Майкл Ондатже - Anglas ligonis

— Esama anglų, mylinčių Afriką. Dalis jų smegenų atspindi būtent dykumą. Šit kodėl ten jie nesijaučia svetimi.

Jis mato ją vos pastebimai linkčiojant. Sulysęs veidas, trumpai kirpti plaukai, — nei kaukės, nei paslapties, dengusios tada, kai ji nešiojo ilgus plaukus. Viena aišku: ji atrodo rami šiame savo pasaulyje. Fone gurguliuojantis vanduo, vanagai ir nusiaubtas vilos sodas.

Gal šitaip ir baigiama kariauti, pagalvojo Karavadžas. Apdegęs žmogus, kuriam reikalinga priežiūra, paklodės, skalbiamos prie šulinio, nelyginant sodas ištapytas kambarys. Lyg visa, kas lieka, tėra praeities kapsulė, tos praeities, kuri ankstesnė už laikus, kai gyveno Verdis, kai Medičiai kvietėsi architektą, geriausią penkioliktojo amžiaus architektą, ir nakčia, pasišviesdami žvake, apžiūrinėjo baliustradą ar langą ir prašė ką nors sugalvoti, kad būtų gražesnis vaizdas.

— Jei pasilieki, — tarė ji, — mums reikės daugiau maisto atsargų. Aš pasėjau daržovių, mes turim maišą pupelių, bet mums reikia viščiukų.

Ji žiūri į Karavadžą, lyg norėdama priminti jam senų dienų sugebėjimus, bet nesako nė žodžio.

— Esu niekam tikęs, — sako jis.

— Aš eisiu kartu su tavim, — siūlosi Hana. — Drauge viską darysim. Tu pamokysi mane vogti, parodysi, kaip tai daroma.

— Tu nesupratai. Esu niekam tikęs.

— Kaip tai?

— Įkliuvau. Jie, galima sakyt, nukirto man sumautas rankas.

Kartais vakare, kai anglas ligonis miega, ji, valandėlę paskaičiusi už jo durų, eina ieškoti Karavadžo. Jis būna sode, guli išsitiesęs prie šulinio ant akmeninės sienelės ir žiūri į žvaigždes, arba jinai aptinka jį kurioje nors apatinėje terasoje. Dabar, vasarai prasidėjus, jam esą sunku tūnoti vakarais viduje. Didumą laiko jis praleidžia ant stogo, prie apgriuvusio kamino, bet tuoj pat tyliai nulipa apačion, kai tik pastebi ją einant terasa — jo beieškant. Jinai užtinka jį prie begalvės grafo statulos: ant jos kaklo mėgsta tupėti vienas vietinis katinas, kuris, tik pasirodžius žmogui, iškart pasipučia ir sustingsta iškilminga mieguista poza. Jinai visad tariasi jį atradusi, tą vyriškį, pažįstantį tamsą, tą vyriškį, kuris, girtas būdamas, paprastai girdavosi esąs užaugęs pelėdų šeimoje.

Jiedu abu kalvos viršūnėje, tolumoje — Florencija ir jos žiburiai. Kartais jis atrodo jai pašėlęs, kartais — pernelyg ramus. Dieną ji aiškiau pastebi jo judesius, sustingusias rankas aukščiau sutvarstytų plaštakų, pastebi, kaip jis pasisuka visu liemeniu — užuot pasukęs galvą, — kai ji rodo jam ką nors kalvos viršūnėje. Bet nieko apie tai nesako.

— Mano ligonis sako, jog sutrinti povo kaulai — nuostabus vaistas.

Jis stebeilija į nakties dangų.

— Taip.

— Tada buvai šnipas?

— Nevisiškai.

Jis jaučiasi jaukiau, saugiau, kai jinai vargiai beįžiūri jį tamsiame sode, kurį vos siekia virpčiojanti lempos šviesa iš ligonio kambario.

— Kartais būdavom siunčiami vogt. Šit kas aš toks: italas ir vagis. Jie stačiai negalėjo patikėti savo laime, tad stengėsi iš paskutiniųjų naudotis mano sugebėjimais. Buvom tokie keturi ar penki. Kurį laiką man sekėsi. Kol galiausiai vieną dieną buvau nufotografuotas. Visai atsitiktinai. Įsivaizduoji?

Vilkėjau smokingu, pažiūrėti tikras pingvinas, — turėjau eiti į banketą, išvogti tam tikrus dokumentus. Tiesą pasakius, buvau tik vagis. Nei didis patriotas. Nei koks didvyris. Jie buvo tik oficialiai įteisinę mano sugebėjimus. Bet viena dama atsinešė fotoaparatą ir pleškino vokiečių karininkus. Užgriebė mane staigiai: ėjau per šokių salę ir sustojau kaip nudiegtas. Išgirdau spragtelint fotoaparato užraktą prieš pat užsiveriant užsklandai ir grįžtelėjau ton pusėn. Ir nuo tos akimirkos ateitis tapo nebesaugi. Mane nufotografavo vieno generolo meilužė.

Visos nuotraukos karo metais būdavo ryškinamos gestapo stebimose vyriausybinėse laboratorijose. O kadangi, savaime suprantama, nebuvau įtrauktas į jokį sąrašą, vos filmui atsidūrus Milano laboratorijoje, būčiau iškart kokio valdininko išaiškintas. Reikėjo žūtbūt išvogti tą filmą.

