Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Karimas įspėjo nesikišti. Girdi, mūsų sūnaus įkarštis atvės, kai jis supras, kokie sunkumai jo tyko. Užpykau ant savo vyro ir pakėlusi balsą, kad parodyčiau negalinti patikėti, paklausiau, kaip jis gali likti toks ramus, kai tie, kuriems mudu davėme gyvybę, kankina mane versdami sielvartauti.

Karimas paslaptingai šyptelėjo ir priminė man, kad Abdulos pasas užrakintas mūsų seife, taigi sūnus negalės išvykti iš šalies. Štai kodėl priešinausi Abdulos sumanymui priešokiais, neapgalvotai ir tuščiai. Vos po kelių dienų kadaise artimus mudviejų su sūnumi santykius aptemdė įtampa, kartais mudu ilgokai nesikalbėdavome.

Visi, gyvenantieji mūsų rūmuose, niršo ir puolė į neviltį. Kol Abdula krovėsi lagaminus, jo sesuo Amani liūdėjo matydama, kaip menkai ji gali padaryti brolį ir vyresnę seserį dorybingesnius. Savo tikėjimo akinama Amani ėmė šnipinėti mūsų tarnus. Pasibaisėjusi tuo, ką ji vadino šešiasdešimties mūsų tarnų pasileidimu – mat tarp jų užsimezgė daug romantiškų ryšių, – Amani šiurkščiai, tiesmukai ėmė versti mūsų tarnus krikščionis ir hinduistus į „aukštesnį“ musulmonų tikėjimą.

Po šimto barnių su dukra dėl to, kad ji taip neapgalvotai ir beatodairiškai daro spaudimą ne mūsų religijos atstovams, galop turėjau pripažinti, jog Amani nenusileidžia man, o atkaklumu net pranoksta.

Daug valandų viena kambaryje mąsčiau apie savo vaikų gyvenimą. Kai trys mano atžalos buvo kūdikiai, jie teikė man daug džiaugsmo ir darė mano gyvenimą prasmingą. Ankstyvoje vaikystėje maišatį kėlė vienintelė Maha, bet aš neturėjau pagrindo kiekviename žingsnyje baimintis pavojų. Tais maloniais laikais motiniškos laimės tarpsniai gerokai užgožė tamsias akimirkas, kai baiminausi ir nerimavau dėl ateities tų mažų būtybių, kurioms pati daviau gyvybę.

Dabar, kai mano vaikai buvo betampą suaugusiais, padariau bauginančią išvadą: jei nori būti laiminga motina, privalai pasikliauti atsitiktinumu, nes, kad ir ką sakiau ar dariau, mano vaikai ir toliau elgėsi nenuspėjamai.

Man būdavo labai sunku susitaikyti su pralaimėjimu, todėl vis dažniau ėmiau gulinėti; Karimui skundžiausi, kad viskas mano gyvenime klostosi ne taip, kaip vyliausi. Lyg tyčia, mano psichologinė būklė ėmė prastėti tuo metu, kai Karimo verslas ėmė sparčiai plėtotis. Jis turėjo mažai laisvo laiko, tad menkai tegalėjo mane guosti ir gelbėti nuo liūdesio, trukdančio siekti laimės.

Jaučiausi vis vienišesnė. Gniaužiau visas emocijas, išskyrus savigailą. Ėmiau prastai miegoti ir persivalgyti, įsitaisiau visiškai nereikalingą antsvorį. Tie, kuriems stengiausi primesti savo valią, nuolatos manęs nepaisė, todėl ėmiau vis pikčiau bendrauti su artimaisiais ir tarnais. Net įsigijau šlykštų įprotį sukioti, rauti ir kandžioti plaukus. Mano plaukai patrumpėjo ir praretėjo. Pastebėjęs šį įprotį, Karimas nusišaipė: girdi, jis manęs, kad nusisamdžiau naują, uolesnę kirpėją, o iš tikrųjų aš lyg vaikas raunuosi plaukus.

Bemat bjauriai atsikirtau. Nepagrįstai apkaltinau Karimą, kad jis nieko nemyli, tik save, todėl man vienai tenka rūpintis mudviejų vaikais.

Karimas šiek tiek nekantraudamas pažvelgė kažkur į tolį ir mane apėmė jausmas, kad jis mane paliko, nors iš kambario neišėjo. Atsitokėjęs pasakė stengęsis prisiminti guodžiančius žodžius, kadaise skaitytus apie aikštingų vaikų auklėjimą:

– „Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias.“

– Chalilis Džibranas, – atsakiau.

– Ką?!

– Šie žodžiai iš „Pranašo“. Skaičiau tau juos, kai laukėme pirmagimio.

Rūsti Karimo išraiška sušvelnėjo veide pasirodžius šypsenai ir aš pagalvojau, kad jis prisimena tas laimingas tolimos praeities akimirkas, kurias mudu praleidome su naujagimiu sūnumi.

Klydau – taip paaiškėjo iš jo komplimento.

