Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Žagtelėjau. Dabar man paaiškėjo keistas vyro elgesys. Nuo pat mudviejų pažinties pradžios Karimui vaidendavosi minios ten, kur jų nebūdavo. Net saujelė žmonių jam atrodydavo didžiausias pulkas. Purčiau galvą – suglumau sužinojusi slaptas vyro baimes, kurių nė nenutuokiau esant. Pasirodo, Karimą baugina minios žmonių, išsirengusių į šventą kelionę!

Aš pati rimtai tikėjau sapnų galia, todėl sutelkiau visą dėmesį į Karimo žodžius. Paniurusi klausiausi jo gyvai pasakojant apie įsivaizduojamą, tačiau bauginantį išgyvenimą miegant.

Mano vyras visas išbalo vaizdingai pasakodamas, kokį jausmą patyrė dusdamas po jį trypiančių religinio įkarščio pagautų tikinčiųjų kojomis. Karimas sakė regėjęs tą sapną dvidešimt trejų ir nuo to laiko sąmoningai vengiąs grūsčių, susidarančių per kasmetę šventą kelionę į Meką.

Karimas buvo visiškai įsitikinęs savo sapną virsiant tikrove, jeigu leisis į chadžą, tad nė nesistengiau įrodinėti, kad tokia aiškiaregiška jo nuojauta neturi jokio pagrindo.

Taigi kaip ir anksčiau mūsų šeima atėjus chadžui išvykdavo iš šalies.

Per 1990 metų chadžą įvyko šiurpi tragedija – daugiau negu pusantro tūkstančio maldininkų buvo sutrypti pėsčiųjų tunelyje Mekoje. Tuo laiku Karimas buvo Paryžiuje. Jis atsigulė į lovą ir drebėjo visą dieną. Paskui pareiškė, kad ši tragedija – dar vienas nepaprastas Dievo ženklas, įspėjantis, kad Karimas negarbintų Jo prie Šventosios mečetės!

Po 1990 metų tragedijos, pasibaigusios šimtų tikinčiųjų mirtimi, perdėta Karimo reakcija į savo sapną ėmė mane erzinti. Pasakiau jam, kad jo baimės nepaaiškinamos protu. Vyro neguodė nei tai, ką tuo metu sakiau, nei ką dariau. Neįtikinau net tada, kai išdėsčiau akivaizdų dalyką: jo sapnas virto tikrove žuvus kitiems. Buvau įsitikinusi, kad tokia pat katastrofa negali pasikartoti.

Tačiau mano argumentai nenuramdė šiurpios Karimo nuojautos. Jis atsakė veikiausiai būsiąs sumindytas įvykus kažkokiai neįprastai tragedijai, jei numos ranka į košmarą ar neseną katastrofą, nes ši, jo manymu, buvusi tiesioginis Dievo perspėjimas.

Per kiekvieną chadžą išties sutrypiama daugiau ar mažiau maldininkų, bet toliau ginčytis su Karimu nebeįstengiau. Vis dėlto man norėjosi išvaduoti jį nuo tos ramybės neduodančios blogos nuojautos ir kankinančių baimių.

Nusiminusi nustūmiau mintį apie šventąją kelionę į tolimiausią sąmonės kertelę, bet ji tebekirbėjo širdyje.

Kai džiūgaudami grįžome iš Londono apglėbę mylinčią Mahą, apėmė didžiulis troškimas atlikti Dievo šlovinimo ritualą drauge su kitais musulmonais. Artinosi chadžas ir aš vėl atsargiai užsiminiau apie tai vyrui – pasiūliau pati nuvežti vaikus į Meką. Mūsų šalies moterys retai keliauja nelydimos vyro, tad pasakiau vyksianti į Meką kartu su seserimi Sara ir jos artimaisiais.

Didžiai mano nuostabai, Karimas palankiai atsiliepė į karštą mano norą atlikti šventą kelionę į Mahometo miestą. Man iš netikėtumo atvipo žiauna, kai vyras atsakė pagalvosiąs, ar nesileidus į kelionę ir jam. Karimas prisipažino vis dar bijąs, kad jį patį gali ištikti nelaimė, bet suprantąs mano poreikį ypatingai atsidėkoti Dievui už brangios dukros sugrąžinimą.

Besikalbėdami apie artėjančią kelionę su Karimo šeimos nariais, gavome perspėjimą iš jo svainio Muchamedo, vedusio jauniausią Karimo seserį Chanan. Pasak Muchamedo, tikimasi, kad švenčiausiajame mūsų mieste Mekoje susiburs per du milijonus tikinčiųjų, tarp jų šimtas penkiasdešimt tūkstančių iš Irano, kuriame gyventojų daugumą sudaro šiitai. Ši šalis kasmet ragina atimti iš karaliaus Fahdo išskirtinę teisę būti švenčiausiųjų islamo vietų globėju.

