Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Kodėl niekas jų neprivertęs?

Ji pareiškusi, jog ligonio būklė pernelyg rimta, kad būtų galima jį kam nors gabenti. Kas be ko, būtų buvę įmanoma jį pergabenti į saugesnę vietą, bet tuo metu nebuvę laiko leistis į ginčus. Be to, ir ji buvusi ne kažin kokios sveikatos.

Sužeista?

Ne. Kiek kontūzyta per apšaudymą. Geriausia būtų buvę išsiųsti ją namo. Visa bėda, jog karas pasibaigęs. Niekam nieko neįsakysi. Ligoniai neatsiklausę bėga iš ligoninių. Kariai palieka savo junginius nelaukdami demobilizacijos.

Kokia vila? paklausė jis.

Šmėkla sode, kaip visi sakę. San Džirolamo. Tai va, o toje viloje irgi vaidenasi. Apdegėlis. Turi veidą, bet nebeatpažįstamas. Nervų sistema nebeveikia. Gali prie to veido prikišti degantį degtuką – jokios reakcijos. Veidas lyg apmiręs.

Kas jis? paklausė jis.

Niekas nežinąs, kuo jis vardu.

Jis nešneka?

Būrelis gydytojų prapliupo juoktis. Ne, šneka, šneka be perstojo, bet pats nežino, kas jis toks.

Iš kur jis?

Beduinai atgabenę Sivos oazėn. Paskui kurį laiką buvęs Pizoje ir... Vienas tų arabų tikriausiai nešiojąs jo asmens ženklą. Ko gera, parduosiąs, ir jis kada nors atsirasiąs, bet, galimas daiktas, niekad neparduosiąs. Asmens ženklas — stebuklingos galios amuletas. Kiek lakūnų nukritę dykumoje, ir nė vienas negrįžęs su savo asmens ženklu. Dabar jis glūdąs ten, Toskanos viloje, ir mergina jo nepaleidžianti. Sakosi neatiduosianti, ir tiek. Sąjungininkai ten turėję penkiasdešimt sužeistųjų. Prieš tai vokiečiai ten laikę nedidelę įgulą, tai buvęs jų paskutinis atsparos mazgas. Kai kurie kambariai esą papuošti freskomis, vaizduojančiomis įvairius metų laikus. Šalia vilos esąs siauras tarpeklis. Ji esanti kalvose, daugmaž per trisdešimt mylių nuo Florencijos. Žinoma, jums reikėsią gauti leidimą. Galima bus paprašyt ką nors jus ten nuvežti. Vaizdas ten dar siaubingas. Nudvėsę gyvuliai. Nušauti, pusiau suvalgyti arkliai. Patiltėse žmonės, pakarti už kojų. Karo baisybės. Ir, be to, labai pavojinga. Pionieriai dar neišminavę. Traukdamiesi vokiečiai palikę begalę minų. Šiurpi vieta ligoninei. Nesą nieko blogiau už lavonų tvaiką. Kad kraštas pasidarytų švaresnis, labai praverstų stipri pūga. Labai praverstų krankliai.

Ačiū.

Pirmąsyk po kelių mėnesių jis išėjo iš ligoninės į saulę, į gryną orą, paliko žalsvos šviesos užlietas palatas, kur per ilga ėmė jaustis lyg po stiklo gaubtu. Sustojo giliai įkvėpti oro, įsigyventi į karštligiškos skubos nuotaiką. Pirmiausia, tarė sau vienas, man reikia batų guminiais padais. Man reikia gelato.

Traukinyje, kratomam į šalis, jam buvo sunku užsnūsti. Kiti kupė keleiviai rūkė. Smilkiniu jis tolydžio atsitrenkdavo į lango rėmą. Visi vilkėjo tamsiais drabužiais; cigaretėms smilkstant, atrodė, jog vagonas dega. Jis pastebėjo, kad, traukiniui važiuojant pro kapines, keleiviai žegnojasi. Be to, ir ji ne kažin kokios sveikatos.

Gelato migdolams, prisiminė jis. Kartą lydėjo mergaitę drauge su jos tėvu pas gydytoją operuotis migdolus. Vos metusi žvilgsnį į vaikų pilną palatą, ji atsisakė, ir tiek. Klusniausia, švelniausia mergaitė staiga virto uola, tvirta ir nepalenkiama. Niekas nieko neišplėšiąs jai iš gerklės, nors tuo metu protas tam ir pritarsiąs. Ji gyvensianti su tuo, nors ir kas tai būtų. Jis nė nenumanė, kas tai yra migdolai.

Jie niekad nelietė man galvos, tarė jis sau, ir tai keisčiausia. Blogiausia būdavo vaizduotis, ką jie būtų padarę vėliau, ką būtų išpjovę. Tokiomis akimirkomis visad galvodavo apie galvą.

Brazdėjimas ant lubų, lyg pelė bėgiotų.

Jis stovėjo su kelionmaišiu pačiame gale koridoriaus. Padėjo maišą ant grindų ir žengė per tamsą ir mirgančių žvakių liepsnelių valkas. Jam einant prie jos, nebuvo girdėti žingsnių nei grindų braškėjimo. Jai buvo nuostabu ir podraug tam tikra prasme gera ir jauku, jog jis sugeba tyliai, be menkiausio triukšmo įsismelkti į jos ir anglo aplinką.

