Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

kurių nenorime,

bet kurių mes laukiame;

o kapas – geriausia buveinė, kurioje gyvensime,

ir kad geriau už mirtį būtų tai, kas ateis po jos.

• MALDININKO MALDA •

Praėjo savaitė, kai palikome savo šeimas Monake. Po dviejų dienų mūsų vyrai su vaikais grįš į Saudo Arabiją. Šįvakar mes visos dešimt mūsų motinos dukterų susirinkome Nuros namuose. Mes labai džiaugėmės: su mumis buvo Rima, mat ryte ji buvo išrašyta iš ligoninės ir atvyko paviešėti vyriausiosios sesers namuose, kol jos sveikata pasitaisys.

Susirinkome karčiai saldžia proga – atėjo dvidešimtosios mylimos mūsų motinos mirties metinės. Šio ritualo mes neužmiršome nė vienais metais, nes motinos baisiai ilgėjomės. Anksčiau minėdavome motinos atminimą prisimindamos su ja susijusius mėgstamus vaikystės nutikimus ir pasakodamos apie nuostabią įtaką, kurią ji darė mūsų gyvenimui. Šįvakar liūdėjome dėl Rimą neseniai ištikusios tragedijos, todėl mūsų nuotaika buvo kiek prislėgta, tad kalbėjomės temomis, graudesnėmis negu anksčiau.

– Dvidešimt metų? – stebėjosi Sara. – Negali būti, kad taip seniai žvelgiau motinai į veidą.

Visos pripažinome, kad metai bėga greičiau, negu norėtume manyti.

Staiga suvokiau, kad iš dešimties dukterų aštuonios jau vyresnės, negu mirdama buvo motina. Išimtį sudarėme mudvi su Sara. Kai balsu išsakiau šią mintį, pasigirdo aimanos, veidai apniuko.

– Sultana, būk gera, daugiau nieko nesakyk! – įsakmiai paprašė Nura.

Nura jau turėjo vaikaičių, ir vyriausiosios mūsų sesers amžius pastaraisiais metais tapo draudžiama tema.

Rima paprašė tylos: ji norinti papasakoti nedidelę istoriją apie mūsų motiną. Anksčiau jos nepasakojusi, bijodama, kad aš įsižeisiu.

Mano akys suspindo smalsumu ir nuostaba. Sutikau nesidraskyti, kad ir ką išgirsčiau iš Rimos.

– Privalai pažadėti, Sultana! Ir tesėk žodį, kad ir kokie jausmai sukiltų!

Nusijuokiau ir sutikau, nes mano smalsumas buvo sužadintas.

Kai buvau vos aštuonerių, tarnaitė liepė Rimai eiti į motinos miegamąjį. Motina paprašė Rimos prisiekti jai vieną dalyką. Drovioji Rima pajuto pagarbią baimę pamaniusi, kad jai vienai motina atvers kokią ypatingą paslaptį. Degdama nekantrumu ji davė žodį, jog niekas nesužinos apie jųdviejų pokalbį.

Motina jai pasakė sužinojusi nerimą keliantį dalyką apie Sultaną.

– Sultana – vagilė! – pranešė Rimai motina.

Man iš nuostabos akys iššoko ant kaktos, o seserys pratrūko juoku.

Rima iškėlė ranką prašydama tylos, kad galėtų baigti pasakojimą.

Pasirodo, motina užklupo savo jauniausią atžalą vagiant namiškių daiktus. Pasak motinos, paaiškėjo, kad aš vagiu žaislus, knygas, saldainius, sausainius ir net man visai nereikalingus daiktus, tokius kaip plokštelės iš Ali kolekcijos. Motina skundėsi Rimai išbandžiusi visokius būdus mane nuo to atpratinti ir bausmes, bet niekas nepadėjo: aš esanti vaikas, kurio neįmanoma sugėdyti tiek, kad imtų klausyti motinos. Taigi Rima turinti padėti motinai gelbėti mano sielą.

Motina privertė Rimą prisiekti, kad iki pat gyvenimo galo kaskart melsdamasi ji prašys Dievą saugoti Sultaną, vesti ją doros keliu ir jai atleisti.

Rima pažiūrėjo į mane žibančiomis nuo juoko ašarų akimis ir tarė:

– Sultana, aš pavargau nerimauti dėl tavo nuodėmingo elgesio. Tas pažadas man buvo sunki našta, nes aš iš tų musulmonių, kurios meldžiasi ne tik penkis privalomus kartus per dieną, bet kur kas dažniau. Niekados negalėsiu sulaužyti pažado mylimai motinai, taigi žinau, kad turėsiu melstis už tave, kol paliksiu šią žemę. Todėl dabar maldauju: pasakyk, kad mano maldos buvo išklausytos ir nebesi vagilė!

Kambarį sudrebino aštuoni kiti balsai – mano seserys kvatojo viena garsiau už kitą. Kai nutilo, paaiškėjo, kad motina gavo tokį pat pažadą iš visų seserų! Kiekviena buvo įsitikinusi vienintelė žinanti paslaptį, kad jauniausioji sesuo – smulki vagišė! Dvidešimt metų nė viena nesulaužė pažado ir to nepapasakojo. Kai išsiaiškinome tiesą, pašėlęs, isteriškas juokas buvo girdėti visuose Nuros rūmuose.