1987 metais įkarščio pagauti šiitai per kasmetį šventą renginį net surengė audringą protesto akciją. Jie pažeidė Saudo Arabijos įstatymus, išniekino Šventąją mečetę ir pražudė 402 maldininkus. Po dvejų metų Teheranas inspiravo du mirtinus sprogdinimus; vienas žmogus žuvo, šešiolika buvo sužeisti.

Muchamedo nuomone, chadžas virto religinėmis apeigomis, pavojingomis taikiems musulmonams. Visame pasaulyje galvas kėlė radikalieji islamistai; savo politinėms nuoskaudoms išsakyti jie dažniausiai pasirinkdavo švenčiausias musulmonų šventyklas.

Princas Muchamedas, einantis aukštas pareigas Saudo Arabijos Viešojo saugumo tarnyboje, kurios pareiga užtikrinti šalies piliečių ir iš svetur atvykusių musulmonų saugumą, žinojo dalykų, kurių nežino dauguma saudoarabų. Nekreipdamas dėmesio į mano jausmus ir galvodamas vien apie mūsų saugumą Muchamedas pasiūlė mudviem su Karimu palaukti, kol didžioji dauguma maldininkų išvyks iš šalies, ir tada su vaikais atlikti šventą ritualą.

Karimas sėdėjo išbalęs, nekalbus. Žinojau, kad mano vyrui nė kiek nerūpi iraniečių keliamas pavojus – jis baiminosi būti sutryptas keturių milijonų kojų.

Užsispyrusi ir, kaip man įprasta, pasiryžusi pasiekti, ko trokštu, numojau ranka į Muchamedo perspėjimą. Girdi, mano nuomone, po nesenų iraniečių smurto veiksmų iš tos šalies atvykę maldininkai bus taip uoliai tikrinami ir stebimi Saudo Arabijos saugumo tarnybų, kad nekels didelio pavojaus Pranašo pagerbti susirinkusiems tikintiesiems.

– Ne, – rūsčia, susirūpinusia mina atsakė Muchamedas. – Sultana, nepamiršk, kalbame apie fanatikus šiitus, svajojančius nuversti Saudidų vadovaujamą sunitų vyriausybę!

Matydama, kad savo argumentais nepasieksiu tikslo, griebiausi moteriškos taktikos. Šelmiškai paklausiau Muchamedo ir savo vyro, ar tik jie nebus pamiršę, kad, pagal islamo kanonus, jei miršti Mekoje, bemat pakliūni į dangų?

Juodu neįžvelgė mano žodžiuose jokio humoro. Religinis mano argumentas bemaž nepadarė įspūdžio Karimui, bet Mahai stebuklingai pasveikus jam irgi atslūgo nerimas – aš pati to net nesitikėjau. Taigi jis giliai įkvėpė, šyptelėjo ir tarė:

– Sultana, aš nepaisysiu jokių pavojų, jei tik tai suteiks tau dvasinę ramybę. Mudu drauge pasiimsime vaikus ir vyksime į šventą kelionę.

Muchamedas šypsena paslėpė nusivylimą. Aš pabučiavau savo vyrą į skruostą – jis nustebo, – patampiau jam ausų spenelius ir pažadėjau, kad niekuomet nesigailės savo sprendimo.

Muchamedas atrodė pasibaisėjęs mano šitaip atvirai rodoma meile ir sugalvojo kažkokią neįtikimą dingstį išeiti iš kambario. Jauniausioji Karimo sesuo Chanan, prieš kelerius metus ištekėjusi už Muchamedo, mudviem maloniai nusišypsojo ir paprašė nekreipti dėmesio į šventeivišką vyro laikyseną. Iš tikrųjų vienudu su ja Muchamedas esąs be galo mylintis, jausmingas ir dėmesingas vyras.

Garsiai nusijuokiau suabejojusi, ar paslaptingas jų lytinis gyvenimas labai saldus: Muchamedas man visada atrodė griežtas ir santūrus, tad anksčiau mošos gailėdavausi.

Pažiūrėjau į savo vyrą ir pamačiau, kad jis išraudo pagalvojęs apie sesers santuokinį guolį. Man dingtelėjo, kad mūsų tautiečiai vyrai yra pernelyg rimti ir nepakenčiamai šventeiviški, kai reikia rodyti aistrą savo antrajai pusei.

Prisiminusi, jog netrukus keliausime į Meką, dar kartą pabučiavau vyrą. Jaučiausi lyg ant sparnų!

Mudu su Karimu pakvietėme Sarą, Asadą ir jų atžalas lydėti mūsų šeimą į taip seniai lauktą religinę odisėją. Sara nėkart nepraleido chadžo, tad nepaprastai nudžiugo, kad šįmet per šventę mūsų šeima neišvyks į užsienį.

Susijaudinę kūrėme planus po dviejų dienų iš Rijado vykti į Meką.

Pagaliau atėjo kelionės diena. Nuveikti reikėjo labai daug. Pagal planą su Sara ir jos šeima turėjome susitikti Rijado oro uoste septintą vakaro. Iki to laiko kiekvienas šeimos narys privalėjo pasiekti ichramą 6 – širdis turi degte degti troškimu atlikti visas šventos kelionės apeigas.