Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Asadas buvo priverstas atleisti tuos du jaunus vairuotojus ir nusamdyti senyvus musulmonus iš Egipto. Šie paisys islamo reikalavimų ir nekreips dėmesio į rūmų moterų užgaidas.

Kaip tik tą rytą Sara nugirdo dukrą telefonu su drauge kuo smulkiausiai aptariant patrauklią merginos vyriausiojo brolio išorę. Sarai susidarė įspūdis, kad Našva įsikirtusi tą vaikiną, ir dabar seseriai teks apsispręsti, ar leisti savo dukrai toliau lankytis tuose namuose.

Nerimo temdomu veidu Sara svarstė, ko galima tikėtis dėl palaido Našvos būdo ir nederamo elgesio. Pasak jos, žmonės ne veltui sako, esą gamtai galima prikišti neapsižiūrėjimą už tai, kad vienam žmogui retai duoda ir grožį, ir dorą. Pasak mano sesers, Našva esanti nekalto veido gražuolė, deja, stokojanti doros.

Turėjau pripažinti, kad Amani man keliami sunkumai nublanksta prieš bėdas, kurių dėl Našvos turi Sara. Šiek tiek guodė mintis, kad aukšti dvasininkai palankiai žiūri į Amani pamaldumą, o Našva savo elgesiu gali įvelti tėvus į nesibaigiančius vaidus su šalies kulto tarnais ir teisininkais.

Man vėl kilo mintis, kad Našva iš tikrųjų mano duktė, o Amani gyslomis teka Saros kraujas. Buvau to beklausianti Saros, bet nusmelkė nerimas, kad dėl tokių nepagrįstų spėlionių gali išties tekti apsikeisti dukromis. Priminiau sau, kad mano gimtinėje geriau plūktis su užsispyrusia religine fanatike negu su mergaite, nuolatos ieškančia seksualinių potyrių.

Norėdama pataisyti seseriai nuotaiką, pasakiau jai, kad mes, tėvai, bendraudami su vaikais pernelyg dažnai matome vien jų trūkumus. Norėjau išvardyti keletą Našvos gerų bruožų, bet pamačiau neturinti ką pasakyti.

Kurį laiką mudvi su Sara tylėdamos žiūrėjome viena į kitą. Abi puikiai viena kitą supratome.

Vis dar galvodama apie dukrą Sara ėmė samprotauti apie civilizacijos pažangą. Mūsų vaikai apsaugoti nuo visų kasdienių rūpesčių, apiberti žemiškosiomis gėrybėmis, jiems nestinga galimybių lavinti protą ir ugdyti dorą, tačiau tai, kad jų gyvenime viskas tvarkingai sudėliota į vietas, neskatina jų tobulėti.

Sara pasakė priėjusi prie išvados, kad žmogaus būdą nulemia vien genai; nebūtų buvę nieko nuostabaus, jei jos vaikai būtų išaugę piktžolėmis, o ne rūpestingai prižiūrėtais augalais.

– Be to, – nusijuokė jinai, – vieno amžiaus žmogus gali būti liberalas, o kito – reakcionierius, tad kas gali žinoti, kuo ilgainiui taps mūsų atžalos?

Taip jau mes sukurti, kad palengvėja, prisiminus kito žmogaus bėdas, net jeigu tą žmogų labai mylime, taigi pasijutau žvalesnė negu jau kadai. Nusijuokiau ir pritardama seseriai pasakiau, kad ne visos gėlės, kurias pasodinome, pražysta. Pamaniau, kad visa kas gyvenime yra Dievo rankose, tad mintyse pažadėjau sau daugiau nesijaudinti.

Sara nuėjo pasižiūrėti savo mažiausiųjų vaikų, žaidžiančių mūsų rūmų žaidimų aikštelėje šalia Amani zoologijos sodo – aš per tą laiką ketinau išsimaudyti ir persirengti prieš aplankant Faizą. Nei Sara, nei aš nebuvome matę vargšelės nuo tada, kai ji prievarta buvo grąžinta į tėvynę, nors mudvi girdėjome ir mažumą nustebome, kad ji atitoko ir jau priima artimas drauges bei giminaites.

Pirmą kartą po daugelio dienų džiaugiausi neįprasta ramybe ir visai nesitikėjau pribloškiančio savo vyro skambučio.

– Sultana, atrakink seifą ir surask Abdulos pasą, – susirūpinęs Karimo balsas bemat sukėlė man nerimą.

– Kam? – paklausiau.

Karimas liepė užsičiaupti ir daryti kas liepta.

Galvodama apie baisiausia paleidau ragelį iš rankos ir tekina nubėgau į vyro kabinetą pirmame namų aukšte. Mano rankos ir galva nesusikalbėjo, tad tik trečiu mėginimu atidariau seifą su kodiniu užraktu.

Savo pasą vyras laikė kontoros seife, mano ir vaikų – namie.

