Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Mažai kalbėjau, nors daug domėjausi fundamentalistais, nes mano pačios dukra priklausė ekstremistų grupuotei, pasisakančiai prieš monarchiją. Man ši tema buvo pernelyg opi, tad, užuot ja diskutavusi, ėmiau purenti pagalves Rimai už galvos.

Klausiau savęs: kokių neramumų sulauksiu šalyje, kurią vadinu tėvyne? Ar mano pačios dukra prisidės prie opozicijos, nuversiančios teisėtą Saudo Arabijos valdžią?

Išsekus kalboms apie islamo ekstremistus, Rima pasakė norinti pranešti dar vieną naujieną.

Vildamasi, kad nebus iškelta aikštėn dar viena mano nuodėmė, nutaisiau abejingą veidą.

Rima be jokių emocijų pasakė, kad Salimas ketina parsivesti antrą žmoną.

Mūsų motina buvo baisiai pažeminta, kai tėvas parsivedė dar tris žmonas, bet iš mano seserų Rimai pirmai teks patirti šią kančią. Man sugniaužė širdį, akys paplūdo ašaromis, bet Rima paprašė mūsų neverkti: net būdama ignoruojama žmona, ji jausis laiminga. Svarbiausia, kad nebūtų atskirta nuo vaikų. Nė kiek nedrebančiu balsu Rima pareiškė esanti laiminga, bet jos akys sakė kitką.

Žinojau, kad sesuo nuoširdžiai myli Salimą. Šioje žemėje ji nesulaukė padėkos už tai, kad buvo ištikima žmona ir mylinti moteris.

Nenorėdamos jos skaudinti seserys apsimetė tikinčios ir pasveikino su nedidele pergale.

Nura pranešė, kad Nada vėl tapo Ali žmona. Mūsų brolis pasirašė dokumentą, suteikiantį Nadai teisę valdyti savo turtus, taip pat išleido į kelionę Paryžiun pirktis deimantų ir rubinų, kurie nepadarytų gėdos net Anglijos karalienei.

Tahani paklausė, kaip jis apėjo religinį įsaką, draudžiantį vėl vesti Nadą, ir Nuros atsakymas manęs nenustebino. Ali sumokėjo pinigų pusbroliui, kad šis vestų Nadą, bet neatliktų jaunojo pareigos. Po vedybų įvyko skyrybos, tada Ali ir Nada vėl susituokė.

Prisiminiau, ką islamas sako apie tokius poelgius, ir pasakiau seserims, kad tai, ką padarė Ali, neleistina: pats Pranašas sakė, jog Dievas smerkia vyrus, kurie imasi tokių žygių, nes tai ne kas kita kaip Dievo apgaudinėjimas, laikomas rimta nuodėme.

– O kas gali jam paprieštarauti? – paklausė Sara.

Nura pripažino tiesą – niekas.

– Bet Dievas mato, – pridūrė jinai ir mes visos pajutom didžiulę užuojautą Ali, nes jis apsunkino savo sielą dar viena nuodėme.

Vakarui einant į pabaigą vėl suskambo telefonas. Vienas iš Nuros tarnų pakvietė Tahani.

Tos mūsų, kurių artimieji liko Monake, pamanėme, kad ten galbūt vėl nutiko kokie nors nemalonumai, tad paprašėme Tahani nepasakoti mums smulkmenų apie mūsų vaikų išdaigas.

Išgirdusios riksmą pripuolėme prie sesers. Jai padėjus ragelį, mums ilgai nepavyko jos nuraminti ir ne juokais išsigandome, kad kokį mūsų šeimos narį ištiko nelaimė.

– Mirė Samira, – galop prabilo susisielojusi Tahani.

Nė viena negalėjome prasižioti ar pajudėti.

Nejaugi tai tiesa?

Ant pirštų mėginau suskaičiuoti, kiek metų mergina iškalėjo laukinio dėdės uždaryta vadinamajame moters kambaryje.

– Kiek? – paklausė Sara matydama mano pastangas prisiminti.

– Beveik penkiolika, – atsakiau jai.

– Padariau sunkią nuodėmę, – prisipažino Tahani. – Daug metų prašiau Dievą pasiimti dėdę iš šios žemės.

Mes jau kadai girdėjome, kad Samiros dėdė visas sunykęs ir paliegęs, tad turėjome viltį, jog po jo mirties Samira grįš pas mus.

– Turėjome žinoti, kad nėra ko tikėtis, jog toks šlykštynė greitai mirs, – nusišaipiau.

Metams bėgant daug kas mėgino išvaduoti Samirą įrodinėdamas, kad už savo nuodėmę nenusipelno būti iki mirties baudžiama šioje žemėje, bet jos dėdė tarėsi vienintelis žinąs Dievo pageidavimus ir žiauraus nuosprendžio neatšaukė.

