Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Norėdama išvengti nereikalingos priešpriešos nusprendžiau jam įsiteikti.

– Tu tik pažiūrėk į save! – juokdamasi pasakiau. – Esi panašus į dramblį, grasinantį skruzdėlei!

Tada nusišypsojau ir pasakiau jam esanti nepaprastai patenkinta, kad jis grįžo anksti, – man trūksta jo draugijos didžiulio sielvarto akimirką.

Karimas nesugebėjo aiškiai mąstyti, tad lengvai leidosi pergudraujamas. Iš pradžių jį suglumino mano pasikeitęs elgesys, bet jis tuoj įkliuvo į spąstus ir ėmė baisiai gailėtis neapgalvotų žodžių, tapšnoti man per petį, atsiprašinėti ir klausinėti, kodėl brangioji žmona nusiminusi.

Pažiūrėjau į laikrodį – beveik devynios. Eidama iš proto dėl to, kad Alchan, ta nekalta mergaitė, netrukus bus sužalota kaip moteris, bemat visiškai pamiršau save. Neapsakomai liūdnai pasakiau savo vyrui, kad moterys gyvenime nepatiria jokio gėrio ir, mano galva, būtų geriau, jei mes visos mirtume.

Karimas negalėjo suvokti, iš kur tos tamsios mano mintys, ir paklausė, argi mano gyvenimas nesąs tobulas. Argi jis neparūpinąs man visa, ko aš geidžiu?

Žinodamas, kad pagrindinė mano nevilties priežastis yra socialinis neteisingumas moterims, jis priminė, jog, mudviejų rūpesčiu, mūsų dukros beveik nejaučia nusistatymo moterų atžvilgiu, įprasto mūsų šalyje. Girdi, jis apsaugo savo šeimą, o ką daugiau gali padaryti vienas žmogus?

Karimas meiliai nusišypsojo ir švelniai perbraukė pirštais man per lūpas.

Man dingtelėjo, kad Karimas išties pasižymi neatsispiriamu žavesiu, atperkančiu ne tokias patrauklias jo savybes.

Nežinodamas, kaip spręsti dviprasmišką mano nepasitenkinimo moters padėtimi klausimą, Karimas pareiškė, kad gimti Saudo Arabijoje buvo mano lemtis – jos aš negalėjau išvengti – ir kad moterims nori nenori reikia taikstytis su mūsų kultūros keliamais suvaržymais. Vyras priminė man, kad Dievas žino viską, o paprastiems mirtingiesiems neįmanoma suprasti, kodėl Jis parinko man vietą Saudo Arabijoje.

Apimta prieštaringų jausmų vėl pajutau antipatiją Karimui. Buvo apmaudu, jog neįmanoma visų vyrų paversti moterimis, kad ir jie gautų progą pakankamai ilgai pagyventi mūsų ribotame, dažnai žiauriame pasaulėlyje ir suprasti mūsų kančias. Norėjosi pakelti vėją, kad vyras taip šaltai žiūri į moterų patiriamą skausmą.

Kaip moteris gali priversti vyrą pajusti šia žeme vaikščiojantį skausmą, slegiantį kiekvieną moterį? Supratusi, kaip beprasmiška viltis, kad vyrai pajus, kokią padėtį visuomenėje užima moterys, o pačiai pasimėgauti vyro privilegijomis, pasakiau sau esanti per daug įsitempusi ir negalinti ramiai kalbėtis. Taigi pasiūliau Karimui anksti eiti gultis. Ryte pailsėjus gal kils naujų minčių.

Karimas išgėręs amžinai pirma vaidijasi, o paskui eina miegoti, todėl sutiko ir mielai pasiruošė gulti. Susiradau vaikus, liepiau pavakarieniauti be mudviejų ir susikrauti daiktus, kad ryte galėtume išvykti iš Kairo.

Kai grįžau į mūsų miegamąjį, vyras jau įmigęs giliai, ramiai kvėpavo.

Galvoje maištingos mano pačios mintys kirtosi su tradiciniais Elhem įsitikinimais. Svarsčiau Karimo žodžius, kad aš nenoriu susitaikyti su savo lemtimi. Nesvarbu, kad esu tik antrarūšė Saudo Arabijos pilietė – aš niekada nuolankiai nesutiksiu, kad moterys būtų apipjaustomos.

Prieš užmigdama neramiu, menkai ilsinančiu miegu prisiekiau: nenurimsiu, kol savo sielvarto stiprybe įveiksiu barbarišką paprotį, kaltą dėl tokių mergaičių kaip Alchan likimo.

Monte Karlas

„Vyrai šmeižia moteris ir daro joms skriaudą vadindami jas

silpnąja lytimi. Ginkite žmonos garbę ir būkite jai ne šeimininkas,

bet tikras draugas. Nežiūrėkite vienas į kitą kaip

į geismo objektą.“

• MAHATMA GANDIS •

Fatima iš ryto pasilabino su mumis stengdamasi atrodyti žvali, bet jos veidas buvo įsitempęs. Ji triūsė virtuvėje mums pabudus ir atrodė labai nusiminusi, kai staiga pranešėme tą patį rytą išvykstą iš Kairo į Monte Karlą. Ten, Prancūzijos Rivjeroje, prisidėsime prie trijų mano seserų su šeimomis, atostogaujančiomis mažoje Monako kunigaikštystėje.

