Джин Сэссон - Princesės Sultanos dukros

Vos susitvardžiau balsu nenusijuokusi, mat Karimas anksčiau dažnai sakydavo, kad, jo nuomone, Abdulas bijo žmonos ir kad arabų pasaulyje yra bent viena ištekėjusi moteris, kuriai nereikia mano patarimų.

Abdulas buvo perpus mažesnis už Fatimą; kartą Karimas netikėtai užklupo porą ir savo akimis matė, kaip Fatima vožia vyrui per nugarą didžiuliu lentgaliu.

– Jeigu ne Abdulas, tai kokios tada bėdos? – paklausiau.

Baisiai raukšlėtas Fatimos veidas paniuro ir ji užsisklendė rūškanose mintyse. Ji taip sunkiai dūsavo, kad supratau: jos liūdesys nuoširdus, ir mintyse spėliojau, kas sukėlė tokį sielvartą.

– Fatima?! – priminiau, kad ji ne viena.

Staiga jos veidas skaisčiai išraudo ir neviltis prasiveržė.

– Čia dėl mano vaikaitės Alchan. Jos tėvas Naseras – tikras asilas, paskutinis nedorėlis! Nudėčiau jį plikomis rankomis, jei tik leistų duktė. Bet kur tau! Jinai sako, kad ji ir jos šeima turi gyventi kaip tinkami!

Fatima sužaibavo akimis, stambi krūtinė ėmė kilotis iš pasipiktinimo.

– Mano duktė liepia man nesikišti į šeimos reikalus!

Ji pasibaisėjusi pažvelgė į mane ir paklausė:

– Ar galit įsivaizduoti?! Aš negaliu išsakyti savo nuomonės apie vaikaitės gyvenimą!

– Ką Naseras padarė tam vaikui, tavo anūkei? – visiškai suglumusi paklausiau.

Niekas negali nuskriausti vaiko prieš motinos valią, pamaniau.

– Tas Naseras kilęs iš kaimelio, jis tikras neišmanėlis!

Fatima spjovė ant nauju kilimu išklotų mūsų grindų ir aš nustebusi atsitraukiau.

Tarnaitė kalbėdama sukiojosi į visas puses: plūdo Naserą, verkė dėl dukters ir maldavo Dievą padėti vaikaitei.

Man plyšo kantrybė ir pakėlusi balsą paklausiau:

– Fatima, sakyk tučtuojau! Kas nutiko tavo vaikaitei?

Nepaguodžiama, sutrikusi Fatima tvirtai sugniaužė man ranką ir tarė:

– Šiandien Alchan bus paversta moterimi. Devintą valandą ateis kirpėjas. Manau, kad tos apeigos nereikalingos. Nė vienai mano dukrai jos nebuvo atliktos. Čia vis per tą Naserą! Ponia, ar galite man padėti?!

Mintyse iškilo praeitis. Puikiai prisiminiau siaubingą vyresnės sesers Nuros istoriją apie tai, kaip ji buvo paversta moterimi.

Mudu su Karimu tada dar nebuvome susituokę, aš buvau jauna, vos šešiolikos. Mano motina buvo neseniai mirusi ir Nurai, kaip vyriausiajai seseriai, buvo liepta atsakyti į mano klausimus apie moters apipjaustymą. Iki tol nežinojau, kad Nura ir dvi artimiausios jai amžiumi mūsų seserys ištvėrė tas šiurpias apeigas ir dėl to paskui visą gyvenimą kentė skausmus ir kančias.

Netolimoje praeityje Saudo Arabijoje moterys buvo apipjaustomos gana dažnai ir kiekviena gentis laikėsi savų papročių. Vos pernai skaičiau sūnaus Londone nupirktą Sent Džono Filbio, gerbiamo britų dykumų tyrėjo, knygą „Tuščiasis ketvirtis“. Padedamas mano senelio Abdel Azizo al Saudo, Saudo Arabijos įkūrėjo ir pirmojo karaliaus, Sent Džonas Filbis plačiai tyrė Arabiją ketvirtajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje.

Paėmiau knygą iš sūnaus kambario ir su dideliu malonumu skaičiau šio žmogaus parašytą Saudo Arabijos genčių istoriją, kol priėjau skyrių, pasakojantį, ką anglas sužinojo apie moterų apipjaustymą. Įsivaizdavau, kaip buvo žalojamos mano seserys, ir susigūžusi iš baimės verkiau skaitydama Filbio užfiksuotą pokalbį su dykumų arabais.

„Bet geriausiai jis nutuokė apie seksą ir mėgo šaipytis iš Salecho postringaudamas apie manasirų paprotį apipjaustyti moteris.

