Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Vakarop mūsų privatus lėktuvas nutūpė Nicos Žydrojo Kranto tarptautiniame oro uoste pietų Prancūzijoje. Trijų mano seserų vyrai nuomojosi didelę vilą kalnuose virš Monako. Svainiai patikino Karimą, kad nuo oro uosto iki vilos visai netoli. Asadas parūpino tris limuzinus pasitikti mūsų lėktuvą ir nuvežti šeimą su bagažu iš oro uosto į vilą.

Kadaise vila buvo daugiau negu šešiasdešimties kambarių prancūzų aristokrato rūmai, tad visoms mūsų šeimoms vietos buvo per akis. Nė vienos iš trijų mano seserų vyras neparsivedė antros žmonos, tad šis keturių arabų šeimų susibūrimas buvo neįprastai mažas – aštuoni suaugusieji ir šešiolika vaikų.

Iš Nicos į Monaką veda trys keliai, bet nė vienas mūsų nenorėjome važiuoti Žemutiniu pajūrio greitkeliu, nes ten paprastai labai gausu automobilių. Kiti du keliai – Vidurinysis ir Didžiuoju vadinamas aukštutinis.

Pareiškiau norą važiuoti Viduriniuoju pajūrio keliu, nes žinojau, kad jis geriausias iš trijų ir kad iš jo atsiveria nuostabūs pakrantės vaizdai. Karimas nesutiko: girdi, kelią, kuriuo važiuosime, turi pasirinkti dukros.

Įgnybau jam į koją leisdama suprasti, kad jo sumanymas netikęs, bet Karimas vis tiek ėmė klausinėti jų nuomonės.

Maha ir Amani, kaip ir žinojau, bemat ėmė kivirčytis, nes norėjo važiuoti skirtingais keliais.

– Ar nesakiau? – kuštelėjau Karimui.

Mūsų dukros nesutarė jokiu klausimu nuo tada, kai išmoko kalbėti. Mintyse prisipažinau: kai pagimdžiau tris vaikus, mūsų gyvenimas tapo sudėtingas.

Seserų ginčą išsprendė vairuotojas, jis pranešė, kad Viduriniame kelyje kiaušinius vežęs sunkvežimis patyrė avariją, todėl kelyje susidarė grūstis. Taigi jis pasiūlė važiuoti Didžiuoju pajūrio keliu.

Amani, tikra mažvaikė, papūtė lūpas, bet Maha su Abdula netvėrė džiaugsmu ir rodė įvairias įdomybes, kurių neprisiminė iš paskutinės kelionės į Monaką prieš daugiau negu trejus metus.

Didįjį pajūrio kelią nutiesė Napoleonas; jis liepė statytojams laikytis senovės romėnų kelio maršruto. Taigi važiavome pietiniais pajūrio Alpių šlaitais, labai vaizdingomis vietovėmis.

Pasakiau, kad po nykių rudų ir smėlinių dykumų šalių atspalvių mano akys ilsisi žiūrėdamos į sodrią Europos žalumą. Amani priėmė mano žodžius kaip nepagarbą Pranašo gimtinei. Tada Karimui trūko kantrybė ir jis paprašė dukros malonėti neinterpretuoti per religijos prizmę paprasčiausių bendravimui skirtų frazių.

Pamaniau, kad mano brangioji dukra tampa visiškai antipatiška. Mylėjau Amani taip pat karštai kaip anksčiau, bet kartais mane baisiausiai piktino jos pasipūtimas ir šventeiviškumas.

Nudžiugau, kai kelionė siaurame šeimos rate baigėsi, ir automobiliui sustojus apskritame keliuke priešais vilą pamačiau seseris Sarą, Tahani ir Nurą. Pasijutau labai pamaloninta, kad jos trys prie durų nekantriai laukė mūsų atvažiuojant.

Džiaugiausi neilgai.

– Rima ligoninėje! – pranešė Nura, vos tik pasisveikinome ir trys mano vaikai nuėjo susitikti su pusbroliais ir pusseserėmis.

– Ką?! – atsakiau spėliodama, kokia liga sugriebė penktą pagal amžių mūsų seserį.

– Ji sužeista, – atsakė Sara ir reikšmingai susižvelgė su Nura.

– Tikrai? – paklausiau taip tyliai, kad pati vos išgirdau. Staiga pajutau baimę, kad ji pateko į automobilio avariją: jose Saudo Arabijoje žūva daugiausia žmonių, nes jauni vyrukai nutrūktgalviškai laksto gatvėmis automobiliais.

Seserys ir aš stovėjome neprasižiodamos, nejaukiai spoksodamos viena į kitą. Mindžikavau laukdama, kol kuri nors praneš apie sesers būklę.

Karimas su Asadu stovėjo atokiau ir tylomis mus stebėjo.

Nė viena sesuo nieko nepasakė ir man ėmė sukti skrandį. Gal mano Rima negyva, bet niekam iš artimųjų neužtenka drąsos man tai pasakyti?

– Ji sunkiai sužeista? – galop pralemenau.