Jau įsivaizdavau Fatimos vaikaitės apipjaustymą ir žinojau, kad sunku rasti žodžių tam tragiškam įvykiui apibūdinti. Vis dėlto nutaikiau kelias akimirkas ir slapčia nuo artimųjų paklausiau apie Alchan būklę.

Sugniaužusi kumščius, lediniu žvilgsniu, išduodančiu vis dar neišblėsusį pyktį, Fatima pasakė, kad mergaitės sveikata nekokia. Fatimos žento nurodymu, kirpėjas pašalino Alchan visą varputę ir mažąsias lytines lūpas. Pasak Fatimos, teko ruošti specialius pavilgus kraujoplūdžiui sustabdyti.

Jausdama nepelnytą kaltę, kad neįstengiau užkirsti kelio Alchan sužalojimui, sunerimusi paklausiau:

– Bijai komplikacijų?

Pamačiusi, kad mano akys pritvinko ašarų, ir supratusi, koks sielvartas mane drasko, Fatima mėgino nutaisyti guodžiančią miną.

– Ponia, – prašneko ji apkabindama man kaklą, – kas padaryta, nebeatitaisysi. Dabar mes turime su tuo susitaikyti. Jūs padarėte viską, ką galėjote. Laiminu jus, kad mylite artimą, nors jis ir ne tokio kraujo kaip jūsų. Tegul jus paguodžia mano tikėjimas, kad Alchan pasveiks.

Pritrūkau žodžių. Fatima paleido mano kaklą. Mūsų žvilgsniai susitiko ir užtruko. Nė viena nenusukome akių, nepasijudinome, ir aš pajutau, kaip iš Fatimos į mane plūste plūsta meilė.

Egiptietė sudrėkino liežuviu lūpas ir kalbėjo toliau:

– Princese Sultana, regėjau jus šiąnakt sapne ir dabar jaučiu, kad turiu perduoti jums sapno prasmę.

Sulaikiau kvapą baimindamasi to, ką išgirsiu, nes man toptelėjo mintis, kad antgamtinės pranašystės niekada nežadėjo man nieko gera.

– Ponia, jus supa didžiausia prabanga, bet atrodo, kad širdyje jaučiate tuštumą, – žvelgdama į mane liūdnai, bet su meile kalbėjo Fatima. – Tas nepasitenkinimas randasi iš to, kad jūsų moters kūne plaka mažos mergaitės širdis. Toks derinys slegia sielą. Nei jūs, nei joks kitas Dievo vaikas negali išspręsti visų žmonijos bėdų. Man buvo liepta jums pasakyti, kad ne gėda susitaikyti su tikrove ir kad jūs turite leisti poreikiui konfliktuoti atvėsti jūsų gyslose.

Motinos veidas pasirodė mintyse kaip tamsus padrikų prisiminimų sapnas. Nė kiek neabejojau, kad mano motina per šioje žemėje tebesančią Fatimą perdavė savo mintis jauniausiai atžalai: vaikystėje mama duodavo kaip tik tokių patarimų kaip ką tik egiptietė. Kai buvau maža, išmintingi jos žodžiai man būdavo neaiškūs ir atrodydavo skirti kitiems. Dabar, suaugusiai, jie man buvo visiškai suprantami.

Nuo jaunumės žinojau, kad mirdama mano motina gailėjosi viena: paliekanti tokio nesutramdomo būdo dukrą be griežto mokytojo. Ji baiminosi, kad suaugusi per ginčus ir rietenas elgsiuosi taip pat skubotai, kaip iškilus bėdoms vaikystėje, kai turėjau vienintelį tikslą – paimti viršų, ir todėl veldavausi į vieną vaidą po kito.

Dabar mylima mama bendravo su manimi!

Kūną užliejo šiluma ir apėmė ramybė, kokios nebuvau patyrusi jau daugel dienų. Mano prisiminimai staiga nuskaidrėjo ir aš visa esybe pajutau motinos artumo palaimą.

Nevalingai iš gerklės išsiveržė rauda ir kažką nerišliai vapėdama puoliau į tvirtas Fatimos rankas – aš, moteris, vis dar besijaučianti kaip mergaitė, visa širdimi trokštanti bent vieną akimirką pabūti su ta, kuri davė man gyvybę.

– Kokie palaiminti yra tebeturintieji motinas! – sušukau užuojautos kupinai Fatimai.

Išvažiuodama iš Kairo negalėjau negalvoti apie niūrią lemtį, laukiančią daugelio Egipto mergaičių. Sukuždėjau sūnui, kad tokie tragiški įvykiai daro gyvenimą Egipte ne tokį šviesų ir džiugų, koks tiktų tokiam kraštui.