Samira buvo be galo protinga, graži, malonaus būdo. Tai, kuo apdovanojo ją gamta, atėmė žiaurus likimas. Dėl dėdės neįtikėtino žiaurumo Samira mirė vienut viena, užrakinta tamsiame kambaryje, negavusi galimybės pasikalbėti su jokiu žmogumi ištisus penkiolika metų.

Tahani pratrūko raudoti. Vargais negalais ji išspaudė, kad Samira šiandien buvo palaidota. Jos teta pasakojo, kad nors buvo visai išsekusi, vis dar atrodė graži, susupta į baltas įkapes, su kuriomis pasirodys Dievui.

Kaip mes galėjome ištverti žiaurios jos mirties skausmą?

Tramdydama raudą mėginau prisiminti Chalilio Džibrano žodžius apie mirtį. Iš pradžių kuždėjau juos panosėje, o kai gerai prisiminiau, pamažu pakėliau balsą, kad visos mane išgirstų. Tik tada, kai atsigersit iš tylos upės, jūs iš tikrųjų uždainuosit. Ir tik pasiekę viršukalnę pradėsit kopti. Ir kai žemė pareikalaus jūsų kūno, tik tada sušoksit tikrą šokį.

Mes su seserimis susikibome rankomis, prisimindamos esančios nelyginant grandinė – stiprios kaip stipriausioji grandis, silpnos kaip silpniausioji. Kaip niekad anksčiau jutome mus siejantį ryšį, stipresnį už kraujo. Niekada daugiau mes sudėjusios rankas nesėdėsime stebėdamosi vyrų žiaurumu ir nekaltų moterų mirtimi dėl piktavališkų vyrų užgaidų.

– Tegul pasaulis pamato, jog Saudo Arabijos moterims įkvepia jėgų supratimas, kad jos yra teisios, – pasakiau.

Seserys viena po kitos mane nužvelgė ir pirmą kartą man tapo aišku: jos visos supranta, kodėl darau tai, ką darau.

Tą akimirką prisiekiau sau, kad pakeisime dorovinę mūsų pasaulio sanklodą ir išauš diena, kai triumfuos teisingumas.

Galingas moterų teisių judėjimas Saudo Arabijoje ką tik prasidėjo ir jo neįveiks religinėmis doktrinomis besidangstantys nemokšos vyrai.

Mano šalies vyrai dar pasigailės, kad aš gyvenu šiame pasaulyje, nes niekuomet nesiliausiu kovoti su nukreiptomis prieš moteris negerovėmis, kurioms jie leido vešėti Saudo Arabijoje.

Naujas Jean Sasson prierašas

Mums pažįstamas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Retas liko abejingas skerdynėms, kurias prieš tiek daug surengė tiek mažai. Dėl tos įvykių kupinos dienos prasidėjo karo veiksmai. Sukrečiantys karo su terorizmu vaizdai dažnai kėlė liūdesį, bet kartais džiugino, o išvis labiausiai – mielos šypsenos veiduose Afganistano moterų ir mergaičių, kurios anksčiau dengdavo juos burkomis. Nors mūsų karinė misija turėjo apibrėžtą tikslą įvykdyti teisingumą ir užkirsti kelią savižudžių sprogdintojų pasibaisėtiniems veiksmams ateityje, visados tikėjau, kad moterų emancipacija – viena iš laisvių, dėl kurios verta kovoti. Pasaulyje atsiranda didžiulis disbalansas, kai su moterimis elgiamasi kaip su kliuviniu, o taip yra daugybėje šalių.

Afganistano moterys šventė ir aš džiūgavau su jomis. Klausydamasi per radiją pirmosios šalies ponios Loros Buš garsiosios kalbos apie tas moteris, su nekantrumu laukiau, vildamasi, kad moterims kitose šalyse bus ištarti kokie auksiniai viltį įkvepiantys žodžiai. Susimąstykite apie tai, kad moterims Saudo Arabijoje draudžiama vairuoti automobilius ar dalyvauti visuomeniniame gyvenime, ar kad naujagimėms mergaitėms Indijoje perlaužiamas stuburas, ar tokį skandalingą dalyką, kad Pakistane išteisinami vyrai, nužudę išprievartautas moteris, ar kad daugybė mažų mergaičių Tailande verčiamos užsiimti prostitucija.

Neseniai kalbėjausi su princese Sultana ir nė kiek nenustebau išgirdusi, kad ji irgi tikisi, jog didžiulė Afganistano moterų pergalė stebuklingai pakeis jos pasaulį. Ji, kaip ir aš, nusivylė pamačiusi, kad dar neatėjo laikas, kai kiekviena demokratinė vyriausybė pasielgs atsakingai ir paskelbs, jog moterims laisvė tokia pat svarbi kaip ir vyrams. Nėra ko nė sakyti, žmonija dabar supranta: tai, kas kelia grėsmę moterims, kelia grėsmę ir visam pasauliui.