Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Kai esi ichramo būsenos, nevalia imtis jokių kasdienio gyvenimo darbų. Negalima kirptis plaukų ir nagų, skustis barzdos, kvėpintis, vilkėti apdarais su siūlėmis, skersti gyvulių, reikia susilaikyti nuo lytinių santykių ir vengti tiesioginio vyro ir moters sąlyčio, kol baigsis šventas ichramo metas.

Visi mūsų šeimos nariai pradėjo šventos kelionės apeigas prieš išvykdami iš Rijado. Kiekvienas privalėjome pasiekti tyrumo būseną dar prieš prasidedant seniai lauktai kelionei.

Išgąsdinau savo tarnaitę filipinietę Korą, šluostančią dulkes mano miegamajame, kai įėjusi surikau garsųjį šūkį, kiekvieno maldininko ištariamą atliekant apeigas šventajame Mekos mieste:

– Štai aš, Dieve! Štai aš! Štai aš atėjau vykdyti Tavo nurodymų!

Kai Kora atsitokėjo, linksmai nusiteikusi papasakojau jai apie mūsų laukiančios religinės kelionės reikšmę.

Kora, uoli katalikė, menkai išmanė musulmonų tradicijas, bet, kaip didžiai religinga mergina, suprato, kodėl džiūgauju leisdamasi į šventą kelionę.

Toliau sveikinau Dievą šūksmais, kol Kora šypsodama leido vandenį man į vonią. Lenkdama pirštus skaičiavau užduotis, kurias turiu atlikti. Turiu nusivalyti makiažą, nusiimti visus papuošalus, net auskarus su nepriekaištingais dešimties karatų deimantais, prieš metus dovanotus vyro, – juos retai išsiverdavau iš ausų.

Išsivėrusi auskarus ir padėjusi miegamajame į didelį seifą, kuriame laikau brangakmenių kolekciją, ištisas valandas mirkau karštoje vonioje – simboliškai valiau nuo kūno visus nešvarumus. Mirkdama rengiausi kelionei balsu kartodama Dievo priesaką musulmonams apsilankyti Mekoje: „Ir pranešk žmonėms apie chadžą: jie ateis pas tave pėsčiomis arba atjos įvairiais sulysėliais (kupranugariais) iš įvairių tolimiausių tarpeklių.“ Mečiau iš galvos visas mintis apie šeimą ir save, dėmesį sutelkiau į taiką, ramybę ir meilę savo artimui.

Po ilgos maudynės susisupau į besiūlį juodą apdarą ir užsidengiau plaukus lengva juoda skara. Tada išsitiesiau kniūbsčia ant miegamojo grindų ir pasisukusi veidu į Meką meldžiau Dievą priimti iš manęs chadžo apeigas.

Pagaliau buvau pasiruošusi kelionei.

Su vyru ir vaikais pasimačiau pirmo aukšto svetainėje. Karimas ir Abdula vilkėjo nepriekaištingai baltais plačiais besiūliais apdarais, avėjo paprastais sandalais. Maha ir Amani buvo apsirengusios kuklius tamsius apdarus, dengiančius visą kūną, išskyrus veidus, pėdas ir rankas. Kaip ir aš, skraisčių nebuvo užsidėjusios. „Tikrasis šydas yra vyro akyse“, – teigia Pranašas. Taigi per chadžą moterims draudžiama užsidengti veidus.

Vaikystėje dažnai klausdavau motinos apie keistą reikalavimą dengtis veidą nuo vyrų, bet ne nuo Dievo. Išauklėtą neabejoti vyrų autoritetu motiną glumindavo ir trikdydavo pamatuotas dukters smalsumas, bet visą gyvenimą ji buvo griežtai verčiama paklusti vyrams, tad liepdavo man užsičiaupti ir neatsakydavo į klausimą, kurį ligi šiol laikau visai pagrįstu.

Dabar, žiūrint į nekaltus dukterų veidus, mane užplūdo tie prisiminimai. Apkabinau abi dukras ir irzliai pasakiau:

– Kai vyrai taps tokie pat protingi kaip Dievas, galėsite nusimesti skraistes, kurių taip nekenčiate!

Nesusilaikiau ir mečiau niekinantį žvilgsnį į savo vyrą ir sūnų.

– Sultana! – priekaištingai aiktelėjo vyras.

Mane persmelkė siaubinga mintis: sulaužiau chadžo įžadą! Pasidaviau akimirkos pykčiui, pagalvojau apie žemiškus rūpesčius, kai turiu mėgautis mintimis apie taiką, ramybę ir meilę.

Susigėdusi nesantūraus savo poelgio išbėgau iš kambario paaiškinusi, kad turiu naujai atlikti apeigas.

Karimas nusišypsojo, o vaikai ėmė juoktis. Atsisėdę ant kėdžių ir sofų jie kantriai laukė, kol grįšiu.

Vėl išsitiesiau ant miegamojo grindų ir prašiau Dievą užčiaupti man burną ir padėti iš naujo pasiekti ichramą.