Perverčiau įvairius dokumentus ir popierius. Abdulos paso nėra!

Tada pasibaisėjau, nes radau tik du iš keturių pasų. Įdėmiau pažiūrėjusi pamačiau, kad Mahos pasas dingo kartu su brolio!

Kas čia darosi?! Kaip tai galėjo nutikti? Niekas, be Karimo ir manęs, nežinojo šio seifo užrakto kodo.

– Negali būti! – tariau sau, kai nepavyko rasti Karimo pasirašyto specialaus leidimo, suteikiančio teisę šeimos moterims keliauti už Saudo Arabijos ribų nelydimoms kokio nors šeimos vyriškio.

Suglumau. Maha keliauja viena? O gal ji su broliu drauge pabėgo iš šalies?

Suskambo Karimo kabineto telefonas: vyrui nusibodo laukti.

– Sultana, kas darosi?! – užriko jis man pakėlus ragelį.

Papasakojau, kokį baisų atradimą padariau.

– O doleriai?

Man nė nedingtelėjo pasižiūrėti, ar tebeguli didžiulė suma doleriais, kurią laikėme seife, jei tektų bėgti iš šalies kilus religinei revoliucijai. Tikėjomės, mums niekados neprireiks tų pinigų pareigūnams papirkti ir saugiai išvykti iš šalies.

Atidariau didelį stalčių seifo viršuje. Kaip Karimas ir tikėjosi, pinigų jame nebebuvo! Kuo labiau baiminomės neramumų arabų kraštuose, tuo daugiau pinigų laikėme seife. Abdula pasiėmė daugiau kaip milijoną dolerių iš tėvų seifo! Nejaugi mano sūnus visai susipyko su protu?!

– Doleriai dingo, – niūriai pranešiau vyrui.

– Važiuok ir pažiūrėk, ar Maha mokykloje, aš vykstu į oro uostą.

– Paskubėk! – sušukau, nes žinojau, kad mano sūnus išskrenda į Libaną. Bet kuo čia dėta Maha? Negali būti, kad Abdula vežasi seserį kartu į tą pavojingą šalį. Iš baimės ir sąmyšio man ėmė svaigti galva.

– Mėginsiu paskambinti tau iš automobilio. O dabar daryk, ką sakau – rask Mahą!

Čiupau kuklią suknelę ir paskubomis per galvą užsitraukiau. Sugriebiau abają, šydą ir skarą – visus užsimečiau bėgdama per namus ir šaukdama Sarai palydėti mane į Mahos mokyklą. Riktelėjau Konei rasti Musą, jauniausią iš mūsų vairuotojų egiptiečių, nes iš patirties žinojau, kad jį galima prikalbinti viršyti mieste galiojančią leistino greičio ribą.

Nuo mūsų rūmų iki Mahos mokyklos buvo penkiolika minučių kelio automobiliu, mes atvažiavome per dešimt. Pakeliui papasakojau Sarai negausias smulkmenas, kurias žinojau apie tai, kas dedasi.

Mahos klasei vyko istorijos pamoka. Septyniolika mergaičių užsirašinėjo žodžius mokytojo, rodomo didžiuliame televizoriaus ekrane klasės viduryje. Pamoką, galima sakyti, vedė vaizdo įrašas, nes Saudo Arabijoje mokytojams vyrams draudžiama asmeniškai bendrauti su moksleivėmis.

Kai įsiveržiau į klasę šaukdama Mahą vardu, dukra išraudo kaip burokas. Akimis suradau dukros veidą, palinkau virš jos suolo ir suklikau:

– Maha, tu čia!

Duktė atstūmė mano rankas nuo savo kaklo rėkdama:

– O kur, tavo manymu, aš esu?!

Pasakiau mokyklos direktorei, kad man reikia vežtis dukrą namo. Nerodydama nė menkiausio smalsumo dėl neįprasto mano elgesio, direktorė ramiai liepė Mahai susirinkti knygas. Ji paklausė, ar duktė nelankys mokyklos ilgiau negu savaitę. To nežinojau, tad atsakiau taip. Direktorė atsakė, kad tokiu atveju lieps Mahos mokytojams paruošti pamokų konspektus, iki ji grįš.

– Mama, kas čia darosi?! – paklausė Maha mums įsitaisius automobilyje.

– Išsigandau, kad tu su Abdula.

– Su Abdula?

Maha – tuomet jai buvo tik septyniolika – lankė priešpaskutinę mergaičių mokyklos klasę. Devyniolikmetis mano sūnus turėjo būti universitete, merginos į šią mokslo įstaigą nebuvo priimamos. Maha apstulbusi pažiūrėjo į mane.

– Mama, tu elgiesi kaip pamišėlė, – ji pažvelgė į Sarą tikėdamasi pritarimo. – Tetule, kas nutiko?

Sara paaiškino mįslingą pasų istoriją ir pridūrė, kad mes nesuprantančios, kam Abdula paėmė jos dokumentą.