtinių. Meka įsikūrusi raižytoje, ištisai granitu nuklotoje vietovėje, bet šis senovės miestas visiems musulmonams yra gražiausias.

– Štai aš, Dieve! Štai aš! – sušukau.

Priešais Mekos Šventąją mečetę mus pasitiko specialiai paskirtas gidas. Kalbant maldas jis bus mūsų imamas – dvasios ganytojas. Mudvi su Sara likome su savo dukterimis, Karimas ir Asadas nusivedė mūsų sūnus. Lipdamos marmuriniais Šventosios mečetės laiptais, girdėjome kitus tikinčiuosius meldžiantis. Kaip ir visi prieš įeidamos į mečetę nusiavėme batus.

Visi musulmonai žino, kad Pranašas visada eidavo pasisukęs dešine kūno puse, todėl pro Taikos vartus žengdama į Šventosios mečetės kiemą nepamiršau pirma statyti dešinę koją. Kieme sėdėjo daug maldininkų, beveik visi tylomis skaitė.

Tada pasigirdo muedzino kvietimas melstis. Sara, aš ir mūsų dukterys atsistojome už vyrų rengdamosi kalbėti maldą. Esu iš karališkosios šeimos, bet Dievo akimis nė kiek ne geresnė už neturtingiausią musulmoną. Vos baigusios melstis pasukome prie Kaabos. Ji stovi Šventosios mečetės viduryje. Mūsų Korane rašoma: „Pirmi Dievo namai, pastatyti žmonėms, yra Mekoje. Kaabos kampe įmūrytas Juodasis akmuo. Jį pagerbė Pranašas Mahometas. Mums sakoma, kad Pranašas padėjo jį atridenti, kad būtų įmūrytas į Kaabą.“