Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Džefaras mėgino mane nuraminti – girdi, jųdviejų meilei joks persekiojimas nebaisus.

Prie telefono priėjo Faiza ir tyliai ėmė kalbėti į ragelį – jį tebelaikė Džefaras. Iš aistros kupino merginos balso supratau, kokia nuostabi meilė ją aplankė, nors mūsų šalies įstatymai jai iškėlė didžiulių kliūčių.

– Faiza, tau tik dvidešimt, tu dar jauna ir tu numojai ranka į atgyvenusius mūsų papročius. Tavo tėvas negali taip pasielgti. Fuadas mąsto kaip dykumų klajoklis, jis tegali elgtis kaip dauguma. Jo manymu, tu įvykdei siaubingą nusikaltimą. Bėkite iš ten! Susitikite su tavo šeimos vyrais vėliau.

Mano maldavimai bėgti nė kiek nepaveikė įsimylėjėlių. Kokie neįtikinami turėjo atrodyti mano žodžiai šitos narsios dvasios jaunuoliams! Džefaras drąsiai pareiškė atlaikysiąs Faizos artimųjų įniršį.

Grąžinau ragelį sūnui nusprendusi, kad padariau visa, ką galėjau.

Pamaniau: džiaugtis ar krimstis, kad juodu dar neįtaria, kokia grėsmė pakibo virš jų galvų? Suvokiau, koks siauras šių įsimylėjėlių akiplotis. Džefaras ir Faiza buvo apakinti. Jie tikėjo, kad didžios jų meilės jėga gali įveikti jos įtūžusių ir smerkiančių artimųjų pasipriešinimą.

Mintyse baiminausi. Tegalėjau viltis, kad Džefarui ir Faizai pavyks kurį laiką pabėgti nuo likimo.

Po keturių dienų Fuadas grįžo į Karalystę.

Karimas paskambino man iš savo kontoros ir tyliai, sunerimusiu balsu pranešė, kad Fuadas su sūnumis grįžo iš Amerikos.

Man užgniaužė gerklę ir aš neįstengiau užduoti kamuojančio klausimo.

Kiek patylėjęs Karimas pridūrė, kad Fuadas grįžo su dukra, bet be žento.

Atgavau žadą.

– Džefaras negyvas? – paklausiau jau svarstydama, kaip reikės pranešti šią žiaurią naujieną Abdulai.

– Ne, Džefaras gyvas, – atsakė Karimas, bet tokiu balsu, kad suabejojau jo žodžiais dar nespėjus jų visų ištarti.

Laukiau naujienos, nors nebuvau tikra, ar noriu ją išgirsti.

– Sultana, grįžtu namo. Drauge pasakysime Abdulai, kas nutiko.

– O kas nutiko? – surikau galvodama, kad neištversiu tų dvidešimt penkių minučių, kurias vyras važiuos iš kontoros.

Ragelyje spragtelėjo, paskui ryšys nutrūko. Nusprendžiau, kad Karimo naujiena turi būti siaubinga, nes jis, kaip ir dauguma arabų, turi įprotį nemalonią tiesą pranešti tik tada, kai ilgiau atidėlioti nebeįmanoma.

Fuadas mažai ką papasakojo mano vyrui, tik kad Džefaro ir Faizos kambaryje įvyko nedidelis susistumdymas. Džefaras neteko sąmonės, bet rimčiau nenukentėjo.

O Faiza? Nėra ko nė sakyti, Fuado dukrą šis incidentas sukrėtė; dabar ji šeimos rūmuose, jai leidžiami raminamieji. Fuadas įsitikinęs, kad dabar, kai Džefaras negalės paveikti dukros, ji greitai grįš į protą.

– Džefaras negyvas! – tvirtai pareiškiau vos žvilgtelėjusi į Karimą.

– Nesąmonė. Jie juk buvo Amerikoje.

Po dviejų savaičių mums paskambino Džefaras. Jis grįžo į Libaną ir pagaliau mes sužinojome, kas iš tikrųjų įvyko.

– Viskas prarasta, – pasakė Džefaras, kai pakėliau ragelį, o patylėjęs pridūrė: – Išskyrus mano kailį – išnešiau jį sveiką.

– Abdula! – sušukau. – Skambina Džefaras. Eikš greičiau!

Karimas, Maha ir aš apspitome Abdulą. Šis iš pradžių ilgai tylėdamas klausėsi artimiausio draugo, paskui ėmė jį raminti.

– Ką galėjai padaryti? Tu neturėjai kitos išeities.

Net krūptelėjau išgirdusi sūnų sakant:

– Atvykstu!

Jis pareiškė netrukus keliausiąs į Libaną – norįs būti šalia draugo ir niekas jo nesulaikysiąs.

Sugriebiau Abdulai už rankų ir ryžtingai papurčiau galvą – nedaryk to!

Karimas taip staigiai patraukė mane nuo sūnaus, kad net pakibau ore.

Abdula pasakė Džefarui paskambinsiąs vėliau. Karčios ašaros nuriedėjo jam skruostais ir jis užsidengė juos delnais, tad jo žodžius sunkiai galėjome suprasti.

