Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Mudvi su seserimi susižvelgėme Mahai virš galvos. Mums abiem toptelėjo ta pati mintis.

– Faiza! – ištarėme vienu balsu.

Liepiau vairuotojui vežti mus į Fuado ir Samijos namus.

– Greitai!

Pagaliau perpratau Abdulos ketinimus. Mano sūnus paėmė Mahos pasą Džefaro žmonai Faizai! Abdula sukūrė jos išlaisvinimo planą. Su Mahos pasu keliauja Faiza. Į Libaną su mano sūnumi vyksta Faiza, ne Maha! Saudoarabė privalo dengtis veidą šydu, tad gali nusigauti į užsienį su kitos pasu.

Supratusi, ką sumanė brolis, Maha ėmė maldauti važiuoti į mūsų namus.

– Mama, nekliudyk jiems!

Apsispręsti buvo nelengva. Jeigu nesiimsiu jokių žygių pranešti, kas nutiko, Faizos tėvams, bendrininkausiu sūnui, nepageidautinai įsikišusiam į kito žmogaus asmeninius reikalus. Jeigu per mane Faiza toliau liks atskirta nuo vyro, kurį taip myli, kad net už jo ištekėjo, niekados nebegalėsiu tvirtinti kovojanti už savo krašto moterų teises.

Mudvi su Sara ilgai žiūrėjome viena kitai į akis. Sara varstė mane tomis vaiskiomis akimis ir aš supratau, kad mano sesuo dar kartą išgyvena siaubingas seksualines patyčias, patirtas pirmoje santuokoje. Jeigu mūsų motina nebūtų sukilusi prieš tėvą, rizikuodama skyrybomis ir galbūt amžinai netekti brangiųjų savo vaikų, Sara būtų likusi sekso vergė vyro, kurio nekentė, ir niekada nebūtų patyrusi nuostabios meilės, jųdviejų su Asadu dabar puoselėjamos vienas kitam.

Mano sprendimą nulėmė šiurkštūs suvaržymai, kuriuos kenčia mano šalies moterys, ir nepakantumas joms. Norėjau įrodyti perėmusi iš savo protėvių geriausia, o ne blogiausia, tad liepiau Musai:

– Vežk mus namo!

Maha nusijuokė ir, prispaudusi prie automobilio sėdynės, apipylė mane bučiniais.

Saros akys suspindo. Šypsodama ji paspaudė man ranką ir tarė:

– Nesijaudink, Sultana, tu apsisprendei teisingai.

Musai akys iššoko ant kaktos, jis ėmė žiopčioti ir dabar priminė man paukštį, kuriam dykumos saulėje perkaito galvelė. Jo veidas patamsėjo ir aš supratau, kad jam baisiausiai nepatinka toks įvykių posūkis.

– Pažiūrėkit į vairuotojo veidą, – seseriai ir dukrai pasakiau prancūziškai, mat jis tos kalbos nesuprato. – Jis tam nepritaria.

– Koks vyras šioje šalyje pritartų moters teisei rinktis vyrą? – retoriškai paklausė Maha. – Parodykit man bent vieną! Ir aš... aš... už jo ištekėsiu!

Perkračiau galvoje dienos įvykius ir užplūdo palengvėjimas. Sunkumas pagaliau nukrito nuo pečių: supratau, kad mano dukros gyslomis teka praregėjusio, tik to dar nesuvokiančio, žmogaus kraujas.

– Abdula, – ramiai atsakiau. – Tavo brolis, mano sūnus. Toks vyras – Abdula.

Patenkinta tylomis žiūrėjau dukrai į veidą, bet mintyse buvau nugrimzdusi į savo praeitį. Mačiau, kaip laikau rankose pirmagimį. Akimirksniu grįžo emocijos, patirtos tą dieną, kai jis gimė, tas džiaugsmo antplūdis, kuris ilgai negali trukti. Tuomet mintyse spėliojau, ar naujagimis sūnus pritars mūsų šalyje moteris varžančioms griežtoms taisyklėms ir taip jas dar labiau įtvirtins. Meldžiausi, jog taip nenutiktų, kad priešingai – jis padarytų teigiamą poveikį mūsų šalies raidai ir padėtų įgyvendinti permainas, būtinas sustabarėjusiems Saudo Arabijos visuomeniniams papročiams.

Ramiai ir bešališkai vertinti Abdulos veiksmus buvo sunku. Vis dėlto supratau, kad slapčiausias mano troškimas virto tikrove. Vyriškosios lyties kūdikis, gimęs iš mano įsčių, pakeis mano gimtinę.

Koks drąsus tas šaunusis mano sūnus!

Nebekreipdama dėmesio į Musos reakciją, prašnekau arabiškai. Priminiau Sarai ir Mahai, jog Karimo kartos vyrai vienu metu kėlė protingas idėjas dėl moterų padėties, bet buvo priversti užčiaupti burnas, gavę karingų dvasininkų atkirtį. Nusivyliau baikščiais savo bendraamžiais vyrais ir nebesitikėjau paramos iš jų. Tačiau viltis išliko, kol Saudo Arabijos moterys gimdo tokius vyrus kaip Abdula.

