Майкл Ондатже - Anglas ligonis

„12 mm kulkosvaidis „Breda“. Itališkas“.

Jis atitraukė spyną, pirštu patikrino, ar nėra šovinio, užstūmė ir nuspaudė nuleistuką. Pokšt. „Puikus ginklas“, — sumurmėjo. Jį patraukė toliau.

„7,5 mm Chatellerault. 1924 metų prancūzų gamybos lengvasis kulkosvaidis“.

„Vokiečių gamybos. 7,9 mm MG-15. Skirtas lėktuvams“.

Jį prinešdavo prie kiekvieno ginklo. Tie atrodė surinkti skirtingu laiku įvairiose šalyse. Tikras ginklų muziejus dykumoje. Jis liesdavo buožės arba dėtuvo apribus, apčiuopdavo kryptuką. Garsiai pasakydavo ginklo pavadinimą, tuomet būdavo nešamas prie kito. Aštuoni buvo iškilmingai pakelti. Jis aiškiai ištarė jų pavadinimus, iš pradžių prancūziškai, paskui genties kalba. Bet kuriam galui? Tikriausiai jiems buvo svarbu ne tiek išgirsti ginklo pavadinimą, kiek įsitikinti, kad jis žino, ką sako.

Kažkas vėl paėmė jam už riešo ir įkišo ranką šovinių dėžėn. Kitoje dėžėje, dešinėje, buvo 7 mm sviediniai. Toliau būta kitokių.

Vaikystėje jis augo pas tetą. Vejoje ant žolės ji išdėliodavo kortų malką figūromis į apačią ir lavindavo jo atmintį. Kiekvienam žaidėjui buvo leidžiama atversti dvi kortas ir galop atminty surasti joms poras. Tai vykdavo kitame kraštovaizdyje, kraštovaizdyje, kur almėjo upėtakių gausūs upeliai, skardeno paukščių giesmės, kurias jis sugebėdavo atpažinti iš pirmos natos. Tai buvo pasaulis, kur viskas buvo įvardyta. Dabar užrištomis akimis, žolių kauke uždengtu veidu, jis paimdavo šovinį, nurodydavo savo nešėjams kelią iki reikiamo ginklo, įsprausdavo šovinį, užstumdavo spyną ir, pakėlęs ginklą aukštyn, iššaudavo. Trenksmas pašėlusiai nugriaudėdavo tarp kanjono sienų. „Nes aidas — tai balso dvasia, pabundanti tuščioje ertmėje “. Tuos žodžius Anglijos ligoninėje parašė žmogus, laikomas pamišėliu ir pikčiurna. O jis toje dykumoje buvo sveiko proto, aiškios galvos, kėlė kortas, lengvai tinkino poras ir, skausmingai šiepdamasis tetai, sulig kiekvienu sėkmingu deriniu leido šūvį aukštyn, o neregimi žmonės aplink vis džiugesniais šauksmais lydėjo kiekvieną driokstelėjimą. Paskui pasukdavo kita kryptimi, vėl grįždavo prie kulkosvaidžio „Breda“, tik jau keistu, žmonių nešamu palankinu, lydimas vyriškio, peiliu vienodai ženklinančiu atitinkamas šovinių dėžes ir buožes. Po vienatvės dienų jis mėgavosi tuo bruzdesiu, džiaugėsi tais šauksmais. Taip savo išmanymu jis atsilygino žmonėms, kaip tik dėl to jį išgelbėjusiems.

Kai kuriuose kaimuose, per kuriuos jis keliavo drauge su jais, nebuvo moterų. Jo žinios buvo grynu pinigu, vienai genčiai atsiskaitant su kita. O kai kuriose gentyse būta per aštuonis tūkstančius žmonių. Jis pažino kai kuriuos jų papročius, kai kurias melodijas. Dažniausiai užrištomis akimis girdėjo Mzina genties žmones giesmėmis viliojant vandenį ir krykštaujant džiugiais balsais, dahhiya šokius, fleitas, kuriomis skelbiamas pavojus, dvigubą fleitą makmna (kurios vienas vamzdis tolydžio dūzgia). Ir penkiastyges lyras. Pažino preliudų ir interliudų kaimą ar oazę. Girdėjo plojimus. Antifonų šokius.

Jam leidžiama žiūrėti tik sutemoms nusileidus, tuomet jis mato savo pagrobėjus ir išgelbėtojus. Dabar jis žino, kur yra. Vienoms gentims jis piešia žemėlapius, apimančius didesnes nei jų gyvenamos žemės teritorijas, kitas moko valdyti ginklą. Muzikantai atsisėda priešais jį kitoje laužo pusėje. Simsimiyya lyros natos plaukia tolyn, lengvo vėjelio nešamos. Arba viršum liepsnų sklendžia prie jo. Šoka vaikinukas, laužui šviečiant, ir tai pats geidžiamiausias dalykas, kokį jis kada nors buvo matęs. Jo gležni pečiai balti kaip papirusas, laužo nutviekstas pilvas spindi prakaitu. Nuogas kūnas staiga sugiedruoja prasiskleidus melsvam rūbui — lyg gyva pagunda — nuo kaklo iki pat kulkšnių. Rusvas žaibas.