– Patikėk manim, – aiškino jis, – jie leidžia savo moterims sulaukti lytinės brandos nepaliesdami varputės. Kai ateina laikas merginą ištekinti, surengia apipjaustymo šventę mėnuo ar pora prieš vestuves. Tik tada jas apipjausto, o ne tik gimusias, kaip daro kitos gentys – kachtanai, murai, bani hadžirai ir adžmanai. Todėl jų moterys užauga geidulingesnės negu kitos ir būna nuostabios bei nepaprastai karštos! Bet tada joms viskas pašalinama ir jos tampa romutėlės, tad išlieka geidulingos, bet jų įkarštis atvėsinamas. Merginas sutvarko palapinėse moterys, išmanančios savo darbą; už jį joms sumokama maždaug dolerį. Jos puikiai darbuojasi žirklėmis, skustuvu ir adata – visi šie įrankiai naudojami operacijai.“

Negalėjau atsistebėti šia informacija. Man pasirodė keista, kad vyrai laiko merginas neliestais lyties organais geidulingomis, tačiau pro pirštus žiūri į barbarišką operaciją, atliekamą jų „įkarščiui atvėsinti“. Iš to, ką perskaičiau, sužinojau, kad apipjaustytos moterys baiminasi bet kokio artumo su savo vyrais, ir padariau išvadą, kad moterų žalojimas neturi jokio loginio pagrindo.

Mano senelis Abdel Azizas al Saudas pranoko savo metą ir visose srityse siekė pažangos. Kilęs iš Nadždo jis nemanė, kad moteris reikia apipjaustyti ar kad vyrams reikia atlikti vadinamąjį lupamąjį apipjaustymą.

Per lupamąjį apipjaustymą vyrui pašalinama visa oda tarp bambos ir šlaunų vidinės pusės. Pamatęs tokį žiaurumą pirmasis mūsų karalius šį paprotį uždraudė. Bet, nepaisant jo įsako, seni papročiai miršta lėtai ir žmonės buvo linkę rizikuoti sulaukti bausmės, kad galėtų daryti tai, ką darė jų protėviai.

Kai kurios gentys apskritai draudžia apipjaustyti moteris, kitos pašalina vien varputės galvutę. Rečiausiai taikomas metodas yra varputės pašalinimas; ši procedūra vienintelė prilygsta vyro apipjaustymui.

Esama nelaimingų Saudo Arabijos genčių, kurių moterims pašalinama visa varputė kartu su mažosiomis lytinėmis lūpomis. Tai plačiausiai paplitęs moterų apipjaustymo būdas, kurį galima palyginti su varpos galvutės pašalinimu vyrui. Mano motina nepaisė naujojo įsako ir trys jos dukros patyrė žiaurią apipjaustymo procedūrą. Kitos mūsų šeimos moterys išvengė šio ritualo įsikišus Vakarų gydytojui ir mano tėvui įtikinus motiną, kad moterų apipjaustymas yra tik stabmeldžių paprotys, kuriam turi būti padarytas galas. Keista, tačiau musulmonų šalyse apipjaustyti mergaites reikalauja moterys. Mat jos bijo, kad antraip iš jų dukrų šaipysis kaip iš kitokių, ir todėl jos neištekės. Šiuo vieninteliu moterų seksualumo klausimu apsišvietę vyrai pažengė toliau už moteris.

Esama ir kito, žiauresnio ir pavojingesnio moterų apipjaustymo būdo, vadinamo faraoniškuoju. Sunkiai įsivaizduoju skausmą, pakeliamą tų moterų. Ši procedūra – itin žiauri. Jai pasibaigus mergina lieka be varputės ir abejų lytinių lūpų, didžiųjų ir mažųjų. Jeigu tokia operacija būtų atlikta vyrui, ji prilygtų varpos ir sėklidžių kapšelio amputavimui.

Kokie barbariški tie papročiai, išlikę iki šių dienų! Saudo Arabijoje daug nuveikta šiai tradicijai išnaikinti ir dauguma mano krašto žmonių nebepatiria tų siaubingų kančių. Mano šeimos vyrai uždraudė šią pagonišką tradiciją, bet šalyje gyvenančios kai kurios šeimos, kilusios iš Afrikos, vis dar ryžtasi rizikuoti ir sulaukti bausmės, užuot atsisakiusios šio ritualo. Jos įsitikinusios, kad moters skaistybę galima išsaugoti tik sumažinus jos patiriamą malonumą.

Žinojau, kad manoma, jog barbariška moterų apipjaustymo praktika prasidėjo Nilo slėnyje, ir spėjau, kad ji ten gali ir baigtis. Vis dėlto daugybė moterų Egipte ir visame Afrikos žemyne patiria šį nežmonišką ritualą. Metams bėgant, kai mano šeima nustojo praktikuoti šį paprotį, man pavyko mesti iš galvos mintis apie moterų žalojimą.

Fatima ėmė timpčioti man už rankos. Maldaujantis jos gestas grąžino mane į tikrovę. Su didžiu liūdesiu prisiminiau tos mergaitės Alchan veidą, nes ji daug kartų lankė senelę mūsų viloje. Vaikaitė buvo graži, atrodė protinga ir linksma. Mintyse aiškiai išvydau ją vedamą pas kirpėją – motina išrengia ir išskečia kojas prieš vyrą su aštriu skustuvu.