– Atrodo, gyvybei pavojus negresia, – pareiškė Nura.

Arabų įprotis vengti sakyti blogas naujienas varo iš proto! Man norėjosi suklykti, kad kuri nors pasakytų tai, ką turiu žinoti, išvaduotų mane iš tos kančios pešti informaciją nuotrupa po nuotrupos.

– Kas atsitiko? – piktai paklausiau. – Lengviau ištversiu bet ką, tik ne tas kankinančias dvejones!

Seserys keistai susižvelgė. Viskas aišku – Rima negyva!

– Eime į vidų, – švelniai paliesdamas Sarai ranką paragino Asadas. – Aš išvirsiu arbatos.

Nusekiau Sarai įkandin į vilą nepastebėdama kambarių, pro kuriuos ėjome. Galvojau apie vargšę Rimą. Penkta šeimos duktė visada sulaukdavo artimųjų užuojautos. Rima gimė neapdovanota nei ypatingais gabumais, nei grožiu. Jos veidas nebuvo randuotas ar kreivas, bet išvaizda nekėlė pavydo kitoms jaunoms moterims.

Kartą Nura man atskleidė paslaptį: motina manė, kad Rima vienintelė dukra, kurios nereikia apsaugoti mėlynu akmenėliu, turinčiu atbaidyti piktąsias dvasias, nes kas panorės nužiūrėti tokį negražų vaiką?

Be to, vaikystėje Rima išstorėjo, todėl kietaširdžiai bendraamžiai žiauriai iš jos šaipydavosi.

Iš devynių mano seserų gražiausia yra Sara. Kitos keturios yra labai gražios, trys patrauklios, dar viena daili ir grakšti, o štai Rima nepasižymi grožiu. Iš dešimties dukrų Rima nepatraukliausia sesuo, niekuo nepasižymėdavusi mokykloje ar žaidimuose. Vienintelė įspūdinga jos savybė buvo iš motinos paveldėti kulinariniai sugebėjimai. Ji gamindavo savaip pagardintus arabiškus ir prancūziškus patiekalus ir dėl to tik dar labiau pilnėjo.

Gyvendama šalyje, kur moterimi labiausiai žavimasi dėl grožio, Rima nebuvo gerbiama.

Mums įsitaisius svetainėje, Karimas ir Asadas išėjo virti arbatos. Durims užsidarant išgirdau Asadą tyliai kažką sakant mano vyrui ir supratau, kad Karimas sužinojo, kas nutiko Rimai, anksčiau už mane.

– Turiu žinoti tiesą. Rima mirė?

– Ne, – atsakė Nura, tačiau niūrus jos veidas išdavė, kad padėtis rimta.

– Ją sužalojo Salimas, – galop paaiškino Tahani.

Mane nupurtė drebulys.

– Tikrai?!

Sunkiai tramdydama emocijas Nura pridūrė:

– Brangiąją mūsų seserį žiauriai užpuolė jos pačios vyras.

– Kaip Salimui galėjo kilti noras nuskriausti Rimą? – negalėjau suprasti. – Ji tikrai nedavė jam dingsties.

Kaip diduma nepatrauklių žmonių, Rima visada elgdavosi maloniai ir stengdavosi, kad visiems aplinkiniams būtų linksma – tarsi žvalia išore ji galėtų apgauti gamtą ir šalia esantieji imtų ja žavėtis.

Salimas? Mintyse šmėstelėjo Rimos vyro vaizdas. Kaip ir Rima, Salimas nebuvo apdovanotas grožiu, bet visi pažinojo jį kaip itin ramų ir švelnų žmogų. Mes, arabai, turime tokį posakį: „Kiekvienas puodas turi dangtį.“ Salimas buvo laikomas tobulu partneriu Rimai ir jų sąjunga, rodės, juos tenkina. Jo smurto protrūkis buvo visiškai netikėtas ir jam nebūdingas.

– Salimas išprotėjo? – uždaviau Nurai logiškiausią klausimą. – Todėl ir pakėlė ranką prieš Rimą?

Naujiena buvo labai netikėta.

Maždaug prieš metus Rima prisipažino vyriausiajai seseriai Nurai, kad jai gyvenimą kartina tamsi paslaptis. Anot Rimos, brangiojo jos vyro asmenybė ėmė keistis; iš pradžių jis tapo keistai neramus ir nepatenkintas. Dar neseniai kupiną gyvenimo džiaugsmo Salimą apniko juodžiausias liūdesys. Anksčiau jis buvo patenkintas šeiminiu gyvenimu, bet dabar tapo irzlus, be perstojo kabinėjosi prie žmonos ir keturių vaikų. Darbas jo nebedomino ir jis ištisas dienas drybsodavo lovoje iki pavakarių. Salimas tapo savo emocijų vergu ir neleido visai šeimai normaliai gyventi.

Per santuokos metus Rima dar labiau prisirišo prie Salimo, tačiau šis šaltai pareiškė žmonai niekada jos nemylėjęs. Negana to: jis apskritai niekada nepatyręs meilės, o Rimą vedęs vien dėl garbingo jos šeimos vardo.