Pasakiau Mahai ir Sarai tai, ką žinojau esant tiesa: mano sūnus, princas, vieną dieną panaudos visą savo galią ir įtaką šalies moterų padėčiai pagerinti.

Įkvėpta narsaus sūnaus poelgio, iki namų nešnekėjau apie nieką daugiau, sukeldama pasibaisėjimą Musai atviromis kalbomis apie visišką laisvę visoms moterims, net jo žmonai – šis vertė ją gyventi su jo tėvais Egipto kaimelyje, kol pats dirbo Saudo Arabijoje.

Karimas nekantriai laukė manęs grįžtant. Jis neatrodė nustebęs, matydamas, kaip džiūgauju, – turbūt manė, jog mano nuotaika pasikeitė įsitikinus, kad dukrai nieko neatsitiko. Jis nė nenumanė, jog džiaugiuosi dėl mūsų sūnaus nesitaikstymo su neteisybe ir ryžto ginti visų žmonių laisvę.

Maha kiek išsigando rūstaus liepsnojančių tėvo akių žvilgsnio ir išėjo, neva turinti nuveikti kažkokį darbelį. Sara susirinko vaikus, kuštelėjo man į ausį, kad paskambinčiau, kai tik galėsiu, ir išvažiavo namo pas Asadą.

Už sienos girdėjau Amani balsą, ji tai tyliau, tai garsiau bendravo su Dievu.

Galiausiai likome vienudu su vyru.

Maniau, kad jo veidas šitaip surūstėjo prislėgus sunkiai naujienų naštai, taigi buvau nepasirengusi negailestingiems jo kaltinimams.

Jis išklojo, ką mano, net neuždavęs man nė vieno klausimo.

– Sultana, jaučiu, būsi prikišusi nagus prie Faizos pabėgimo.

Kurį laiką stovėjau be žado, išgirdusi tokį kaltinimą. Labai greitai įsiuntu, tad nieko nelaukdama mėginau vožti kumščiu Karimui per ranką. Gerai žinantis mano būdą vyras to tikėjosi. Jis žengtelėjo į šalį ir smūgio išvengė.

Per daugelį metų Karimas išmoko tvardytis, todėl mudviem kivirčijantis jis visuomet atrodydavo santūrus ir tuo pranašesnis už mane. Taip nutiko ir tą kartą.

– Sultana, dabar ne metas vaidytis. Mūsų sūnus ir Faiza pabėgo iš šalies. – Vyras stvėrė mane. – Privalai pasakyti man, kur juodu keliauja.

Kad ir kaip neigiau, neįstengiau įtikinti Karimo: gal sūnus ir paveldėjo iš manęs apgaviko gyslelę, bet aš prie šios klastos visiškai neprisidėjau.

Kaip tam mieste gerai žinomam vagiui, kaltinamam kaskart, kai pavagiamas duonos kepalas, mano praeitis atsirūgo šiandien ir ant manęs, niekuo dėtos moters, užgriuvo bauginanti kaltinimų lavina. Gavau brangiai sumokėti už maištingą praeitį.

Pamaniau, kad Karimas, kaip mano vyras, galėtų ir labiau manimi tikėti – taip jam ir pasakiau. Jis atrėžė negalįs manimi tikėti. Jis vedė pusiau angelą, pusiau šėtoną, ir tas šėtonas dažnai pasirodo esąs stipresnis už angelą. Na, o klausimais, susijusiais su moterų gyvenimu, aš tiesiog negalinti nemeluoti ir nesigriebti gudrybių!

Įsiutusi kaip niekada – juk nė vienas mūsų ramiai nesiklausome nepagrįstų kaltinimų – spjoviau Karimui prie kojų ir išėjau iš kambario, pažadėjusi niekada daugiau nesikalbėti su vyru, už kurio ištekėjau.

Karimas nusprendė būsiant geriausia pamiršti savo abejones, nes baiminosi, kad be mano pagalbos jam nepavyks rasti sūnaus ir grąžinti Fuadui dukters. Mano vyras pasakė atsiprašąs, jei buvo neteisus; aš turiu sutrukdyti mudviejų sūnui padaryti nusižengimą, dėl kurio jis dar labiau įsivels į kito žmogaus asmeninius reikalus.

Įtariau, kokie yra tikrieji Karimo motyvai, todėl nepriėmiau jo atsiprašymo. Užsimerkiau, kad nereiktų žiūrėti jam į akis, ir rankos mostu paliepiau išeiti.

Vos tik užsitrenkė durys, visas pasitenkinimas atkeršijus išgaravo.

Kur dabar mano sūnus? Ar jam negresia pavojus?

Penkias dienas mūsų namuose nebuvo ramybės, nes mudu su Karimu taikiai nebendravome. Amani meldėsi ir raudojo, Maha traukė meilės dainas ir džiūgavo dėl Faizos pabėgimo.