Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Ji žinojo, kokie pavojai gresia, kai, įsmukusi vidun, sėlindavo per popiečio prieblandos gaubiamą kambarį. Sustodavo staiga suvokusi, kaip linksta medinės grindys po jos kojomis, ir pagalvojusi, jog to visiškai pakaktų bet kokiam mechanizmui sudirginti. Dulkių sluoksnis po kojomis. Vienintelis šviesos šaltinis — minos išmuštas sienoje švarplėtas skritulys, žvelgiantis į dangų.

Subraškėjo taip, lyg ji būtų plėšusi knygą, iš lentynos traukdama „Paskutinį mohikaną“, ir toje prietemoje jai suteikė drąsos spalvotas viršelis — akvamarininio dangaus ir ežero atšviestas indėnas pirmame plane. Ir tuomet, lyg kambaryje būtų buvęs žmogus, kurio nevalia trikdyti, ji išėjo atatupsta, taikydama į senas pėdas tiek saugumo sumetimais, tiek ir žaisdama, kad susidarytų toks įspūdis, jog ji esanti kambary, tik jos fizinis kūnas dingęs. Ji uždarė duris ir vėl pakabino vieton perspėjamąjį užrašą.

Grįžusi ligonio kambarin, ji atsisėdo lango nišoje taip, kad tapytos sienos būtų iš vienos pusės, o slėnis — iš kitos. Atsiskleidė knygą. Lapai buvo sulipę daiktan — sustingusi lakštų banga. Ji pasijuto lyg Kruzas, paplūdimyje aptikęs bangų išplautą knygą, jau ganėtinai išdžiūvusią. 1757 m. s kaitiniai. Iliustravo N. C. Wyeth. Kaip ir visose gerose knygose, svarbiausias buvo lapas su iliustracijų sąrašu ir kiekvienai jų skirta teksto eilute.

Ji įgulė į aprašymą žinodama, jog išnėrus jausis, tarsi buvo pasinėrusi į svetimus gyvenimus, į intrigas, užsimezgusias prieš dvidešimt metų, kad jos kūnas pritvinkęs sakinių ir akimirkų, lygiai toks, koks būna pabudus — apsunkęs nuo išdilusių iš atminties sapnų.

Ant kalvų išsidėstęs miestelis, stovįs sargyboje prie šiaurės vakarų kelio, daugiau nei mėnesį laikėsi apsiaustas — užtvara, ginanti dvi vilas ir vienuolyną obelų ir slyvų soduose. Buvo ten Medičių vila, kur gyveno generolai. Truputį aukščiau — San Džirolamo vila, anksčiau buvęs moterų vienuolynas dantytomis it pilies sienomis, tapęs paskutine vokiečių kariuomenės tvirtove. Joje laikėsi šimtas karių. Kai miestelį nelyginant karo laivą padegamaisiais sviediniais įniko daužyti artilerija, kariai paliko sode ištemptas palapines ir persikraustė į perpildytus moterų vienuolyno miegamuosius. Koplyčia vietomis buvo įgriuvusi. Dalis vilos viršutinio aukšto nukentėjo nuo minų. Kai sąjungininkai pagaliau užėmė vilą ir pavertė ją ligonine, laiptai į trečią aukštą buvo uždaryti, nors išliko stogas ir dalis kamino.

Ji su anglu užsispyrė pasilikti galiniame kambaryje, nors kitos seselės su ligoniais persikėlė piečiau į saugesnę vietovę. Visą tą laiką jiedu šalo, gyveno be elektros. Kai kurie kambariai apskritai nebeturėjo sienų iš slėnio pusės. Ji atidarydavo duris ir pamatydavo kampe šlapią, lapais nuklotą lysvę. Durys atsiverdavo į gamtą. Kai kurie kambariai tapo atviromis paukščių tupyklomis.

Laiptų apatinės pakopos supleškėjo per gaisrą, kai kareiviai traukdamiesi padegė vilą. Ji nuėjo į biblioteką, pasiėmė dvidešimt knygų, prikalė jas prie grindų, paskui vieną prie kitos ir taip pasidarė dvi apatines pakopas. Diduma kėdžių buvo sudeginta židiniuose. Krėslas bibliotekoje išliko tik todėl, jog buvo kiaurai peršlapęs, merkiamas vakarinių audrų, lietui amžinai pliaupiant pro minos pramuštą skylę. Tik tai, kas buvo šlapia, ir išvengė ugnies tą 1945-ųjų balandį.

