Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Buvau per daug pakilios nuotaikos rietenoms – taip ir pasakiau. Tuo metu mano dėmesį buvo patraukusi Fatima. Švelniu žvilgsniu sekiojau storulę – praeityje grakščią, liekną moterį, – kai ši rūpestingai atidarė dvivėres stiklines duris į verandą. Be galo išpampusiai Fatimai buvo sunku laikyti rankoje padėklą su krištolinėmis stiklinėmis ir grafinu, pripiltu ką tik išspausto gaivinamojo citrinų gėrimo.

Kaip daugumai Egipto moterų, antsvorio bėdos Fatimai prasidėjo jau pagimdžius pirmą vaiką. Po kiekvieno šeimos pagausėjimo ji vis labiau kūnėjo, kol mažasis Abdula baikščiai manęs paklausė, kaip Fatimos oda sugeba išlaikyti ją ir neplyšta.

Sunkiai panešanti stambų kūną Fatima ilgiausiai ėjo tuos kelis žingsnius nuo durų iki baltai dažyto rotango stalo. Abdula pašoko ant kojų ir paėmė iš jos padėklą – jis pats patarnausiąs šeimai.

Mudu su Karimu susižvelgėme ir pamačiau, kaip jis sukanda apatinę lūpą, kad balsu nepaprieštarautų. Nuo mažų dienų Abdula jautriai reaguodavo į artimo kančias, o jų žmogaus padermės atstovai dažnai sulaukia visai nepelnytai. Didžiavausi šiuo sūnaus bruožu, bet žinojau, kad jo tėvui nepatinka, kai jis imasi tarnų darbo.

Norėdama atitraukti Karimo dėmesį paprašiau Abdulos papasakoti mums daugiau apie tai, ką patyrė Libane. Mat nuo tada, kai pasitikome jį Kaire, turėjome mažai laiko išgirsti jo nuotykius. Prisiminiau, kad jaunystėje Karimas praleido daug džiugių valandų gražiame Beiruto mieste. Ten ilsėtis ir atsipūsti vykdavo daugybė Saudo Arabijos karališkosios šeimos narių, kol kadaise nuostabaus Libano krašto dar nebuvo sugriovęs beprasmis beprotiškas karas.

Abdula įžvelgė viltį ten, kur Karimas nematė jokios. Sūnui padarė didžiulį įspūdį libaniečių dvasia. Jis stebėjosi, kad tauta ne tik išliko gyva, bet atlaikiusi be galo žiaurų pilietinį karą liko tokia pat optimistiška ir pasiryžusi pranokti šlovingą savo praeitį. Abdulos manymu, gavę bent menkiausią galimybę, libaniečiai vėl užimtų deramą vietą arabų pasaulyje.

Sūnus nutilo, pažvelgė į tėvą, paskui paklausė, ar šis nenorėtų investuoti pinigų į šią šalį.

Karimas pritariamai jam nusišypsojo. Mano vyras ieško finansinės naudos kiekvienai progai pasitaikius, ir anksčiau jam nerimą kėlė, kad sūnus nesidomi jo verslu. Tačiau šypsena pranyko jam iš veido Abdulai pridūrus, kad Libano infrastruktūra beveik iki pamatų sugriauta ir kad tėvas galėtų skirti lėšų daugybei kilnių tikslų.

Pamačiusi Karimo veidą ko nepasileidau juokais. Jis atsisėdo tiesiau ir mėgino apsimesti susidomėjęs, bet prastai slėpė nusivylimą. Jis žiūrėjo į sūnų, tarsi matytų jį pirmą kartą.

Žinojau, kad mano vyras dar neatitoko nuo Abdulos išdidaus pranešimo: jis paaukojo beveik visą iš mūsų seifo paimtą milijoną dolerių ligoninei, kurioje gydosi vyresnysis Džefaro brolis. Mano vyrui neužteko drąsos papriekaištauti sūnui už tokį gražų poelgį; jis švelniai žvelgė į Abdulą, nors ir nuliūdęs dėl prarasto milijono.

Vėliau Karimas man prisipažino: jo manymu, aukoti pinigus Libanui buvo tas pat, kas išmesti juos į balą, nes niekas negali žinoti, kada Libano padangę vėl sudrebins patrankos. Tegul libaniečiai įrodo, kad jie rimtai laikosi taikos, tada jis apsvarstys galimybę padėti kraujo broliams.

Abdulą pribloškė skurdas ligoninės, kurioje gydėsi Džefaro brolis, ir jis vėl apie ją prabilo. Jis sakė negalįs užmiršti, kokiomis prastomis sąlygomis ten gyvena nukentėjusieji per karą. Sūnaus akys paplūdo ašaromis, pasakojant apie vyrus ir moteris amputuotomis galūnėmis, sukištus į ankštas palatas, nes nėra nei protezų, nei vežimėlių. Abdula matė visiškai negalinčius pajudėti vyrus, pririštus prie medinių stalų – jie susitaikė su tokiu be menkiausios prošvaistės gyvenimu...