Besimeldžiant į galvą vėl įsėlino liūdnos mintys apie motiną, prieš akis regėjau pikčiurną tėvą, ir ramybė, tokia reikalinga norint pasiekti ichramą, išgaravo. Susiraukiau ir vėl ėmiau melstis nuo pat pradžių.

Pas artimuosius grįžau vos ne ašarodama. Vyras švelniai, su meile pažvelgė į mane. Man pasirodė, kad jis žiūri geidulingai, tad jį aprėkiau ir pratrūkau raudoti. Tada pareiškiau negalinti vykti į chadžą – mano artimieji turės skristi be manęs, nes aš neįstengiu numaldyti savo neramaus, pagiežingo būdo, todėl negaliu pasiekti ichramo.

Karimas davė ženklą dukroms galva – jam mane liesti buvo draudžiama. Maha ir Amani juokdamosi išvilko mane iš kambario ir įstūmė į automobilį – važiuosime į oro uostą.

Mėginau priešintis, bet Karimas mane nutildė. Girdi, apeigas galėsiu pakartoti lėktuve ar mūsų namuose Džidoje, prieš leidžiantis trumpon kelionėn į Meką kitą rytą.

Asadas ir Sara su savo vaikais laukė mūsų karališkajame laukiamajame Karaliaus Chalido tarptautiniame oro uoste. Iš Rijado iki jo keturiasdešimt penkios minutės kelio automobiliu.

Pasisveikinau su seserimi ir jos šeima neištardama nė žodžio. Maha kažką sušnabždėjo mano seseriai į ausį. Ši nusišypsojo parodydama man suprantanti, kodėl užtrukome.

Į Džidą mūsų šeima skrido vienu iš privačių Karimo „Learjet“. Kelionė praėjo ramiai. Suaugusieji galvojo apie Dievą ir savo ketinimus su Juo bendrauti; vyresnieji vaikai patyliukais žaidė, o mažyliai miegojo ar vartė knygeles.

Abejodama, ar suvaldysiu liežuvį, iki pat lėktuvui tupiant, neištariau nė žodžio, o tada jau kalbėjau per daug.

Į Džidos Karaliaus Abdel Azizo tarptautinį oro uostą atskridome jau sutemus. Nudžiugau, kai Karimas liepė pilotui amerikiečiui privažiuoti prie Chadžo terminalo, dar vadinamo Maldininkų terminalu – siurrealistiško palapinių miesto, užimančio apie 50 hektarų plotą. Chadžo terminalas skirtas maldininkams, atskrendantiems iš kitų šalių, bet mes, karališkosios šeimos nariai, galėjome leistis kur tik panorėję.

Prieš kelerius metus Karimas buvo atsivedęs Abdulą į dideles terminalo atidarymo iškilmes, bet nė viena mano dukra nebuvo mačiusi šio įspūdingo statinio vidaus.

Užmiršau pažadą neprasižioti, kol mano kojos palies Mekos gatves, nes pajutau nepaaiškinamą poreikį duoti dukroms pagrindą didžiuotis savo paveldu – nesvarbu, kad tas pasididžiavimo objektas tiesiogiai susijęs su šalies ekonomine gerove.

Iš pradžių kalbėjau tyliai, žinodama, kad taip neįžeisiu Dievo. Paaiškinau dukroms, jog terminalas buvo apdovanotas tarptautine premija už unikalų projektą ir pažangius inžinerinius sprendimus. Užplūdo pasididžiavimas infrastruktūra, kurią sukūrė vos viena saudoarabų karta. Nė kiek nebesigėdydama baisaus protėvių skurdo, kurį kadaise patyriau savo kailiu, užmiršau to meto išgyvenimus ir kitomis akimis pažvelgiau į praeitį. Tai, kas tuomet atrodė nyku ir gėdinga, dabar buvo gražu ir didžiai vertinga. Dingtelėjo: mes, atšiauriame krašte gimę saudoarabai iš genčių, kariaujančių tarpusavyje dėl kupranugarių ir ožkų, tapome rimta ekonomine jėga. Mano pačios giminaičiai išvedė jokių įstatymų nepripažįstančius gentainius iš atšiaurių dykumų ir jie tapo viena turtingiausių tautų pasaulyje.

Vakariečiai nuolat tvirtina, esą mes suklestėjome vien dėl naftos. Mažai kreipiau dėmesį į tokį aiškinimą: juk naftos buvo rasta ir kitose šalyse, bet paprasti jų piliečiai niekados negyveno taip pasiturimai, kaip dabar gyvena visi saudoarabai. Paslaptis – išmintis vyrų, valdančių pajamas, gautas iš mūsų gamtinių išteklių. Nors mačiau daugybę mūsų šeimos vyrų trūkumų (man ypač nepatiko jų požiūris į moteris), pripažinau, kad šį klausimą jie sprendžia protingai ir įžvalgiai, todėl už tai gyriau.