Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Jis nieko nepasakė, nepajėgdamas net pakreipti galvos jos pusėn, bet jo pirštai įsliuogė į jos baltą ranką, ir kai ji pasilenkė prie jo, pajuodusiais pirštais jis paglostė jai plaukus. Vėsos pojūtis delno klonyje.

Kiek tau metų?

Dvidešimt.

Gyveno kartą kunigaikštis, tarė jis, kuris, jausdamas artėjant mirtį, pasiprašė nunešamas į Pizos bokšto vidurį, kad galėtų mirti žvelgdamas iš vidutinio aukščio.

Mano draugo tėvas norėjo numirti šokdamas Šanchajų. Nežinau, ką tai reiškia. Jis pats tik buvo apie tai girdėjęs.

Ką veikia tavo tėvas?

Jis... jis kare.

Jūs irgi kare.

Ji nieko nežino apie jį. Bet jau daugmaž mėnuo, kai jį slaugo, leidžia morfijų. Iš pradžių jiedu varžėsi, juo labiau kad buvo vieni du. Paskui staiga įveikė savo drovumą. Ligoniai, gydytojai, seselės, instrumentai, įranga, paklodės, rankšluosčiai — visa ligoninė paliko kalvas ir iškeliavo Florencijon, paskui Pizon. Ji paslėpė kodeino tablečių ir morfijaus. Stebėjo, kaip evakuojasi ligoninė, išvyksta sunkvežimių vora. Ką gi, viso labo. Pamojo pro langą ir uždarė langines.

Už vilos dunksojo uolinė siena, aukštesnė už pastatą. Į vakarus driekėsi ilgas aptvertas sodas, o už dvidešimties mylių dryksojo Florencijos miesto kilimas, dažnai dangstomas slėnyje tvyrančio ūko. Anot gandų, vienas kaimynystėje, Medičių viloje, gyvenusių generolų suvalgęs lakštingalą.

San Džirolamo vila, pastatyta ginti jos gyventojus nuo kūno pagundų, priminė veikiau apsiaustą tvirtovę, pirmosiomis bombardavimo dienomis diduma statulų liko be kojų, rankų ir galvų. Sodyba beveik niekuo nesiskyrė nuo viso kraštovaizdžio, apgriautas pastatas nuo išdegintų ir sprogimų išraustų sklypų. Hanos akimis žiūrint, sulaukėję sodai buvo nelyginant kambariai, kurių pakraščiuose ji triūsė saugodamasi minų. Prie namo, ten, kur dirva trąšiausia, ji šokosi dirbti žemės su tokiu užsidegimu, su kokiu dirba tik mieste išaugę žmonės. Nors žemė ir buvo išdeginta, nors ir trūko vandens. Kada nors čia būsianti liepų pavėsinė, žalios šviesos užlieta menė.

Įėjęs virtuvėn, Karavadžas aptiko Haną užsikniaubusią ant stalo. Nematė nei jos veido, nei krūtine užgultų rankų, tik nuogą nugarą, nuogus pečius.

Ji nebuvo nei sustingusi, nei užsnūdusi. Sulig kiekvienu krūptelėjimu jos galva daužėsi į stalą.

Karavadžas sustojo kaip įdiegtas. Verkdamas žmogus išeikvoja daugiau energijos negu darydamas bet ką kita. Dar nebuvo prašvitę. Jos veidas ant tamsaus medinio stalo.

— Hana, — tarė jis, ir ji sustingo, lyg būtų galėjusi prisidengti tuo tariamu nejudrumu.

— Hana.

Ji prapliupo gailiai raudoti, lyg balsu norėdama nuo jo atsitverti, nudriekti tarp jų upę, idant priešingame krante niekas negalėtų jos pasiekti.

Iš pradžių jis dvejojo, nesiryžo paliesti jos nuogo kūno, tarė: „Hana“ ir tada uždėjo sutvarstytą ranką merginai ant peties. Ji vis dar drebėjo. Be galo didis sielvartas, tarė jis sau. Vienintelis būdas ištverti tokį skausmą — iškelti viską paviršiun.

Ji pasikėlė vis dar nuleidusi galvą, paskui prisiplojo prie jo, lyg stengdamasi atsiplėšti nuo stalo magneto.

— Neliesk manęs, jei manęs nori.

Blyški oda aukščiau sijono — tai buvo viskas, kuo ji vilkėjo toje virtuvėje, lyg būtų iššokusi iš lovos, šiuo tuo apsidariusi ir atbėgusi šičia, kur ją gaubė vėsus oras, nuo kalvų plūstantis pro atviras duris.

Jos veidas buvo paraudęs, šlapias.

— Hana.

— Supranti?

— Kodėl šitaip jį dievini?

— Aš jį myliu.

— Tu jo nemyli, tu jį dievini.

— Išeik, Karavadžai, būk geras.

— Tu prisirišai prie lavono galas žino kodėl.

— Jis šventasis. Taip aš manau. Viltį praradęs šventasis. Juk tokių būna? Ima noras juos apsaugoti.

— Jam vis viena!

— Mano jausmai pakankamai stiprūs, kad galėčiau jį mylėt.

— Dvidešimtmetė atsiskiria nuo pasaulio, kad galėtų mylėt šmėklą!

Karavadžas valandėlę tyli.