Juos supa naktinė dykuma, šen bei ten paženklinta audrų, vilkstinių. Aplink jį amžinai begalė paslapčių ir pavojų, lygiai kaip tą dieną, kai aklai ištiesė ranką ir įsipjovė į dviašmenį skustuvą, pamestą smėlyje. Kartais jis klausia save, ar nesapnuoja to pjūvio, tokio plonyčio, kad jis nejaučia skausmo ir nusišluosto kraują į skustą galvą (veido dar nevalia liesti), idant žaizdą pastebėtų pagrobėjai. O tas kaimas be moterų, kur jis buvo tyliai atgabentas, ir ištisas mėnuo, kurį praleido nematydamas mėnulio? Ar visa tai jo išgalvota? Sapnuota gulint tamsoje suvystytam į aliejum sudrėkintą veltinį?

Jie keliavo pro prakeikto vandens šulinius. Kai kur atvirose vietovėse slypėjo palaidoti miestai, ir jis laukdavo, kol jie prisikas iki smėlyje glūdinčių kambarių. Laukdavo, kol jie prisikas iki smėlyje glūdinčių vandens gyslų. Šokančio skaistaus vaikinuko tyras grožis lygiai toks kaip jauno choristo balsas, kurį jis įsiminė kaip tyriausią visų garsų, vaiskiausią visų upių vandenų, skaidriausią visų jūros gelmių gelmę. Ten, dykumoje, kur kitados tyvuliavo jūra, kur nebuvo nieko tvirta nei pastovaus, kur viskas buvo sklidu kaip vaikinuko lininė tunika, gaubianti jį nelyginant vandenynas ar melsva placenta. Vaikinukas įsijaudrina, laužo liepsna nuskaistina jo lyties organus.

Paskui laužas užpilamas smėliu, aplink juos sklaidosi dūmai. Kaip pulsas ar lietus ščiūva muzikos instrumentai. Vaikinukas atkiša rankas viršum išblėsusio laužo ir nutildo fleitas. Kai jis nutolsta, nebelieka vaikinuko, nebelieka jo pėdų. Drykso tik jo skolinti skarmalai. Vienas vyras šliaužia priekin, nugriebia nuo smėlio nulašėjusią spermą. Neša baltajam ginklų vertėjui ir įtrina jam rankas. Dykumoje garbinamas tik vanduo.

Ji stovi prie kriauklės, laikosi jos stebeilydama į sienos tinką. Ji nuėmė veidrodžius, sunešė juos į tuščią kambarį. Ji laikosi kriauklės ir linguoja galvą į šalis, duodama valią šešėliui. Susidrėkina rankas ir pirštais šukuojasi plaukus, iki tie galutinai peršlampa. Ji atsigaivina ir maloniai jaučiasi, kai, einant pro duris, vėjas taip perlieja nuo galvos iki kojų, kad ji net neišgirsta perkūnijos.

II Nei gyvas, nei miręs

Žmogus sutvarstytomis rankomis beveik keturis mėnesius išbuvo Romos karo ligoninėje ir staiga atsitiktinai išgirdo apie apdegusį ligonį ir seselę, išgirdo minint jos vardą. Jau atsidūręs prie lauko durų, jis pasuko atgal ir priėjo prie būrelio gydytojų, kuriuos ką tik aplenkė, pasiklausti, kur ji yra. Jis seniai gulėjo ligoninėje ir buvo pagarsėjęs kaip nekalbus žmogus. Bet šit jis prašneko, paklausė, kuo ji vardu, ir jie nustėro. Visą tą laiką jis nebuvo ištaręs nė žodžio, atsakydavo mostais, mimika, o kartais šypsena. Apie save nebuvo nieko pasakęs, tik užrašė savo registracijos numerį, liudijantį, jog priklauso sąjungininkams.

Jo tapatybė buvo patikrinta ir oficialiai patvirtinta pranešimais iš Londono. Galutinai nustatyta jo tapatybė pagal senus randus. Tuomet gydytojai vėl ėmė aplink jį šokinėti ir linkčioti galvomis žiūrėdami į jo tvarsčius. Šiaip ar taip, garsenybė, trokštanti tylos. Karo didvyris.

Taip jis jautėsi saugesnis. Nė žodžio. Nors ir kaip būtų į jį kreipęsi: maloniai, klastingai, grasindami peiliu. Jau keturi mėnesiai, kai jis nepravėrė burnos. Jų akimis žiūrint, buvo stačiai gyvūnas, ir tiek, nei gyvas, nei miręs, kai buvo atgabentas ligoninėn ir reguliariai gaivinamas morfijum rankų skausmui malšinti. Sėdėdamas krėsle, tamsoje, stebeilydavo į ligonius ir seseles, zujančius į palatas ir procedūrų kambarius.

O štai dabar, lenkdamas būrelį gydytojų, išgirdo minint moters vardą. Sulėtino žingsnius, grįžo atgal ir, priėjęs prie jų, paklausė, kokioje būtent ligoninėje ji dirbanti. Jie atsakė, jog esanti sename moterų vienuolyne, kuris buvęs vokiečių užgrobtas, paskui sąjungininkų apgultas, paimtas ir paverstas ligonine. Kalvose, į šiaurę nuo Florencijos. Didžia dalimi subombarduotas. Nesaugus. Laikina lauko ligoninė, ir tiek. Tačiau seselė ir ligonis atsisakę keltis kitur.