Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Nusipurčiau iš siaubo. Svarsčiau, kaip tos mergaitės motina gali pakelti tokį žiaurų elgesį su gražiąja dukra, ir negalėjau patikėti. Kita vertus, žinojau, kad daugybė moterų pakenčia tokį nepateisinamą elgesį, nes pasaulinės sveikatos organizacijos paskaičiavo, jog nuo 80 iki 100 milijonų moterų planetoje kasmet sužalojami lytiniai organai! Kiek skausmo sukeliama mažoms mergaitėms!

– Ponia, ar galite išgelbėti mano vaikaitę? – įdėmiai pažiūrėjusi man į veidą su viltimi balse paklausė tarnaitė.

Lėtai, sunkiai papurčiau galvą.

– Ką galiu padaryti aš, Fatima, ko negali tu? Aš ne tavo šeimos narė. Tavo artimieji piktinsis, jeigu įsikišiu.

– Jūs esate princesė. Mano dukra gerbia karališko kraujo asmenis.

Seniai supratau: skurdžiai tiki, kad pinigai kartu su ekonomine laisve suteikia ir išminties. Tai giliai įsišakniję mūsų kultūroje. Nuojauta man kuždėjo, kad Fatimos dukra neapsidžiaugs, jei įsikišiu.

– Ką aš galiu padaryti, Fatima? – Bejėgiškai skėstelėjau rankomis. – Nuo tada, kai ėmiau viską suprasti, norėjau išgelbėti moteris nuo tokių papročių.

Nuliūdau ir mano balsas tai išdavė.

– Dabar atrodo, kad mūsų lyčiai pasaulis tampa vis tamsesnis.

Fatima nieko neatsakė ir juodose jos akyse pasirodė širdgėla.

– Jei galėčiau, padėčiau tavo vaikaitei, bet mano nuomonės niekas neklausys.

Fatima atrodė nusivylusi, bet prašneko be jokio priekaišto.

– Suprantu, – ji pažvelgė į mane primerktomis akimis, – bet maldauju eiti drauge ir pamėginti.

Nustebinta Fatimos atkaklumo, pajutau, kad mano ryžtas blėsta. Nukrėtė šiurpas.

– Kur gyvena tavo dukra? – tyliai paklausiau.

– Visai netoli, automobiliu bemat nuvažiuosime, – pro putlias lūpas ištarė egiptietė. – Jeigu išvyksim dabar, nusigausime prieš Naserui grįžtant iš darbo.

Sukaupiau drąsą ir atsistojau. Pasakiau sau: nors veikiausiai patirsiu nesėkmę, pamėginti turiu. Teks meluoti savo vyrui, antraip šis uždraus man važiuoti.

– Fatima, eik pasiimk daiktus ir niekam nesakyk apie tai nė žodžio.

– Klausau, ponia! Žinau: Dievas nori, kad man padėtumėte.

Stebėjau ją nuskubant. Dar neprisiminiau kada nors ją taip greitai ėjus. Nors mudvi gyvenome be galo skirtinguose pasauliuose, tapome bendražygėmis, besikaunančiomis už vieną tikslą. Kol susišukavau plaukus, pasidažiau lūpas ir susiradau rankinę, nusprendžiau pasakyti Karimui, esą Fatima ryte sužinojo, kad jos dukra serganti reta moteriška liga, bet atsisako gydytojų. Pasak jos, jeigu Dievas nori jos mirties, ji nepakeis jo sprendimo leisdamasi gydoma kokio nors mirtingojo. Fatima manęs maldaujanti važiuoti kartu ir įtikinti dukterį, kad ši privalo kautis už gyvybę dėl savo vaikų. Kad atrodytų įtikinamiau, pasakysiu nenorinti eiti, bet kaip galėsiu sau atleisti, jei moteris mirs, o aš būsiu nė piršto nepajudinusi. Pasakėlė buvo kiek įtartina, bet Karimas vengdavo moterų bėdų, tad greičiausiai paniurnės ir nemėgins manęs sulaikyti.

Paaiškėjo, jog meluoti man neteks, nes Abdula pranešė, kad kol aš kalbėjausi su Fatima, tėvas sulaukė telefono skambučio. Vyras prašė sūnaus perduoti man, kad eis su pusbroliu lošti į vieną iš prabangių Kairo kazino ir grįš vėlai vakare. Supratau, kad mano vyras nori išvengti pašnekesio su sūnumi apie ankstesnį jo prašymą paaukoti milijoną dolerių sugriautam Libano ūkiui, ir nujaučiau, jog jo dingstis išeiti iš namų buvo tokia pat nesąžininga kaip ir melas, kurį buvau pasirengusi jam pasakyti. Karimas turi daugeliui arabų būdingą bruožą: jis negali pasakyti „ne“, bet verčiau suregs kokį nekaltą melą ir dings prašančiajam iš akių.

– Gerai! – suniurnėjau panosėje.

Karimas pačiu laiku nusprendė išvengti sūnaus draugijos.