— Saugokis liūdesio. Nuo liūdesio tik žingsnis iki neapykantos. Paklausyk manęs. Aš pats tai esu patyręs. Jei prarysi kam nors skirtus nuodus, tikėdamasi, jog pagydysi tą žmogų, drauge su juo gerdama nuodus, tik laikysi juos savyje. Dykumų žmonės buvo gudresni už tave. Jie suvokė, kad jis gali jiems praversti. Tad jį išgelbėjo, o kai nebereikėjo jo pagalbos, pametė.

— Duok man ramybę.

Viena būdama, Hana atsisėda jausdama, kaip tvinksi blauzdos nervas, pabraidžiojus po aukštą rasotą sodo žolę. Nulupa pirmąją slyvą, kurią aptiko sode ir įsikišo į tamsios kartūninės suknelės kišenę. Viena būdama, ji bando įsivaizduoti, kas galėtų eiti senuoju keliu po žaliu aštuoniolikos kiparisų skliautu.

Anglui pasibudus, ji palinksta prie jo kūno ir įspraudžia jam burnon trečdalį slyvos. Žandikauliai nejuda, slyva lieka atviroje burnoje kaip vandenyje. Atrodo, kad jis pravirks iš malonumo. Ji stačiai jauste jaučia, kaip slyva šliaužia jo rykle.

Jis pakelia ranką ir nusišluosto nuo lūpos seiles, kurių negali pasiekti liežuviu, įsikiša pirštą burnon ir čiulpia. Klausyk, aš tau papasakosiu tokį atsitikimą su slyvomis. Kai buvau mažas...

Po pirmųjų naktų, po to, kai, gindamasi nuo šalčio, sudegino beveik visas lovas, ji susirado mirusio kario hamaką ir ėmė jame miegoti. Pasirenka sieną ir įkala dideles vinis, o rytą pasibunda tokiame kambaryje, kokiame nori, supdamasi viršum purvo, bedūmio parako, apsemtų grindų ir žiurkių, jau įjunkusių kasnakt nusileisti iš trečio aukšto. Kiekvieną vakarą ji įsilipa į pamėklišką maskuojamosios spalvos hamaką, pasiimtą iš mirusio kareivio, iš to, kurį anksčiau slaugė.

Teniso bateliai ir hamakas. Visas karo grobis. Ji pasibusdavo mėnesienai užtvindžius lubas, susivyniojusi į senus naktinius marškinius, su kuriais visada miegodavo, suknelę pasikabinusi ant vinies prie durų. Buvo šilčiau, ji galėjo miegoti ir taip. Anksčiau, kai būdavo šalta, jie būdavo priversti kūrenti kas pakliūva.

Jos hamakas, bateliai, chalatas. Ji jautėsi saugi miniatiūriniame pačios susikurtame pasaulėlyje, abu kiti vyrai atrodė lyg tolimos planetos, kiekvienas savo prisiminimų ir vienatvės sferoje. Tada, kai Kanadoje Karavadžas buvo artimiausias jos tėvo draugas, jam nereikėdavo nė pirštelio krustelėti, kad kiltų didžiausia sumaištis tarp moterų, kurioms jis tarytum teikdavosi pasiaukoti. O šit dabar nepastebimas tyso tamsoje. Vagis, kadaise atsisakydavęs dirbti su vyrais, nes jais nepasitikėdavo, kalbėdavęsis su vyrais, bet mieliau leisdavęsis į kalbas su moterimis, kurios, tik įšnekusios, beregint pakliūdavo į jo meilės raizgus. Kai ji, būdavo, paryčiais vogčiomis įsmunka į namus, dažniausiai aptinka jį miegantį tėvo krėsle, nuvargusį po kokios profesionalios ar privačios vagystės.

Ji galvodavo apie Karavadžą. Esama žmonių, kuriuos reikia vienaip ar kitaip laikyti apkabinus, gal net įsikirtus dantimis, kad išliktum saugus jų draugijoje. Reikia nutverti juos už plaukų, įsikibti į juos kaip skenduoliui ir leistis įtraukiamam į jų aplinką. Priešingu atveju būna taip: netyčia susiduri su jais gatvėje, jie tau draugiškai pamoja, paskui šoka per tvorą ir dingsta keliems mėnesiams. Karavadžas kaip tik buvo vienas tų dėdžių pražuvėlių.

Būdavo, Karavadžas paprasčiausiai apglėbia tave savo sparnais, ir tu netenki ramybės. Jis mokėdavo apkabinti visa savo esybe. O šit dabar jis tyso tamsoje kaip ir ji kurioje nors to didelio namo priešakinėje saugoje. Taigi toks buvo Karavadžas. O dykumų anglas kitoks.

Visą karą ji sugebėjo slaugyti sunkiausius ligonius tik savo šaltakraujiškumo dėka, to šaltakraujiškumo, kurį dangstė gailestingosios seselės vaidmeniu. Aš viską ištversiu, sakėsi sau viena. Laikysiuos iš paskutiniųjų, kad nepraskysčiau. Kol tęsėsi jos karas, visus tuos žodžius ji laidojo savyje, visuose miestuose, per kuriuos ėjo, Urbine, Angiaryje, Monterekyje, kol pagaliau įžengė Florencijon, o vėliau pasiekė kitą jūrą netoli Pizos.