Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Prisikišusi prie brolio paklausiau:

– Ali, už ko dabar ištekės Nada?

Brolis išvertęs akis dėbtelėjo į mane ir šaltai atsakė:

– La! La! 12 Nada nenori tekėti už kito!

– Cha! Moterų bendrijoje Nada garsėja kaip gražuolė. Kai taps žinoma, kad ji laisva, daug motinų ir seserų siųs savo sūnus ir brolius prašyti jos rankos, pamatysi!

Nenorėdama, kad visą gyvenimą trunkantis ir niekaip nesibaigiantis mudviejų vaidas virstų kivirču ankštoje automobilio erdvėje, įsikišo Sara:

– Ali, kas privedė prie skyrybų?

Akivaizdžiai susigėdęs Ali atsakė, kad skyrybų priežastis yra asmeninė, bet paprašė Saros ir Nuros užeiti pas Nadą ir įtikinti ją, kad skyrybų žodžiai buvo ištarti skubotai. Taigi ji turinti suteikti jam dar vieną galimybę įrodyti, kad jis neturėjęs rimtų ketinimų su ja skirtis. Jeigu Nada nuspręs numoti ranka į tai, kas įvyko, ir nepraneš valdžiai, Ali gali pavykti ir jis nesulauks įsako, leidžiančio Nadai išeiti iš jo namų ir tapti prieinamai kitam vyrui.

Nura ir Sara sutiko pasikalbėti su svaine.

Automobilis ėmė važiuoti lėčiau. Ali pažiūrėjo pro tamsiai mėlynas užuolaidėles ir parodė juodas abajas, šydus ir skaras ant sėdynės.

– Greičiau ruoškitės, – paliepė. – Jau atvažiavome.

Gerokai pavargome, kol visos keturios apsigaubėme juodais padorumo apdarais ankštame automobilyje. Mūsų pasitikti Ali privažiavo prie pat privataus lėktuvo, tad mes iki paskutinės akimirkos nesivarginome užsidengti reikalaujamais drabužiais.

Atvažiavome į privačią kliniką, pasak Ali, priklausančią libaniečiui ir saudoarabui. Joje dažnai lankydavosi karališkosios šeimos nariai, pageidaujantys konfidencialumo. Pažinojau tris princeses, kurios nuolat guldavosi į kliniką gydytis nuo piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu.

Mūsų šeimą tarnautojas palydėjo į pastatą pro retai naudojamas duris. Viduje pasitiko vienas iš Rimos gydytojų. Jis prisistatė kaip vidaus ligų gydytojas, specialistas iš Beiruto, klinikos savininkų neseniai nusamdytas rūpintis karališkosios šeimos nariais. Iškart buvo matyti, kodėl šis aukštas, patrauklus, pagarbus vyras buvo nusamdytas gydyti įtakingų mūsų tautiečių: jis tiesiog dvelkė kompetencija, ir mes bemat supratome, kad mūsų seserimi rūpinamasi tinkamai.

Gydytojas ėjo tarp Nuros ir Ali. Mėginau prisigretinti prie jų ir įsiterpti į tylų pokalbį, bet man nepavyko nugirsti, ką jis sako. Mes praėjome pulkelį slaugių iš Azijos, susispietusių aplink seserų posto stalą. Iš akcento supratau, kad jos filipinietės.

Rimos palatos langai buvo uždaryti, užuolaidos šiek tiek praviros, tad patalpą buvo užliejusi švelni šviesa, besiskverbianti iš lauko, kur spigino saulė. Viskas palatoje buvo balta. Rimai virš galvos kabojo didžiulis perlų baltumo sietynas – ligoninės aplinkoje jis keistai nederėjo.

Rima snūduriavo, bet mus išgirdusi atsimerkė. Mačiau, kad akimirką sesuo sutriko, kol susivokė. Jos veidas buvo mirtinai išbalęs, akys atrodė lyg išgąsdinto vaiko. Seseriai lašino skysčius iš buteliukų, pakabintų ant metalinių stovų. Prie rankų ir nosies buvo prijungta nesuskaičiuojama daugybė žarnelių.

Nura prišoko prie lovos ir apkabino gniužulą, kuriuo buvo virtusi Rima. Sara su Tahani tramdydamos ašaras susiėmė rankomis, aš beveik nieko nematydama drėbiausi ant balto minkštasuolio. Sukandau lūpą, kol pajutau kraujo skonį, o pirštus suleidau į minkštasuolio parankes taip smarkiai, kad nulūžo trys nagai.

Matydamas mus šitaip rodant sielvartą, Ali pasijuto nesmagiai ir sukuždėjo Sarai po valandos grįšiąs parvežti mūsų namo. Prieš išeidamas priminė Sarai vakare būtinai pasikalbėti su Nada.

Viriau pykčiu matydama sužalotą seserį ir man kilo noras apleisti visą šalį karščiausia liepsna – kad mano krašto blogis išnyktų su kūnais tų Saudo Arabijos vyrų, kurie drįsta remtis šventuoju Koranu kaip pagrindu žaginti mano lyties atstoves!

