Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Ar gyvenime kas nors yra saldžiau už sėkmę?

Ryžtingai siekdama tikslo Faiza išvengė jai paspęstų žabangų ir vėl susiėjo su mylimu vyru.

Fuado ir Samijos reakcija į desperatišką Faizos pabėgimą man buvo visiškai netikėta. Buvau pasirengusi, jog Karimui teks pasinaudoti savo padėtimi, kad apsaugotų mūsų vienintelį sūnų. Buvau maloniai nustebinta, kad Fuadas nuolankiai susitaikė su dukros poelgiu.

Penktą dieną po jųdviejų dingimo Abdula paskambino mums iš Kipro, mažos valstybės saloje netoli nuo Libano krantų. Abdula nė kiek nebijojo mūsų pasmerkimo ir, visai nepaisydamas mūsų priekaištų, tvirtai pareiškė, kad suvesdamas Džefarą su Faiza įvykdė teisingumą, ne kerštą.

Man užgniaužė kvapą Abdulai pranešus, kad Faiza prieš valandą paskambino tėvams; šie pamiršo visą pyktį ir nieko netroško labiau, negu gauti antrą galimybę priimti Džefarą kaip savo sūnų. Fuadas prižadėjo dukrai: jeigu ji su Džefaru nenusigręš nuo šeimos, jis „nebrisiąs į tą pačią šniokščiančią upę antrąsyk“.

Šventa tiesa: žmonės nė girdėti nenori apie jokius kompromisus, kai jaučiasi stiprūs, bet patys jų ieško, kai būna silpni. Išsigandę niekada daugiau nebepamatysią gražuolės dukros, Fuadas su Samija nusprendė neprieštarauti jos santuokai su vyru, neprilygstančiu jiems nei turtais, nei visuomenine padėtimi.

Būdama įtari, pamaniau, ar čia tik ne gudrybė siekiant atvilioti Džefarą į šalį, kurioje jis neturi jokių teisių. Saudo Arabijoje jį būtų galima įkišti į kalėjimą menkiausia dingstimi, jei tik Fuadas panorėtų.

Faizos tėvai įrodė, kad mano įtarimai nepagrįsti.

Tą dieną Fuadas su artimaisiais nuskrido į Graikiją ir susitiko su jaunąja pora tame auksiniame krašte, kur civilizacija atsirado jau kadai. Buvo užmirštos mintys, baisesnės už mirtį, ir Džefaras su Faiza pagaliau rado laimę šeimoje, kuri dar neseniai nenorėjo pripažinti jųdviejų santuokos teisėta.

Faizai buvo gautas specialus leidimas tekėti už musulmono iš kitos šalies ir antros, triukšmingesnės, vestuvės įvyko viename Egipto sostinės Kairo viešbutyje.

Karimas, aš ir dvi mūsų dukros iškilmėse prisidėjome prie sūnaus.

Džefaras su Faiza pareikalavo, kad priėmimas „Mena House“ viešbutyje būtų surengtas vyrams ir moterims bendrai. Matydamas, kaip karštai juodu myli vienas kitą, šypsojosi net Karimas, nors jam, kaip princui, buvo gėda, kad sūnus įsikišo į asmeninį draugo gyvenimą. Karimui kiek palengvėjo, kai Fuadas prisipažino, kad ši istorija kitaip nė negalėjo baigtis. Mat gerokai anksčiau, negu Abdula slapčia išgabeno Faizą, matydami, kokia nelaiminga dukra, juodu su žmona suprato, kad ji turi grįžti pas Džefarą. Jie negalėjo pro pirštus žiūrėti į dukros sielvartą. Fuadas patikino susigėdusį mano vyrą, kad tą dieną, kai Faiza pabėgo, jis su Samija patys buvo besudedą ginklus.

Mudu su Karimu stebėjome, kaip Fuadas su meile apglėbia Džefarą ir Faizą. Spindinčios Džefaro akys bylojo, mačiau, kad jis myli Faizą smarkiau negu kada nors anksčiau.

Kaip aš džiaugiausi – Saudo Arabijos mergina laimingai ištekėjo už to, kuris jai buvo uždraustas!

– Matai: nėr padėties be išeities!

Šeimos tragedija virto didžiausios darnos švente.

Vėliau tą vakarą iš savo vilos Kaire kiemo mudu su Karimu grožėjomės Egipto dangumi. Vyras mane nustebino nuoširdžiai atsiprašydamas. Jausdamas gėdą, sumišusią su meile, Karimas pažadėjo niekada daugiau nesmerkti neišklausęs mano nuomonės. Abdula jam pasakė, kad aš nieko nežinojau apie jo sumanymą išlaisvinti Faizą. Pasirodo, Karimas pats kadaise pasakė sūnui seifo užrakto kodą, tik per susijaudinimą pamiršo!

Paskui, lyg tik dabar prisiminęs, Karimas ištraukė iš kišenės auksinę grandinėlę su tokiu didžiuliu deimantu, kokio kaip gyva nebuvau regėjusi. Vyras švelniai užkabino vėrinį man ant kaklo ir pajutau jį lūpomis švelniai paliečiant petį.