Jam einant ilgu koridorium pro žibintus, kiekvienas nudriekdavo jo šešėlį. Ji pasuko aliejinio žibinto dagtį, kad aplink ją prasiplėštų šviesos ratas. Sėdėjo nejudėdama, su knyga ant kelių, kai jis priėjo artyn ir pritūpė šalia kaip dėdė.

— Sakyk, kas yra migdolai?

Ji įsmeigė į jį akis.

— Niekad nepamiršiu, kaip tu išlėkei iš ligoninės it viesulas, lydima dviejų vyrų.

Ji linktelėjo.

— Tavo ligonis šičia? Galiu įeit?

Ji papurtė galvą, purtė tol, kol jis prabilo iš naujo.

— Tad pamatysiu jį rytoj. Tik pasakyk man, kur eiti. Man nereikia paklodžių. Ar čia yra virtuvė? Taip keistai keliavau tavęs ieškodamas.

Kai jis nuėjo koridorium, ji vėl grįžo prie stalo ir atsisėdo drebėdama. Jai reikėjo to stalo, tos įpusėtos knygos pusiausvyrai atgauti. Kad ją pamatytų, tas vyriškis, kuris ją pažinojo, atvažiavo traukiniu, pėsčias nuėjo keturias mylias nuo kaimo iki čia ir koridorium iki šio stalo. Po kelių minučių ji nuėjo į anglo kambarį ir valandėlę žiūrėjo į ligonį. Pro sienoje nutapytą lapiją švietė mėnesiena. Vienintelė šviesa, iliuziją paverčianti tikrove. Galėjo nusiskinti ją kaip gėlę ir prisisegti prie suknelės.

Vyriškis, vardu Karavadžas, atidaro visus kambario langus, norėdamas pasiklausyti nakties garsų. Nusirengia, švelniai pasitrina sprandą ir prigula ant paklotos lovos. Šnara medžiai. Mėnesiena sudūžta virsdama sidabrinėmis žuvelėmis, kurios nardo lauke tarp astrų žiedlapių.

Mėnesiena apgijusi jį nelyginant oda, vanduo. Po valandos jis jau ant vilos stogo. Nuo ten apžvelgia bombų sudaužytus stogus, du akrus nusiaubtų sodų ir daržų aplink vilą. Stebeilija į kraštovaizdį, vietą, kur jie yra Italijoje.

Rytojaus rytą prie šulinio jiedu mėgina pasikalbėti.

— Dabar, būdama Italijoje, galėtum daugiau pasidomėti Verdžiu.

— Kuo?

Ji kilstelėja akis nuo paklodžių, kurias skalbia prie šulinio.

Jis primena jai.

— Kartą sakei man, kad esi jį įsimylėjusi.

Hana susidrovėjusi nuleidžia galvą.

Karavadžas vaikščioja aplink, apžiūrinėja pastatą, žvilgsniu permeta plotą nuo sodo iki lodžijos.

— Taip, buvai įsimylėjusi. Stačiai iš proto mus varei su savo Džiuzepe. Koks vyras! Pats geriausias visais atžvilgiais, sakydavai. O mes turėdavom tau pritarti, tau, šešiolikmetei akiplėšai...

— Įdomu, kas jai nutiko.

Ji padžiauna išskalbtą paklodę ant rentinio.

— Buvai pašėlusiai tvirtos valios.

Ji eina grįstu taku, trypdama tarpuose prižėlusią žolę. Jis žiūri į jos kojas juodomis kojinėmis, plonytį rudą sijoną. Ji persisveria per baliustradą.

— Man regis, čionai atvažiavau, prisipažįstu, kad ir nesąmoningai galvodama apie Verdį. Be kita ko, tu buvai išvykęs, o tėvas išėjęs į karą... Pažiūrėk, vanagai! Kasryt atskrenda. Viskas čia sudaužyta, suskaldyta į druzgus. Tik čia, šiame šuliny, gali pasisemti vandens. Išvykdami sąjungininkai išardė vamzdžius, manė, kad šitaip privers mane išvykt.

— Reikėjo. Kraštas dar neišminuotas. Visur mėtosi pilna nesprogusių bombų.

Ji prieina, pirštais užspaudžia jam burną.

— Džiaugiuosi tave matydama, Karavadžai. Nieko daugiau nenoriu matyti. Nesakyk, jog atvažiavai čionai įtikint manęs išvykti.

— Ko jau ko, o labiausiai norėčiau atsidurt nedideliam bare, kur nesproginėja sumautos bombos, kur yra vurliceris ir kur gali išgerti taurelę. Pasiklausyt Frenko Sinatros. Mums reikia muzikos, — pridūrė. — Labai praverstų tavo ligoniui.

— Jis tebėra Afrikoje.

Jis žiūri į ją, laukia, kol ji dar ką nors pasakys, bet apie anglą ligonį daugiau nėra ko sakyti. Jis suniurzgia: