Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Iš anglų kalbos vertė

Valdas Petrauskas

Turinys

I. Vila

II. Nei gyvas, nei miręs

III. Kartais ugnis

IV. Kairas, Pietų kvartalas, 1930–1938

V. Keterina

VI. Palaidotas lėktuvas

VII. Įvykio vietoje

VIII. Šventoji giria

IX. Plaukikų grota

X. Rugpjūtis

Padėka

Skipo ir Meri Dikinson

atminimui

Skiriu Kvintinui ir Grifinui

Taip pat Luizai Dennys

su padėka

„Daugelis jūsų, be abejo, prisimena, kokiomis aplinkybėmis 1939 metais, ekspedicijai išvykus į dykumą ieškoti Zerzuros, Džilf Kebire žuvo Džefris Kliftonas, o vėliau dingo jo našlė Keterina Klifton“.

„Negaliu šį vakarą pradėti mūsų susirinkimo skausmo gildoma širdimi nepriminęs tos tragedijos“.

„Šiandien susirinkome aptarti...“

Iš Geografų draugijos susirinkimo,

įvykusio 194... m. lapkričio mėnesį

Londone, protokolo

I Vila

Ji nustoja dirbusi, atsitiesia vidury sodo ir žiūri į tolumą pajutusi, jog oras keičiasi. Vėjas dabar jau pučia šuorais. Oras prisipildo ūžesio, svyruoja išlakūs kiparisai. Ji apsigręžia ir eina įkalnėn namo link, kopia per žemutę tvorą, — pirmieji lietaus lašai jau tyška ant nuogų pečių. Ji pereina lodžiją ir smunka vidun.

Virtuvėje ji nė nestabtelėja, eina toliau, lipa tamsiais laiptais ir leidžiasi ilgu koridorium — pačiame gale pro atdaras duris krinta šviesos pluoštas.

Ji pasuka į kambarį, savotišką sodą — vien medžiai ir ūksmingos pavėsinės, nutapyti ant sienų ir lubų. Lovoje guli vyriškis, jo kūną glamonėja vėjelis. Jai įėjus, jis iš lėto atsigręžia.

Kas keturios dienos ji mazgoja jo tamsų kūną, pradėdama nuo sužalotų kojų. Suvilgo kempinę, iškelia virš kulkšnių, varvina vandenį ir, kilstelėjusi akis, mato jį kažką vapant, šypsantis. Aukščiau blauzdų nudegimai baisesni. Skaudžiai violetiniai. Gyvi kaulai.

Jinai slaugo jį jau keli mėnesiai ir puikiai pažįsta jo kūną: lyg jūros arkliukas įmigęs penis, išsišovę smailūs dubens kaulai. Nukryžiuotasis, sako ji sau. Jis — jos globai atiduotas merdintis šventasis. Jis guli aukštielninkas, be priegalvio, žiūri aukštyn į lubose nupieštą lapiją, į tą šakų baldakimą ir žydrą dangų aukštybėje.

Ji pila kalaminą ruožais jam skersai krūtinės, ten, kur kūnas mažiausiai nudegintas, kur jį gali liesti. Jai patinka įdubimas po apatiniu šonkauliu, tas kūno skardis. Kai ji, priėjusi pečius, ima vėdinti sprandą, jis ima narnėti.

Ką? klausia ji, nuvaikydama apnikusias mintis.

Jis pasisuka į ją tamsiu veidu, įsmeigia pilkas akis. Ji įsikiša ranką į kišenę. Dantimis nudreskia odelę nuo slyvos, išplėšia kauliuką ir įspraudžia minkštimą jam į burną.

Jis vėl atsidūsta patraukdamas savęsp klausią jaunos slaugės širdį, nors ir kur būtų nukilęs mintimis, vedasi ją atminties labirintais, kuriais klaidžioja visus tuos mėnesius prieš savo mirtį.

Vyriškis romiai pasakoja kambaryje įvairius nutikimus, čia sklęsdamas, čia nardydamas vienur ar kitur nelyginant vanagas. Pabunda išpieštoje pavėsinėje, glėbiančioje jį iš visų pusių žiedais nužertomis didelių medžių šakomis. Mini išvykas, moterį, bučiavusią jo kūną, kuris dabar, nudegintas, spalva primena baklažaną.

Dykumoje praleisdavau ištisas savaites, pamiršdamas žvilgtelėti į mėnulį, sako jis, kaip vyras kartais ištisas dienas net nežvilgtelėja į žmonos veidą. Bet tai nereiškia, kad jam trūksta atidumo, — stačiai jam trūksta laiko.

Jo akys krypsta į jaunos moters veidą. Jeigu ji linguoja galva, jo žvilgsnis nuslysta per ją ir įsiremia į sieną. Ji palinksta priekin. Kaip jūs nusideginote?

Vėlyva popietė. Jis žaidžia paklodės kraštu, glosto jį atgalia ranka.

Kritau užsidegęs į dykumą.