– Sultana, esi įstabus žmogus. Kaip gali prisiminti tokį dalyką?

Karimas amžinai stebėdavosi mano atmintimi, nes kartą ką nors perskaičiusi ar išgirdusi vėliau galėdavau tiksliai pakartoti.

Buvau patenkinta, jog jis tai pripažįsta, bet mano apmaudas buvo pernelyg suvešėjęs ir įsišaknijęs, kad taip lengvai jį užmirščiau. Per nesutarimus su vaikais pasiutęs įniršis mane apakino ir aš nemačiau blaivios vyro logikos. Neturėdama ant ko daugiau išlieti pagiežą, toliau siutau ant vyro. Niekinamai palyginau Karimą su Neronu, pamišusiu Romos smuikininku, kuriam buvo nė motais, kad dega jo karalystė.11

Supykdytas nesiliaujančių įžeidinėjimų Karimas nusprendė neberodyti man atjautos ir paliko vieną susimąstyti apie tai, ką kandžiai pasakė atsisveikindamas. Tie žodžiai tikrai neguodė.

– Sultana tu turi viską, tačiau visko bijai ir nieko nesupranti. Bijau, kad vieną dieną būsi uždaryta į beprotnamį.

Sušnypščiau kaip gyvatė. Karimas išėjo ir dvi dienas negrįžo.

Netrukus po šio apsižodžiavimo viena ranka negalvodama sukiojau tarp pirštų plaukus, kita tingiai varčiau krūvą užsienio leidinių. Viename amerikietiškame žurnale aptikau straipsnį apie retą ligą, kuria suserga vien moterys. Jos ima rautis plaukus, kol visiškai nuplinka. Tada tos nelaimėlės ima rautis ir valgyti antakius, blakstienas ir kūno plaukus.

Paleidau sruogą iš rankos. Ar sergu šia liga? Pribėgau ir pažiūrėjau į save veidrodyje – ar viršugalvis nenuplikęs. Plaukai išties pasirodė reti. Ne juokais susirūpinau, nes tuštybės niekada nestokojau ir būti plika nenorėjau. Be to, islamas draudžia moteriai būti plikai.

Po kurio laiko įsitikinau neserganti ta liga, nes kitaip negu straipsnyje aprašytoms moterims noras būti gražiai greitai mane išgydė nuo to įpročio.

Plaukus išsaugojau, bet išsigandau, kad dingo troškimas gyventi; pasakiau sau, kad jeigu neįveiksiu tos jėgas pakertančios depresijos, senatvė ateis pirma laiko ir mane priveiks. Įsivaizdavau, kaip iš lėto mirsiu, nes visi pojūčiai pamažėle atbuks, ir man pagailo savęs.

Nuo tokio savižudiško elgesio mane išgelbėjo brangiausioji sesuo.

Sara, geniali mąstytoja, pajuto, kad mano gyvenimo geismas blėsta, ir ėmė leisti ištisas valandas šalia manęs. Ji skyrė man visą dėmesį ir stengėsi pataisyti nuotaiką. Sara puikiai suprato, ką jaučiu, ir žinojo, kad viską gyvenime man dabar užgožia susirūpinimas dėl Abdulos ir Amani.

– Sara, jeigu gyvenčiau antrą kartą, vargu ar ištverčiau, – verksmingai pasiskundžiau.

Sara išklausė mano žodžius su didžiuliu gailesčiu, bet paskui šyptelėjo ir pašaipiai atsakė:

– Sultana, retas iš mūsų šeimos ištvertų, jei tu gyventum antrą kartą.

Mūsų juokas sudrebino kambario sienas.

Sesuo buvo man be galo brangi. Ji turėjo ir savų bėdų. Vargo su nepaklusniu vaiku, tačiau ištiesė pagalbos ranką, kai man labai to reikėjo. Keturi iš penkių Saros vaikų buvo kone tobuli, o paauglė Našva, gimusi tą pačią dieną kaip Amani, baisiausiai nepaklusni.

Prisaikdinusi mane tylėti Sara patarė džiaugtis, kad Amani įniko į religiją, nes Našva kėlė jai kitokių rūpesčių. Jos dukrą pašėlusiai viliojo priešingos lyties atstovai. Asadas du kartus užklupo ją susitinkančią su paaugliais tėvynainiais muzikos parduotuvėje viename miesto prekybos centre.

Ašaros ritosi Saros skruostais pasakojant man, kaip jos duktė pasibaisėtinai flirtuoja su kiekvienu vyru, įkeliančiu koją į jų rūmų teritoriją. Sesuo pasakojo, kaip prieš savaitę Našva ėmė be jokių užuolankų kalbėtis apie seksą su dviem jaunais vairuotojais filipiniečiais. Iš jos balso jutau, kad ji tiesiog negali tuo patikėti. Pašnekesį nugirdo vienas Našvos brolių, bet už tai barama Našva įžūliai prisipažino taip elgusis – girdi, ji ko nors turinti griebtis, kad paįvairintų gyvenimo Saudo Arabijoje nuobodybę.