Ji žiūri į anglą ligonį, gulintį kambary, jo miegantis kūnas dabar tikriausiai už tūkstančių mylių, dykumoje, ir gydo jį žmogus, kuris kaišioja pirštus į savotišką puodelį, ertmę tarp sudėtų pėdų, lenkiasi priekin ir tamsia tešla tepa jam nudegintą veidą. Ji tariasi jaučianti sunkią to žmogaus ranką ant savo skruosto.

Ji eina koridorium ir lipa į hamaką, kuris ima suptis jai atsispyrus nuo grindų.

Kelias akimirkas prieš užmigdama ji jaučiasi gyva kaip niekad, naršo po įvairias dienos atkarpas, nešdamasi guolin kiekvieną akimirką, kaip vaikas nešasi lovon vadovėlius ir pieštukus. Diena atrodo padrika iki tų akimirkų, kurios jai yra nelyginant ūkio knyga, jai ir jos kūnui, pritvinkusiam nutikimų ir situacijų. Pavyzdžiui, šį tą jai davė Karavadžas. Savo siužetą, tragediją. Ir pavogtą įvaizdį.

Iš banketo jis išvažiuoja automobiliu. Padangos gurgžda žvyruota alėja, iš lėto sukančia vartų link. Mašina murkia, tyliai it lašas rašalo riedėdama vasaros naktį. Tą vakarą iki pat banketo pabaigos Kozimo viloje jis nenuleido akių nuo fotografės, visu liemeniu nusisukdamas kiekvieną sykį, kai ji nutaikydavo objektyvą jo pusėn. Dabar jis žino, kad yra fotoaparatas, ir sugeba išvengti objektyvo. Prisiartina, kad girdėtų jos balsą. Ji vardu Ana, o jos meilužis, karininkas, praleisiąs naktį viloje ir rytą per Toskaną išvyksiąs šiaurėn. Moters mirtis ar staigus dingimas gali tik sukelti įtarimą. Tokiais laikais, atsitikus kokiam neįprastam dalykui, iškart pradedamas tyrimas.

Po keturių valandų jis bėga žole vienomis kojinėmis, mėnulio nudriektas šešėlis gūžiasi po jo kojomis. Prie žvyruotos alėjos stabtelėja ir iš lėto eina smėliu. Žiūri į Kozimo vilą, į kvadratinius langų mėnulius. Tai rūmai, kur gyvena karės.

Automobilio žibintų šviesos pluoštas pliūptelėja it vanduo iš vamzdžio, užlieja kambarį, kur jis atsidūrė. Jausdamas į save nukreiptą žvilgsnį, vėl sustoja kaip nudiegtas. Ant jos kruta vyriškis, suleidęs pirštus į jos šviesius plaukus. Jinai jį pažino, jis tai suvokia, pažino netgi dabar, kai jis nuogas: tas pats žmogus, kurį ji fotografavo anksčiau, per banketą, tarp susigrūdusių svečių, nes, užkluptas iš netyčių, stovi tokia pat poza, pusiau nusisukęs, šviesos pluošto išplėštas iš tamsos. Automobilio žibintų šviesa lyžtelėja kambario kampą ir dingsta.

Vėl juoda tamsa. Jis nenumano, ką daryti. Nenumano, ar ji pakuždės dulkinančiam ją vyriškiui, jog kambary esama dar vieno vyro. Nuogo vagies. Nuogo žudiko. Ar jam žengt prie porelės lovoje ir savo rankomis nusukti abiems sprandą?

Jis girdi vyriškį tebesidarbuojant, moterį tebetylint. Nė kuštelėjimo. Jis girdi ją mąstant tamsoje nukreiptu į jį žvilgsniu. Gal teisingiau būtų pasakius, kad girdi ją „permąstant“. Karavadžo mintys krypsta ta linkme: pridedant skiemenį, prisideda papildoma prasmė, prasmė, kurios reikia, kad sutelktum mintis, lygiai taip esti montuojant išnarstytą dviratį. Žodžiai yra apgaulūs, sakė jam vienas draugas, daug apgaulesni negu smuikai. Jis įsivaizduoja šviesius moters plaukus, perrištus juodu kaspinu.

Girdi automobilį apsisukant ir laukia kito šviesų tvyksnio. Veidas, išnėręs iš tamsos, tebėra nukreiptas į jį kaip strėlė. Šviesa sliuogia nuo jos veido ant generolo kūno, paskui ant kilimo, paskui šliaužia prie Karavadžo, vėl užlieja jį nuo galvos iki kojų. Jis nebemato jos. Purto galvą, mostu rodo, kaip pjaunama galva. Laiko rankose fotoaparatą, kad ji suprastų, ko jam reikia. Ir vėl dingsta tamsoje. Girdi, kaip ji, įsiteikdama meilužiui, suvaitoja, ir jis supranta, jog tai pritarimo ženklas. Nė žodžio, nė menkiausios ironijos, paprasčiausias sandėris, nebylaus sutarimo kodas, ir jis supranta, jog dabar gali ramiai eiti verandon ir dingti naktyje.