Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Elhem ir trys iš keturių jos dukrų pasitiko mus laiptinėje, visos keturios vienu metu ėmė klausinėti, gal kas šeimoje susirgo ar įvyko kokia tragedija.

Pirmiausia man dingtelėjo, kad Elhem kaip du vandens lašai panaši į Fatimą jaunystėje. Ji susižavėjusi spoksojo į mane, kai Fatima pristatė mane kaip savo darbdavę, Saudo Arabijos princesę, mat nė karto nebuvau mačiusi šitos dukros, nors pažinojau beveik visus Fatimos vaikus ir vaikaičius. Aš baisiai susigėdau savo prabangių papuošalų, nes per skubėjimą užmiršau išsiverti didžiulius auskarus su deimantais ir nusimauti įspūdingą vestuvinį žiedą. Susigriebiau, kad šioje varganoje aplinkoje jie rėžte rėžia akį. Elhem pliaukštelėjo jauniausiajai vos šešerių metų dukrai, kai ši smulkiais pirštukais perbraukė mano žiedo akmenį.

Elhem užsispyrė nusivesti mus į mažą svetainę ir trumpai mus palikusi nuėjo virinti vandens arbatai. Fatima pasisodino ant kelių dvi vaikaites, trečią sau prie kojų. Alchan niekur nebuvo matyti.

Apsidairiau ir pamačiau, kad Elhem gyvena kukliai. Stengiausi nespoksoti į palaikius grindų užtiesalus ir sudriskusius baldų aptraukalus, nes nenorėjau, kad mano dėmesys būtų klaidingai suprastas. Kambario viduryje buvo krosnelė, kvadratinis stalas prie sienos užverstas religinėmis knygomis. Palubėje kabojo dujinė lemputė ir pagalvojau, ar bute nėra elektros? Pastebėjau, kad Elhem bute nepriekaištinga švara. Akivaizdu, jog ji – išdidi moteris, labai besistengianti, kad jos kukliame būste nebūtų dulkių ir parazitų.

Netrukus Elhem grįžo ir pavaišino mus saldžia arbata bei migdoliniais sausainiais. Ji pasakė pati iškepusi juos šeimos šventei, vyksiančiai vakare. Motinai ji pranešė, kad Alchan jaudinasi prieš renginį ir ant stogo skaito Koraną, tyliai rengdamasi svarbiausiai savo gyvenimo dienai.

Iki tol atmosfera liko žvali, bet tuomet Fatima užsiminė apie mums rūpimą dalyką ir ėmė maldauti dukrą atšaukti apeigas, kad Alchan nepatirtų baisaus skausmo ir kančių.

Fatima tiesiog bėrė žodžius. Matydama, jog ji nė kiek nesumenkino dukters ryžto, rodydama į mane pasakė, girdi, jeigu Elhem nenori klausyti savo motinos, gal paklausys moters, kurią švietė išmintingi protai ir kuri iš gerbiamų gydytojų sužinojo, kad mūsų tikėjimas neskatina žaloti mergaičių ir kad šis paprotys šiais laikais neturi jokio pagrindo ir prasmės.

Įtampa ėmė augti. Nors Elhem mandagiai klausėsi mano minčių šiuo klausimu, mačiau, kad jos veidas suakmenėjęs, o akis aptraukęs užsispyrimas. Iš Fatimos žinojau, kad jos dukters šeima didžiai dievobaiminga, tad pasidalijau savo religijos žiniomis sakydama, jog Korane visiškai nekalbama apie tokius dalykus ir jeigu Dievas būtų manęs esant būtina merginas apipjaustyti, Jis tikrai būtų perdavęs šią žinią pranašui Mahometui, kai atskleidė šiam savo išmintį.

Elhem pripažino: nors apie mergaičių apipjaustymą Korane neužsimenama, tokia praktika pagrįsta Pranašo papročiais, todėl ji virto suna, kitaip sakant, tradicija visiems musulmonams. Ji priminė man gerai žinomą haditą, ar tradiciją, neužfiksuotą Korane. Anot šio hadito, vieną dieną pranašas Mahometas kartą pasakė Um Atijai, moteriai, apipjaustančiai mergaitę: „Sumažink, bet nepašalink.“

Šitokios mergaičių apipjaustymo tradicijos ruošėsi laikytis Elhem su vyru ir, kad ir ką sakyčiau, savo sprendimo juodu nepakeis.

Mes kalbėjomės apie tuos dalykus, kol už lango ėmė temti. Žinojau, kad netrukus pareis Naseras, ir neturėjau jokio noro ginčytis su šeimos galva tokiu opiu klausimu. Taigi užsiminiau, jog man laikas grįžti pas vaikus.

Nusivylusi, kad patyrėme nesėkmę, Fatima ėmė aimanuoti ir plekšnoti delnais sau per žandus, kol jie tirštai išraudo.

Matant motinos širdgėlą Elhem akyse šmėstelėjo liūdesys, bet ji pareiškė, kad sprendimą priėmė jos vyras ir ji pritarianti jo nuomonei. Visoms keturioms jos dukroms bus atliktos apipjaustymo apeigos, kai jos sulauks tinkamo amžiaus.