Prieš keletą metų baisiausiai dygėjausi kartėlio kupinu tuščiu savo vedybiniu gyvenimu. Vos prieš mėnesį lyg pamišusi ieškojau gyvenimo prasmės. Tą akimirką mane užplūdo visokie jausmai: švelnumas, apmaudas, tiesiog susisuko galva. Nejaugi Karimas – tas itin retas paukštis, švelnus, vyriškas, praktiškas ir išmintingas saudoarabas?! Nejaugi klydau jį vertindama?

Kaip saudoarabas gali padaryti laimingą mane, visą gyvenimą kovojančią su šios padermės atstovais?!

Girdėjau sakant, kad šykštuoliui niekada negana pinigų, išminčiui – žinių. Ar aš iš tų moterų, kurios niekada nejaučia saiko? Ši prielaida mane baugino.

Man į galvą atėjo dar ir arabų patarlė: ‚Jeigu tavo vyras iš medaus, nesulaižyk jo!“

Kitomis akimis pažvelgiau į Karimą. Prisiminusi, kiek kartų jį įžeidinėjau, maldavau Dievą sutrumpinti man liežuvį ir įkrėsti daugiau proto.

Nusišypsojau savo vyrui. Staiga pajutau, kaip užgyja mano žaizdos, atsivėrusios dėl ankstesnio jo elgesio.

Randai liko bemaž neįžiūrimi.

11 Pasak plačiai paplitusio, bet vargu ar turinčio pagrindą padavimo, imperatorius Neronas griežė smuiku per didįjį Romos gaisrą 64 metais.

Fatima

Kažkas mirė kiekviename iš mūsų,

Ir tai buvo Viltis.

• OSKARAS VAILDAS •

Kitą dieną po pietų mudu su Karimu ir vaikais sėdėjome vilos Kaire verandoje. Šį didelį dengtą balkoną juosė nuostabus gėlynas, tad oras buvo prisisunkęs saldžių rožių ir sausmedžių žiedų kvapų, primenančių, jog kadaise šiame priešiškai nusistačiusiame mieste gyveno britai. Mudu su vyru mėgavomės vėsa verandos paunksnėje, nes šiuo metu vėjelio visiškai negalėjai justi, o betoniniai į skruzdėlyną panašaus didmiesčio pastatai išsaugojo slogų dienos karštį ir bukino aštuonių milijonų Kairo gyventojų pojūčius.

Trys mūsų vaikai tarpusavyje pakuždomis bambėjo, kad mus vėl bus pamiršusi „užmaršioji Fatima“ – jie dažnai taip vadindavo mūsų namų šeimininkę egiptietę šiai negirdint.

Įspėjau vaikus nesišaipyti: Fatima nebe jauna, jos kojos sunkiai paneša nemenką kūną. Vis dėlto vos susitvardžiau nenusišypsojusi, nes pamaniau, kad vaikai turbūt teisūs. Fatima veikiausiai ėmėsi kokio naujo namų ruošos darbo ir visai užmiršo, kad jos darbdaviai nekantriai laukia šalto gėrimo. Fatima buvo išsiblaškiusi ir nuolat negalėdavo prisiminti, ko iš vieno kambario nuėjo į kitą. Karimas dažnai skundėsi, girdi, reikėtų Fatimą atleisti ir vietoj jos nusisamdyti jaunesnę, žvitresnę moterį, bet aš nepaisiau jo raginimų, nes moteris buvo patikima ir nuoširdžiai mylėjo tris mano vaikus. Karimas man priekaištavo, esą aš negaliu apsieiti be vaizdingų Fatimos pasakojimų apie Kairo skandalus, bet jis klydo.

Nusisamdėme Fatimą nuolatine namų šeimininke, kai prieš daugelį metų nusipirkome vilą, ir nuo tada moteris joje gyveno. Abdulai buvo vos dveji, kai Fatima pasirodė mūsų gyvenime, mūsų dukros dar nebuvo gimusios, tad moteris nuo mažumės buvo neatskiriama jų gyvenimo dalis.

Jau buvau besikelianti nuo kėdės ir einant priminti jai, ko prašėme, bet išgirdau pažįstamą per didelių sandalų šliurenimą į marmurines grindis prieangyje, vedančiame į verandą. Pažiūrėjau į Karimą, šis nepatenkintas papurtė galvą. Mano vyras negalėjo suprasti, kodėl turi kęsti nepatogumus dėl kažkokios susenusios tarnaitės.

– Mano vyre, neužmiršk, kad Dievas tave stebi, – patraukiau jį per dantį.

– Sultana, nekišk nosies į mano santykius su Dievu, – irzliai atšovė jis.

Vaikai pamanė, kad mudu imsime rietis ir sugadinsime jiems popietę, tad Amani apsivijo rankomis tėvui aplink kaklą, o Maha ėmė masažuoti man pečius maldaudama nesikarščiuoti.