Sūnus pasakė sužinojęs be galo liūdną tiesą: diduma sužeistųjų libaniečių neturi gyvų artimųjų, galinčių mokėti už jų slaugą.

– Ar pasaulis nežino, kaip sugriautas tas kraštas, o gal žino, bet jam nė motais? – sielvartingai klausė Abdula.

Priminiau Abdulai ir gerą dalyką: Džefaro broliui pasisekė labiau negu daugumai libaniečių, nes Džefaras nuolat siuntė pinigų jo gydymui. Bet net jo padėtis buvo niūri, palyginti su Saudo Arabijos gyventojų, turint galvoje, kokią pažangią medicinos priežiūrą jiems laiduoja iš naftos gaunami turtai. Džefaro brolis dabar gaus geriausią gydymą, nes Fuadas prisispyrė, kad žento brolis gyventų jo namuose kaip šeimos narys.

Dabar mūsų sūnus panoro, kad tėvas skirtų daugiau lėšų skurstantiems libaniečiams. Abdulos manymu, nauja ligoninė su naujausia įranga būtų gera pradžia. Pasilenkiau į priekį norėdama išgirsti savo vyro atsakymą, žinodama, kad jam sunku nepatenkinti kokio mylimo sūnaus prašymo.

Karimas susikaupęs užsimerkė ir ėmė kasytis kaktą, tačiau šeimos susibūrimą sutrikdė be galo graudus klyksmas. Suglumę susižvelgėme ir suvokėme, kad tas keistas garsas sklinda iš mūsų vilos ir kad jį leidžia Fatima!

Karimo veide šmėstelėjo palengvėjimas, nes sūnaus dėmesys buvo atitrauktas. Abdula pirmas įėjo į vidų, aš ir dukros nuskubėjome jam iš paskos. Karimas liko verandoje vienas.

Pirmiausia pamaniau, kad Fatima nusidegino, nes stovėjo prie viryklės ir kepė jautieną su svogūnais vakarienei, bet greitai pamačiau, kad rauda netrukdo jai gaminti valgį, nes ji maišė patiekalą ir, rodės, nesuvokia, kad jos aimanos prasimuša pro mūrines vilos sienas.

– Kas atsitiko, Fatima? – paklausė Abdula.

Rūškanu kaip paskutiniojo teismo diena balsu Fatima atsakė:

– Ak, Abdula! Labiausiai palaiminta yra negimusi moteris, o po jos laimingiausia – ta, kuri mirė vaikystėje.

Išprotėjusi iš sielvarto Fatima ėmė trankyti kumščiu sau per krūtinę. Maha stvėrė medinį šaukštą jai iš rankos, o Amani ėmė guosti vargšelę raminančiais garsais ir žodžiais. Abdula klausiamai pažiūrėjo į mane rudomis akimis.

Gūžtelėjau sumišusi ne mažiau už jį. Piršosi vienintelė mintis: ko gero, Fatimos vyras su ja išsiskyrė ir parsivedė jaunesnę žmoną, nors anksčiau juodu atrodė patenkinta pora. Fatimos vyras Abdulas dirbo mūsų sodininku ir šeimos vairuotoju. Sutuoktiniai dažnai sakydavo laikantys save laimingais, kad dirba turtingiems žmonėms, mokantiems gerą atlyginimą ir retai būnantiems Egipte. Taigi jie daug laisvo laiko galėjo praleisti su vaikais, gyvenančiais Kaire pas Abdulo motiną. Tačiau aš žinojau, kad pagal įstatymus Egipto vyrai, kaip ir saudoarabai, yra visiški moterų viešpačiai, seni vyrai neretai veda antrą žmoną ar net skiriasi su pirmąja ir atsiveda į namus jaunesnę, patrauklesnę moterį.

Iš savo gyvenimo patirties žinojau, kad dažniausiai moterų sielvarto priežastis būna vyrai. Galvodama apie karčius Fatimos žodžius, įsivaizdavau, kad dėl jų kaltas vyras, nes niekas taip negniuždo Fatimos amžiaus moters, kaip vyras, palikęs ją po drauge išgyventų daugybės metų.

Abdula, Amani ir aš nusivedėme Fatimą į svetainę ir pasodinome ant kėdės, o Maha ėmėsi jos nebaigtų darbų. Fatima eidama dejavo ir laikė delną ant viršugalvio, tarsi mėgindama numalšinti skausmą.

Norėdama sužinoti jos širdgėlos priežastį rankos mostu paraginau vaikus išeiti ir be užuolankų paklausiau:

– Fatima, Abdulas su tavim išsiskyrė?

Fatima pakėlė galvą ir sumirksėjo vangiomis akimis.

– Abdulas su manim išsiskyrė? – pakartojo ji mano žodžius ir nusišypsojo, bet vien lūpomis. – Tas senis? Tegul tik pamėgina. Perskelsiu jam pliką makaulę kaip kiaušinį ir iškepsiu smegenis ant šaligatvio.