Mačiau, jog Elhem nori, kad išeičiau. Suprasdama, kad esu bejėgė išsklaidyti bauginantį šešėlį, gaubiantį šeimos dukrų gyvenimą, atsistojau ir su visomis atsisveikinau. Elhem pažiūrėjo į mane ramiai, pasitikėdama savimi, ir mandagiai tarė:

– Jūs suteikėte garbę mano namams savo apsilankymu, princese Sultana. Prašom užsukti vėl kitą dieną ir pasisvečiuoti ilgiau.

Nepaisydama dukters pageidavimo Fatima užsispyrė likti per apeigas. Girdi, jei to nedoro poelgio neįmanoma išvengti, ji nori stebėti, kaip dirbs kirpėjas, kad jis nurėžtų jos vaikaitei tik varputės galvutę, bet ne daugiau.

Matydama, kad padėtis be išeities, išėjau iš Elhem namų nepasiekusi tikslo. Švininėmis kojomis lipau ilgais laiptais. Norėdama duoti sau laiko nuraminti nervus, sustojau ir garsiai pakartojau Korano žodžius: Išties Tu nesugebėsi išvest į tiesų kelią tų, kuriuos nori: tik Allahas išveda į tiesų kelią, ką nori.

Mano sūnus laukė atsisėdęs prie staliuko priešais kavinę. Kol prie jo artinausi, jis sekė mane klausiamu žvilgsniu.

– Na kaip? – paklausė viltingai.

Papurčiau galvą.

– Deja. Nieko nepakeisi.

Abdulos veidas apsiniaukė, kai prisipažinau pralaimėjusi.

– Grįžkime namo, – paraginau.

Mudviem einant iš siauros gatvelės žvilgtelėjau per petį. Elhem namas išnyko tamsoje, tarsi jo niekad nebūtų buvę.

Abdula prakalbo, bet aš delnu užspaudžiau jam burną.

Raudojau neįstengdama susitvardyti. Sūnus nieko nesakydamas parvežė raudančią motiną namo. Vos grįžome į vilą sušukau apstulbusioms dukroms mesti ką daro ir krautis daiktus: mūsų šeima išvyks iš Kairo, vos tik Karimas grįš iš kazino.

Abdulai sušnabždėjau tikriausiai nustosianti mylėti miestą, kuris man buvo toks brangus nuo vaikystės, bet tikiuosi, kad po šio vakaro išgyvenimo nepradėsiu baisiausiai nemėgti visko egiptietiško.

Abdulos akys užjaučiamai sužvilgo ir aš nudžiugau matydama, kad sūnus supranta mano jausmus.

Netrukus grįžo Karimas. Nuo jo sklido alkoholio tvaikas, todėl Amani staiga pradėjo ilgiausią maldą prašydama Dievo atleisti tėvui už nuodėmingus poelgius ir vėl suteikti jam dangaus neregėtai pamalonintojo padėtį. Baigusi maldą Amani ėmė pasakoti, kokie siaubai laukia pragare smilksiančių jos šeimos narių.

Buvau jau ir taip šlykščiai nusiteikusi, todėl besaikis Amani fanatizmas man greitai įgriso. Mane įsiutino, jog ji sau leidžia pamokslauti artimiesiems. Akis į akį pareiškiau kol kas negavusi pranešimo, kad Dievas suteikė jai šventą vaidmenį varyti žmonėms siaubą ir taip priversti juos elgtis padoriai.

Jau norėjau įgnybti jai į skruostą, bet Karimas sugriebė mano ranką, smarkiai prispaudė prie krūtinės ir liepė Amani išeiti iš kambario – maldas ji galėsianti baigti viena savo kambaryje.

Karimas, kaip įprasta girtiems, ėmė kelti balsą ir pareiškė dažnai stebėjęs, kaip aš nemoku valdyti savo bjauraus būdo, todėl manąs, jog laikas mane pamokyti.

Kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą. Karimas stovėjo nejudėdamas ir laukė mano atsako. Jis buvo niekinamai prasišiepęs ir aš iškart pamačiau, kad jis nusiteikęs peštis, o taip nutikdavo retai.

Greitai permečiau akimis kambarį dairydamasi, kuo vožti savo vyrui per galvą, nes aš į grasinimus atsakau smurtu, bet Karimas puikiai mane pažinodamas atsistojo tarp manęs ir bronzinės vazos, kurią nusprendžiau panaudoti prieš jį.

Noras grumtis man dingo akimirksniu, nes kartais aš sugebu mąstyti logiškai, o Karimas dvigubai už mane stambesnis. Be ginklo mano padėtis buvo kur kas prastesnė ir jis būtų bemat mane įveikęs. Be to, geriau jau nepaversti nesutarimo muštynėmis, nes iš patirties žinojau, kad neįmanoma laimėti ginčo su girtu Karimu. Tačiau pritvinkusi pagiežos negalėjau prisiminti, kodėl aš apskritai pamilau savo vyrą.