Jie aptiko mano kūną, surentė iš pagalių šiokius tokius neštuvus ir vilko mane per visą dykumą. Mes traukėme per Smėlio jūrą, šen bei ten kirsdami vorupes. Žinot, klajokliai. Beduinai. Kai kritau, smėlis, ir tas užsiliepsnojo. Jie matė, kaip atsistoju ir nuogas žengiu iš ugnies. Odinis šalmas liepsnojo man ant galvos. Jie paguldė mane į lopšį, savotišką karstą, ir dusliai dunksėjo jų kojos, kai tekini nešė mane per dykumą.

Ugnis beduinams ne naujiena. Ne naujiena lėktuvai, nuo 1939-ųjų krintantys iš dangaus. Kai kuriuos savo įnagius ir rykus jie gaminosi iš pašautų lėktuvų ir tankų metalo. Tai buvo padangių karo metas. Jie mokėjo atskirti radijo bangomis valdomą skraidyklę nuo pamušto lėktuvo, jie gebėjo prasiskinti kelią per nuolaužas. Menkiausias kabinos sraigtelis būdavo brangenybė. Ko gero, buvau pirmas, gyvas išlipęs iš degančios mašinos. Žmogus liepsnojančia galva. Jie nežinojo, kuo aš vardu. Aš nežinojau, kokiai genčiai jie priklauso.

Kas jūs?

Nežinau. Jūs jau klausėte.

Sakėt, kad jūs anglas.

Vakare jis niekad nebūna tiek išvargęs, kad užsnūstų. Ji skaito jam knygas, kurių sugeba surasti bibliotekoje, apatiniame aukšte. Plevena žvakė, apšviesdama puslapį ir skaitančios jaunos seselės veidų, vos traukdama iš prieblandos sieną puošiančius medžius ir visą panorama. Jis klausosi, gerte gerdamas jos žodžius nelyginant vandenį.

Kai būna šalta, ji atsargiai įsliuogia į lovą ir atsigula šalia. Ji sugeba taip švelniai jį užkloti, kad jam nė kiek nesuskausta, neką daugiau, nei prisilietus jos plonyčiam riešui.

Kartais antrą valandą nakties jis dar nemiega, atviromis akimis stebeilija į tamsą.

Jis pajusdavęs oazės kvapą, dar jos nepamatęs. Drėgmės dvelksmą. Palmes ir takelius. Skardinių kibirų žvangsmą, kurio žemas tembras skelbdavęs, kad jie sklidini.

Jie suvilgydavę aliejumi dideles skiautes minkšto audinio ir jomis apklostydavę jį. Jis buvo pateptasis.

Jis jausdavęs šalia nebylų žmogų, jausdavęs jo kvapą, kai jis temstant, kas dvidešimt keturios valandos, prisilenkęs nuklostydavo ir tamsoje apžiūrėdavo jo odą.

Nuklotas jis vėl būdavęs anas nuogas žmogus, iššokęs iš liepsnojančio lėktuvo. Jie apklostydavę jį keliais sluoksniais pilko veltinio. Kokia didi tauta bus jį aptikusi, sakydavęs jis sau. Koks kraštas išgalvojęs tokias minkštas datules, kurias šalia einantis žmogus sukramto ir įdeda jam į burną. Visą tą laiką būdamas su tais žmonėmis jis niekaip negalėjęs prisiminti, iš kur esąs. Kiek jam žinoma, jis galėjęs būti ir priešas, pašautas ore.

Vėliau Pizos ligoninėje jam vaidendavęsis greta tas pats žmogus, — ateidavęs kas vakarą, kramtydavęs datules ir dėdavęs minkštas jam į burną.

Tos naktys būdavusios bespalvės. Be kalbų ir dainų. Beduinai tylėdavę, kai jis pabusdavęs. Jis gulėdavęs ant hamako altoriaus ir, puikybės apimtas, vaizduodavęsis šimtus jų aplink; buvę tarp jų ir tiedu, kurie jį aptikę ir numušę nuo galvos šakotą ugnies kepurę. Iš tikrųjų buvo tik du, tiedu, kurie jį aptiko ir numušė nuo galvos šakotą ugnies kepurę. Tiedu, kuriuos jis pažinojęs iš seilių, drauge su datulėmis patenkančių jam į burną, ir iš tankaus jų kojų dunksėjimo.

Ji atsisėsdavo ir imdavo skaityti knygą tolydžio plevenant žvakei. Retkarčiais žvilgtelėdavo žemyn į koridorių, į karo ligonine paverstą vilą, kur gyveno su kitomis seselėmis, kol, slenkant šiaurėn karui, tam jau beveik besibaigiančiam karui, visos jos viena po kitos buvo perkeltos kitur.

Tai buvo jos gyvenimo tarpsnis, kai ji puolė į knygas lyg į vieninteles duris iš savo vienutės. Knygos pasidarė jos pasaulio dalimi. Atsisėdusi prie naktinio stalelio, įguldavo į knygą ir skaitydavo apie indą berniuką, kuris mokėsi įsiminti ant padėklo sudėtus daiktus ir brangakmenius, ėjusį nuo vieno mokytojo prie kito: vieni mokė jį vietinės tarmės, kiti — kaip lavinti atmintį, treti — kaip atsispirti hipnozei.