– Džefaras neištvers! Tikrai neištvers!

– Ką ten sumanei dėl Libano? – paklausiau. Mintis, kad sūnus keliaus į tą šalį, mane taip prislėgė, kad net pamiršau Džefarą.

– Tylėk, Sultana! – paliepė Karimas.

Galiausiai Abdula nusiramino ir papasakojo, kaip Fuadas su sūnumis atėmė Faizą iš Džefaro.

Telefono skambutis pažadino juodu naktį. Faizos tėvas ir brolis skambino iš viešbučio vestibiulio.

– Ar galime užeiti?

Fuadas klausė mandagiai. Džefarą tai nuramino ir jis nejuto jokios grėsmės, kad su juo bus susidorota fiziškai. Taigi duris jis atidarė maloniai šypsodamas.

Fuadas ir jo sūnūs negaišo laiko kalboms. Matyt, palaikę Džefaro šypseną pašaipia, Faizos broliai puolė. Netikėtai užkluptas Džefaras nepajėgė pasipriešinti keturiems vyrams. Pasak Džefaro, jam trenkė per galvą kažkokiu sunkiu daiktu, ir jis prarado sąmonę. Kai po kelių valandų atsitokėjo, žmonos ir jos giminaičių nebebuvo.

Džefaras sakė supratęs, kad viskas prarasta, kai Faiza buvo iš jo pavogta. Jis puikiai žinojo, kad Saudo Arabijos įstatymai draudžia šalies merginoms tekėti ne už Karalystės piliečio. Jeigu jis ims reikalauti Faizos, teigdamas, kad jinai priklauso jam, jokios teisinės pagalbos nesulauks, nors juodu susituokę, nes Saudo Arabija jų santuokos nepripažins. Jeigu Džefaras būtų saudoarabas, o Faiza – palestinietė, jokių kliūčių jam nekiltų, nes Saudo Arabijos vyrai gali vesti ką tik panorėję.

Nors žinojo tuos dalykus, Džefaras nuskrido į Londoną ir dėjo visas pastangas grįžti į Saudo Arabiją, bet jam buvo atsakyta, kad jo viza nebegalioja.

Iki tol bijojęs Karimo paniekos Džefaras dabar įveikė baimę ir paprašė leisti su juo pasikalbėti. Jis paklausė, ar Karimas gali jam padėti – jis juk princas.

Karimas atsakė galintis, bet nenorintis. Dabar, kai žino, kad Džefaras gyvas, jis nesirengia stumti jo į mirtiną pavojų. Mat Karimas įspėjo Džefarą, jeigu jaunuolis grįš į Karalystę, Fuadas su sūnumis tikrai jį nužudys.

Karimas to nesakė, bet aš žinojau dar kai ką: jis niekados neatleis Džefarui apgaulės. Mano vyras patyrė baisią gėdą, kai patikimas jo darbuotojas pavergė ir pavogė mylimą vienintelę jo seno draugo ir verslo partnerio dukrą. Jis apie tai neprasitarė tik todėl, kad be galo mylėjo Abdulą.

Karimas nebuvo iš tų, kurie pažada daugiau, negu gali duoti. Taigi jis patarė Džefarui pradėti gyvenimą iš naujo Libane, juolab kad į šalį, rodės, pagaliau buvo begrįžtanti taika. Niekad neužmiršiu baltą tobą vilkinčio savo sūnaus, liūdnu veidu tyliai stovinčio atokiau nuo mūsų. Aukštas, tiesus, staiga jis tapo panašus į vyrą. Jis ryžtingai pareiškė niekada nepaliksiąs draugo nelaimėje ir vykstąs į Libaną jo aplankyti.

Mudu su Karimu atsisakėme leisti sūnų keliauti į tą šalį, bet Abdulai tai buvo nė motais. Jis pareiškė vis tiek ten vyksiąs.

Tokia kelionė gali prišaukti tūkstantį bėdų! Baisiausiai nuliūdusi ruošiausi miegoti ir kūriau planus, kaip atkalbėti sūnų.

Turėjau suprasti, kad man nepavyks – neįmanoma suvaldyti sūnaus, ką tik pasijutusio vyru. Tokie jaunuoliai su pralaimėjimu lengvai nesitaiko.

10 Čia ir toliau Chalilis Džibranas cituojamas iš: Kahlil Gibran, Pranašas. Pranašo sodas. Trigrama , Kaunas, 2008. Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas.

Abdula

Ir mes perduosim ją (tiesą) savo vaikams,

o tie – saviesiems, ir tiesa nepražus.

• CHALILIS DŽIBRANAS •

Po sielvartą keliančio nutikimo su Džefaru ir Faiza mane prislėgė depresija, užsidariau savyje. Mano sūnus Abdula planavo kelionę į Libaną su tokiu įkvėpimu ir atsidavimu, kad ėmiau tikėti jo žodžiais, esą niekas nesutrukdys jam įgyvendinti šią pavojingą užmačią.