Mėginau nusiraminti: juk sukeldama sumaištį tik dar paaštrinčiau Rimai skausmą. Prisiminiau Pranašo grasinimus nubausti tuos, kurie šitaip nusideda, bet manęs negalėjo numaldyti religija, net įsitikinimas, kad Salimas amžinai kentės pragare už tai, ką padarė mano seseriai. Man neužteko kantrybės laukti, kol įsikiš Dievas. Verdantį kraują atvėsinti galėjo tik sumaitoto Salimo kūno vaizdas!

Nuros paguosta Rima pasikalbėjo su kiekviena seserimi iš eilės. Ji maldavo mus elgtis su Salimu taip pat mandagiai kaip anksčiau, primindama, kad viena iš doro musulmono pareigų – atleisti darantiems bloga. Matydama pyktį mano veide, Rima tarė:

– Sultana, neužmiršk Pranašo žodžių Korane, kad reikia atleisti net staiga supykus.

Nesusilaikiau ir atkirtau prisiminusi paskesnes Šventraščio eilutes:

– Atlygis už blogį – blogis, panašus į jį.

Sara įgnybo man į sėdmenį įspėdama dar labiau neskaudinti sesers. Pasitraukiau nuo Rimos lovos ir nematančiomis akimis įsispoksojau pro langą.

Rima vėl prašneko. Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Šiurpau nuo žodžių, tariamų su aistringa iškalba moters, kuriai grėsė netekti pagrindo gyventi.

Grįžau prie sesers lovos ir įsmeigiau akis jai į veidą.

Kuo labiau ji užsidegė, tuo labiau raukėsi jos kakta ir tuo ryžtingiau čiaupėsi lūpos. Sesuo aiškino, kad Salimas atgailaująs ir pažadėjęs daugiau nebesmurtauti. Jis su ja nesiskirsiąs, ji taip pat neprašysianti skyrybų.

Staiga suvokiau, kas dedasi Rimos širdyje. Mano sesuo bijojo viena: netekti savo vaikų. Dėl jų Rima ir sugebėjo atleisti Salimui šiurpų poelgį. Ji iškęs bet kokį pažeminimą, kad tik nebūtų nukirsti saitai su mylimais vaikais.

Rima paprašė mūsų užtikrinti, kad niekas iš šeimos nemėgins už ją atkeršyti.

Tai buvo sunkiausias pažadas, kurį man kada nors teko duoti, ir liežuvis manęs sunkiai klausė. Bet žodį daviau, nes žinojau, kad neturiu kitos išeities, kaip paklusti nuoširdžiam sesers troškimui.

Atgavusi jėgas Rima grįš į namus vyro, kuris ilgus santuokos metus slėpė galįs būti neregėtai žiaurus. Aš žinojau: Salimas kartą jau nesuvaldė savo šlykštaus būdo, taigi taip nutiks ir antrą, trečią. Tačiau mes nieko negalėjome padaryti.

Mes puolėme į dar didesnę neviltį, kai slaugė egiptietė papasakojo Nurai, kad Salimas prieš kelias valandas aplankė žmoną. Slaugės akivaizdoje Salimas pakėlė jai ligoninės marškinius, apžiūrėjo angą, padarytą šone išmatoms šalinti, ir pasibaisėjo. Pasak egiptietės, Salimas tada ištaręs neapsakomai beširdišką frazę: jis pasakė žmonai su ja neišsiskirsiąs, bet niekados daugiau nesigulsiąs su ja į lovą, nes negalįs pakęsti tokio šlykštaus vaizdo ir dvoko.

Nusistebėjau savo sugebėjimu tramdyti įtūžį. Į ligoninę mes su seserimis įžengėme stiprios, vieningos moterys, kupinos ryžto ištraukti seserį iš nedorėlio vyro gniaužtų. Pasidavusios Rimos pagrįstai baimei netekti vaikų išsliūkinome lauk kaip būrelis juodai apsigobusių bevardžių žmonų, nesugebančių įvykdyti teisingumo vienam vyrui.

Pralaimėjimo kartėlis buvo nepakenčiamas.

Kas galėjo paneigti, kad Saudo Arabijos visuomeninės sanklodos pagrindinis ramstis ir toliau lieka vyrų diktatūra?

Mūsų vyrai su vaikais tebebuvo Monte Karle, tad mes su seserimis nusprendėme drauge apsistoti Nuros namuose. Ten iš ligoninės mus ir nuvežė Ali. Nura ir Sara prižadėjo broliui liepsiančios vienam iš Nuros vairuotojų tą vakarą nuvežti jas pas Nadą ir patarė Ali pernakvoti pas kurią kitą žmoną.

Kai paskambinome vyrams į Monte Karlą ir pranešėme naujienas apie Rimą, Tahani pasiskundė nuvargusi ir anksti nuėjo gulti, tad aš prisispyriau lydėti Sarą ir Nurą į Nados rūmus. Buvau priversta duoti antrą pažadą: nesiūlyti Nadai palikti Ali, kol turi tokią progą.