Pajutau didžiulį palengvėjimą. Nėra ko abejoti: mane saugojo daugybė Dievo angelų, nes visos mano seserys yra dievobaimingos ir meldžiasi daug kartų per dieną.

Tahani juokais be užuolankų paklausė:

– Sultana, mums išties rūpi, ar Dievas išklausė mūsų maldas. Ar paėmei ką nors, kas nepriklausė tau, nuo vaikystės dienų?

Mačiau, kad seserys tikisi iš manęs neigiamo atsakymo, nes negalėjo įsivaizduoti, jog tebesu smulki vagilė. Neįstengiau paslėpti nervingos šypsenos ir ėmiau muistytis ant kėdės prisiminusi Ali stebuklingą apdarą, gulintį prie mano daiktų kambaryje, kuriame apsistojau.

– Nagi, Sultana? – nustebinta mano dvejonės paklausė Nura.

– Luktelėkit, – atsakiau ir nubėgau atnešti trumpikių, pavogtų iš Ali namų.

Nė viena negalėjo patikėti savo akimis ir ausimis, kai grįžau į kambarį mūvėdama Ali trumpikes, įsikišusi į „strateginį“ maišelį du bananus, ir perskaičiau instrukciją. Nura mėgino griežtai mane smerkti, bet kitas seseris vėl suėmė isteriškas juokas ir trys turėjo išbėgti iš kambario, o ketvirta tvirtino apsišlapinusi.

Negalėjome sutramdyti piktdžiugiško juoko, net kai trys Nuros tarnai tekini atlėkė į rūmus, išgąsdinti siaubingo triukšmo, kurį išgirdo toli sode.

Sugrįžus ramybei suskambo telefonas ir mūsų mintys nukrypo į rimtesnius dalykus. Skambino Našva, norėjo kalbėtis su motina Sara. Našva skambino iš Monako pasiskųsti pussesere Amani. Mano duktė sekiojo pusseserę po Monaką, nusprendusi esanti iš vieno nario susidedantis „kovos su nuodėme ir visuomenės sugedimu komitetas“.

Našva buvo baisiausiai pasipiktinusi, mat Amani netgi atėmė pusseserės makiažo priemones, nagų laką ir akinius nuo saulės, tvirtindama, kad naudodama tuos dalykus ji pažeidžia islamo papročius.

Našva pasakė motinai: jei niekas nesuvaldys Amani, ji paprašys trijų draugių prancūzių tą vakarą pasekti Amani į kokią turistų knibždančią vietelę ir ten išrengti iki apatinių. Tada tai šventeivai teks pagalvoti apie kitus dalykus negu Našvos dorovė.

Ali trumpikės kaipmat buvo užmirštos. Mano seserys negalėjo atsistebėti likimo ironija: Sultanos duktė pagauta religinio įkarščio, o Saros linksminasi diskotekose.

Trumpam išėjau iš kambario, paskambinau Karimui ir papasakojau jam apie nesutarimus tarp mūsų dukros ir pusseserės. Vyras atsakė jau nusprendęs nepaleisti Amani nuo savęs, kol ji bus grąžinta į Rijadą ir nebekels rūpesčių. Mat tą dieną mūsų duktė užsipuolė vieno Monte Karlo viešbučio valdytoją ir pareikalavo, kad šis įrengtų atskirus liftus vyrams ir moterims, ėmė aiškinti, jog skirtingų lyčių atstovai, nesantys giminės, neturi teisės būti šalia tokioje ankštoje patalpoje.

Atsidusau negalėdama patikėti ir pritariau Karimui, kad grįžus namo, Amani teks atiduoti į psichiatrų rankas. Nuo tada, kai pavyko išgydyti Mahos psichikos sutrikimą, Karimas tvirtai tikėjo psichiatrų pagalba.

Prisiminiau, kaip Maha grįžo į šeimą, tapo už savo veiksmus atsakinga mergina, ir pajutau palengvėjimą. Vyriausioji mūsų atžala dabar galvojo apie mokslus ir kūrė normalius ateities planus.

Man grįžus į kambarį, seserys karštai diskutavo apie karingus fundamentalistus, keliančius grėsmę Saudo Arabiją valdančiai mūsų šeimai, vėl prisiminiau Amani ir nesveiką jos susidomėjimą religija. Visos mano seserys pripažino, kad jų vyrai klaikiai baiminasi augančios prarajos tarp monarchijos ir vis stiprėjančio puritoniško ideologinio sąjūdžio. Niekam ne paslaptis, kad islamo fundamentalistų vadovai – jauni, išsilavinę miestiečiai. Jie propaguoja besąlygišką grįžimą prie Korano ir neišvengiamai konfrontuos su mūsų valdžia, kuri stengiasi padaryti Karalystę šiuolaikišką sekdama Vakarų pavyzdžiu.