Pranešęs tėvo žinią Abdula vėl nukreipė dėmesį į televizorių ir aš pamačiau, kad jis lyg apkerėtas žiūri egiptiečių muilo operą, nepaprastai mėgstamą daugelio kraštų arabų. Amani sėdėjo smerkiamai papūtusi lūpas. Mano dukra buvo nepatenkinta brolio pasirinkimu, nes ta laida buvo draudžiama Saudo Arabijoje dėl gausybės ne itin padorių scenų.

– Abdula, ar nuvežtum mane į Fatimos dukters namus?

Mano sūnus laukdavo progos pavairuoti naują baltą mersedesą – Karimas jį nusipirko ir atgabeno į šalį mūsų Kairo vilai. Iš anksčiau žinojau, kad Karimas bus išvažiavęs į judrų Kairo centrą senesniu mersedesu, nes jis baisiai bijojo važiuoti taksi tame šurmuliuojančiame mieste.

Abdula nuspaudė nuotolinio valdymo pultelį, išjungė televizorių ir galantiškai pašoko ant kojų.

– Paimsiu automobilį.

Kairo gatvės buvo prisigrūdusios visokių automobilių, šliaužiančių vos ne vėžlio greičiu. Tarp automobilių sukiojosi pėstieji. Žmonės kabojo ant sausakimšų autobusų šonų, rizikingai įsikibę į duris ir langus, tarsi toks būdas keliauti būtų pats įprasčiausias.

Mūsų mersedesui slenkant miesto gatvėmis, apstulbusi žiūrėjau į daugybę žmonių, suplūdusių į faraonų miestą, ir mane nukrėtė drebulys: aiškiai galėjai matyti, kad miestui reikia permainų. Mano mintis pertraukė Abdula, paklausęs, kokiu tikslu važiuojame.

Prisaikdinau jį neišduoti paslapties. Kai papasakojau sūnui, ko sielojasi Fatima, jo veide šmėstelėjo pyktis. Jis pasakė girdėjęs tokius pasakojimus, bet manęs, kad jie perdėti.

– Ar tai iš tikro tiesa? – paklausė jis. – Tokius dalykus išties daro mergaitėms?

Norėjau papasakoti jam apie jo tetą Nurą, bet apsigalvojau; pernelyg asmeniška. Be to, žinojau, kad sesuo labai gėdytųsi, jei mano sūnus sužinotų, kaip ji buvo sužalota. Taigi papasakojau jam apie moterų apipjaustymą.

Mano sūnus buvo patenkintas, kad šis paprotys mūsų šalyje jau baigia atgyventi, bet jam buvo šlykštu, jog tiek daug moterų vis dar be reikalo kenčia skausmus.

Likusią kelionės dalį tylėjome, kiekvienas paskendęs savo mintyse apie šįvakar laukiančią užduotį.

Fatimos duktė gyveno gatvelėje, vedančioje iš stambios prekybinės Kairo gatvės. Abdula sumokėjo drabužių parduotuvės savininkui už leidimą palikti automobilį ant šaligatvio priešais jo parduotuvę ir prižadėjo nudžiugusiam vyrui dosnią premiją, jeigu šis pasirūpins, kad mersedesui nieko neatsitiktų, kol mūsų nebus.

Abdula vedėsi Fatimą ir mane uždėjęs rankas mums ant nugaros, kai mes sukiojomės tarp pėsčiųjų ir įėjome į gatvelę, vedančią prie mums reikiamo namo. Gatvelė buvo per siaura automobiliams, tad traukėme akmeninio grindinio viduriu. Praėjome pro daugybę arabiškais patiekalais prekiaujančių kavinių, iš kurių sklido stiprūs gaminamų valgių kvapai.

Mudu su Abdula nuolat susižvalgydavome, nes nė karto nebuvome varginguose Kairo rajonuose. Mus abu pribloškė ankšti būstai ir gyventojų skurdas.

Fatimos duktė gyveno trijų aukštų name gatvelės viduryje. Priešais pastatą stovėjo apšiurusi, skubiai reikalinga remonto mečetė. Pirmame namo plokščiu stogu aukšte buvo duonos parduotuvė, o du viršutiniai buvo nuomojami kaip butai. Fatima parodė į viršų ir pasakė, kad jos duktė Elhem gyvena viršutiniame aukšte. Sunku patikėti, bet Elhem tikriausiai žiūrėjo į praeivius pro langą, nes pažino motiną ir ėmė šaukti ją vardu – per klegesį gatvėje mes vos ją išgirdome.

Abdula nežinojo, kad šios šeimos moterims leidžiama bendrauti ir ne su giminaičiais vyrais (Egipto šeimos šiuo atžvilgiu viena nuo kitos skiriasi), ir pasakė lauksiąs manęs kavinukėje, pro kurią praėjome. Joje buvo gaminami sumuštiniai su šavarma – nuo iešmo nupjautais keptos avienos griežinėliais, susukamais į arabišką paplotį su pomidorais, mėtomis ir svogūnais. Šituos sumuštinius labai mėgo visi mano vaikai, o Abdula sakė esąs praalkęs.