Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Kebliausia buvo surasti tos moters miegamąjį. Jis įsismelkė į vilą, tyliai nusėlino septyniolikto amžiaus freskomis papuoštais koridoriais. Kažkur ten buvo miegamieji — juodos auksinio kostiumo kišenės. Vienintelis būdas prasmukti pro sargybą — apsimesti kvanktelėjusiu. Jis nusirengė nuogas ir drabužius pasidėjo ant gėlių lysvės.

Nuogas jis ramiai lipa laiptais į antrą aukštą, kur stovi sargyba. Nusilenkia taip žemai, jog veidas atsiduria sulig šlaunimis, tad, sau vienas juokdamasis, meldžia sargybinius nepaniekinti jo kvietimo pasivaikščioti nakčia, alfresco , juk taip sakoma, ar ne? Arba sugundymo a cappella ?

Ilgas koridorius trečiame aukšte. Vienas sargybinis prie pat laiptų, kitas — kitame gale, per dvidešimt metrų, pernelyg toli nuo pirmojo. Net aktoriui per ilgas gabalas, bet Karavadžui privalu jį suvaidinti, nepatikliai ir niekinamai stebint abejingiems sargybiniams, remiantiems žvilgsniais iš priekio ir užpakalio. Dvipusis aktas. Stabtelėja prie freskos ir įsistebeilija į giraitėje nupieštą asilą. Priglaudžia galvą prie sienos, alpdamas miego, paskui eina toliau, suklumpa, beregint atsitiesia ir žengia tvirtu karišku žingsniu. Pamoja kaire ranka, sveikindamasis su lubose nutapytais kerubinais, tokiais pat plikabambiais kaip ir jis, — vagies pasisveikinimas, keli valso taktai, freska chaotiškai bėga pro šalį, pilys, katedros baltais ir tamsiais bokštais, ekstazės apimti šventieji šį karo antradienį, jam begelbstint savo vaidybą ir galvą. Karavadžas ropoja čerpių stogais ieškodamas savo nuotraukos.

Eidamas pro antrą sargybinį, jis plekšnoja delnu sau per krūtinę, tarytum ieško leidimo, griebia sau už penio ir dedasi, jog juo lyg raktu nori atrakinti saugomo kambario duris. Juokiasi, svyruodamas traukiasi atatupstas, pilnas apmaudo dėl savo apgailėtinos nesėkmės, ir, niūniuodamas kažką panosėje, smunka į gretimą tuščią kambarį.

Atidaro langą, eina į verandą. Nuostabi tamsi naktis. Jis lipa per atbrailą ir šoka apatinio aukšto verandon. Pagaliau gali patekti į Anos ir generolo kambarį. Juos skiria tik kvapas. Jis sėlina nepalikdamas pėdų. Be šešėlio. Prisimena pasaką, kurią prieš kelerius metus buvo sekęs vienai mergaitei, pasaką apie žmogų, ieškojusį savo šešėlio, — dabar jis pats ieško savo atvaizdo, atsispaudusio gabalėlyje filmo.

Kambaryje išsyk pastebi sueities įžangos pėdsakus. Jo rankos naršo moters drabužius, išmėtytus ant kėdžių nugarėlių, nuslinkusius ant grindų... Jis atsigula ir ima ristis kilimu nuo vieno galo iki kito, tad negali nepajusti tokio kieto daikto kaip fotoaparatas. Lytėja kambario odą. Tyliai ritasi, išsiskleidžia kaip vėduoklė, bet nieko neranda. Nė kruopelės šviesos.

Atsistoja, iš lėto išskečia rankas, paliečia marmurinę krūtį. Ranka sliuogia akmenine ranka, — jis perpranta moters mąstyseną, — ant jos kabo fotoaparatas. Tuomet išgirsta burzgiant automobilį, pasisuka, ir moteris pamato jį, netikėtai nutviekstą automobilio žibintų.

Karavadžas stebi Aną. Atsisėdusi priešais, žiūri jam tiesiai į akis, stengiasi jį permanyti, įminti jo minčių spiečius, kaip kitados darydavo jo žmona. Jis mato, kaip jinai uodžia jį, lyg bando atsekti jo pėdas. Jis mėto jas, paskui vėl įsmeigia į ją akis, įsitikinęs, kad jo žvilgsnis nepriekaištingas, tyras kaip upė, nepakaltinamas kaip kraštovaizdis. Žmonės paprastai sutrinka nuo tokio žvilgsnio, jis tai žino ir moka puikiai slėptis, bet mergina klausiamai žiūri į jį, nepatikliai palenkusi galvą nelyginant šuo, kai į jį kreipiamasi ne tokiu balsu ar tonu, kokiu įprasta kreiptis žmogui. Ji sėdi priešais, prieš tamsos gaubiamas kraujo raudonumo sienas, — tos spalvos jis nemėgsta. Juodaplaukė, liekna, alyvų atspalvio oda, šio krašto saulės nuauksinta, ji primena jo žmoną.

Dabar jis nebegalvoja apie žmoną, bet žino, jog viskas gali pasikeisti kiekvieną akimirką, jog jis gali prisiminti menkiausią jos judesį, nupiešti ją kuo smulkiausiai, nusakyti, kaip nakčia jo širdis jaučia jos riešo prisilietimą.

Jis sėdi rankas pasidėjęs ant stalo, žiūri, kaip mergina valgo. Vis dar mėgsta verčiau valgyti vienas, nors per pietus ir vakarienę visad sėdasi drauge su Hana. Tuštybė, sako sau. Pražūtinga tuštybė. Hana matė pro langą jį valgant abiem rankom, atsisėdusį ant vieno iš trisdešimt šešių koplyčios laiptelių. Be šakutės ir peilio, lyg jis būtų pratinęsis valgyti rytietiškai. Apžėlęs žilstančia barzda, tamsia striuke jis atrodo jai galutinai virtęs italu. Ji vis labiau tai pastebi.

Jis stebi tamsų jos siluetą rudai raudonų sienų fone, jos odos atspalvį, trumpai kirptus juodus plaukus. Susipažino su ja ir jos tėvu Toronte prieš karą. Paskiau buvo vagis, paskiau vedęs vyras ir, kupinas tingaus pasitikėjimo, trainiojosi paties pasirinktame pasaulyje, neturėdamas sau lygių prireikus apsukti kokį turčių ar apžavėti savo žmoną Džanetą ar kokio draugo jaunutę dukrelę.

Dabar tai, kas juos supa, vargu ar įmanoma pavadinti pasauliu, jie priversti gyventi kiekvienas savo kiaute. Atsidūręs miestelyje, išsimėčiusiame kalvose netoli Florencijos, lyjant jis gludo viduje, svajoja išsidrėbęs vieninteliame virtuvės krėsle, tįso lovoje arba ant stogo, ir dabar, kai nebereikia regzti jokių pinklių, jam rūpi tik vienas žmogus, Hana. Atrodo, kad ji prisirišusi prie vyriškio, merdėjančio antrame aukšte.

Per pietus ir vakarienę jis sėdi priešais merginą ir žiūri, kaip ji valgo.

Prieš pusmetį Pizoje pro langą Šv. Klaros ligoninės ilgo koridoriaus gale Hana pastebėjo baltą liūtą. Jis stovėjo vienišas ant bastiono, toks pat baltas kaip Duomo ir Camposanto marmuras ir tarytum to paties kūrėjo sumanytas, nors, sprendžiant iš grubios ir primityvios formos, atrodė priklausąs kitai epochai. Lyg praeities dovana, kurią privalu priimti. Vienaip ar kitaip, iš viso to, kas supo ligoninę, jis buvo jai labiausiai priimtinas. Vidurnaktį ji žiūrėdavo pro langą, būdama įsitikinusi, jog jis tebėra užtemdymo zonoje ir kaip ir ji pasirodysiąs kartu su rytmetine pamaina. Ji pakeldavo galvą penktą valandą arba pusę šešių, paskui šeštą, kad pamatytų jo pavidalą, vis labiau ryškėjančius kontūrus. Kiekvieną vakarą, jai apeinant ligonius, jis stovėdavo sargyboje. Netgi artilerijai apšaudant, kariuomenė nejudino jo iš vietos, labiau rūpinosi apsaugoti išlikusį aikštės pasakišką ansamblį, matyt, vadovaudamasi absurdiška pasvirusio bokšto, primenančio sviedinio skeveldros pakirstą žmogų, logika.

Ligoninės pastatai stovėjo toje vietoje, kur anksčiau buvo vienuolynas. Ištisus šimtmečius karpomi pernelyg stropių vienuolių, labirinto krūmai seniai buvo praradę bet kokį panašumą į gyvulius ir žvėris, ir dienos metu seselės vežiojo sužeistuosius tarp tų buvusio bestiarijaus liudytojų, susigrąžinusių ankstesnį pavidalą. Buvo toks įspūdis, jog išliko nepakitęs vien marmuras.

Seselės, ir tos atrodė it sviedinio skeveldros pakirstos, it kontūzytos merdėjančių aplink vaizdo. Arba kokių menkesnių dalykų, kaip antai laiško. Jos nešdavo amputuotą ranką į kitą koridoriaus galą, šluostydavo be perstojo srūvantį kraują, lyg žaizdos būtų buvusios versmės. Jos niekuo nebetikėjo, viskuo ir visais abejojo. Krisdavo vietoje, kaip krinta minuotojas sprogus minai tą pačią akimirką, kai jis išsuka sprogdiklį. Lygiai taip vietoje krito Hana tą dieną, kai karininkas, Šv. Klaros ligoninėje prasiskynęs kelią tarp šimtų lovų, įteikė jai laišką, pranešimą apie tėvo mirtį.

Baltas liūtas.

Truputį vėliau ji susitiko anglą, panašų veikiau į apdegusį gyvūną, sustingusį ir neįžvelgiamą kaip tvenkinio vanduo, kur jai magėjo šokti stačia galva. Ir štai dabar, praslinkus keliems mėnesiams, jis buvo jos paskutinis ligonis San Džirolamo viloje. Karas buvo pasibaigęs, o jiedu abu nieku gyvu nenorėjo drauge su kitais vykti į saugią vietą, kokia buvo Pizos ligoninė. Visi pajūrio uostai, tokie kaip Sorentas ir Marina di Pija, knibždėte knibždėjo amerikiečių ir anglų karių, laukiančių laivų namo. Ji išskalbė savo uniformą, dailiai sulankstė ir atidavė išvykstančioms seselėms. Karas dar ne visur pasibaigęs, girdėjo ji sakant. Šitas karas baigtas. Baigtas šičia. Ji būsianti lyg dezertyre, girdėjo ji sakant. Aš ne dezertyre. Aš lieku šičia. Ji buvo perspėta, jog aplink pilna nesprogusių minų, trūksta vandens ir maisto. Bet užlipo į antrą aukštą pas apdegusį žmogų, pas anglą ligonį, ir pareiškė jam, kad lieka drauge su juo.