Buvo išlikę ir keletas lovų. Jai norėjosi klajoti po namus su savo čiužiniu arba hamaku, nakvoti tai anglo kambary, tai koridoriuje — nelygu oras, vėjas ar paros metas. Rytą ji susivyniodavo čiužinį ir surišdavo virvagaliu. Atšilus orams, ji atidarė daugiau kambarių, kad išsivėdintų tamsūs užkaboriai ir saulė išdžiovintų visą drėgmę. Kartais naktį ji atverdavo duris arba miegodavo kambariuose be sienų. Gulėdavo ant čiužinio pačiame kambario krašte žvelgdama į dreifuojantį žvaigždžiavaizdį, plaukiančius debesis, kartais pabusdama nuo perkūnijos grumėjimo arba žaibų. Buvo ji dvidešimties metų, tikra beprotė, kuri nė kiek nesirūpino savo saugumu nei kvaršino sau galvą dėl pavojų, tykojančių tikriausiai užminuotoje bibliotekoje, ar perkūno, gąsdinančio ją naktimis. Ji nestygo vietoje po šaltų mėnesių, kai buvo priversta tenkintis tamsia ir saugia erdve. Vaikščiojo po kareivių apšnerkštus kambarius, kur baldai buvo sudeginti ten pat, vietoje. Šlavė lapus, valė išmatas ir šlapimą, nešė lauk apdegusius stalus. Gyveno kaip valkata, tuo tarpu anglas ligonis tysojo lovoje kaip karalius.

Iš lauko namas atrodė nusiaubtas. Išoriniai laiptai kabojo perkirsti drauge su nukarusiais turėklais. Jųdviejų gyvenimą sudarė rūpinimasis maistu ir saugumu. Naktimis jie žibindavo tik žvakę saugodamiesi plėšikų, kurie siaubė viską, kas pakliūva. Juos gynė tik tai, jog vila panėšėjo veikiau į griuvėsius. Ji — jau išaugusi iš vaiko amžiaus, bet dar ne visai subrendusi, — jautėsi ten saugi. Atsižvelgdama į tai, kas nutiko jai karo metais, ji susikūrė kelias taisykles ir nuosekliai jų laikėsi. Nenorėjo vėl vykdyti įsakymų ir įsipareigoti didžiajam tikslui. Norėjo rūpintis vien apdegusiu ligoniu. Norėjo jam skaityti, jį maudyti ir leisti jam morfijų — bendrauti tiktai su juo.

Ji dirbo darže ir sode. Iš subombarduotos koplyčios atvilko šešių pėdų ilgio krucifiksą ir, įsmeigusi prie savo lysvės, pavertė jį savotiška kaliause apkarstydama tuščiomis sardinių skardinėmis, kurios, vėjui pučiant, daužydavosi ir žvangėdavo. Pačioje viloje ji ropšdavosi per šiukšles į žvakės apšviestą nišą, kur buvo jos gražiai sukrautas lagaminas: keletas laiškų, vienas kitas drabužėlis, metalinė dėžutė su medicinos instrumentais. Ji atituštino tik dalį vilos ir užsimaniusi galėjo viską sudeginti.

Ji įbrėžia degtuką tamsiame koridoriuje ir prikiša liepsnelę prie žvakės dagčio. Šviesa šokteli jai iki pečių. Ji klūpo. Susideda rankas ant šlaunų ir įkvepia sieros kvapo. Įsivaizduoja, jog drauge įkvepia šviesos.

Ji traukiasi atatupsta kelias pėdas ir kreidos gabaliuku grindyse brėžia ketvirtainį. Traukiasi toliau vis braižydama stačiakampius, kol pagaliau susidaro jų piramidė, viena, dvi, dar viena. Kaire ranka remiasi į grindis, nuleidusi galvą, susimąsčiusi. Traukiasi vis toliau nuo šviesos. Galiausiai nusileidžia ant kulnų ir atsitupia.

Įsimeta kreidą sijono kišenėn. Atsistoja ir, užsivertusi plataus sijono apačią, pasiriša ją prie juosmens. Iš kitos kišenės išsiima geležiuką, meta priekin, ir tas nukrinta į tolimiausią kvadratą.

Stryktelėja priekin, kojos atsitrenkia į grindis, šešėlis už jos ištįsta per visą koridoriaus ilgį. Ji labai greita, teniso bateliai čiuožia skaitmenimis, jos surašytais kiekviename stačiakampyje, atsispiria viena koja, paskui abiem, paskum vėl viena, kol pagaliau pasiekia paskutinį kvadratą.

Ji pasilenkia ir pakelia geležiuką, stovi ta poza nejudėdama, sijonas vis dar pakaišytas aukščiau šlaunų, rankos nukarusios, ji sunkiai šnopuoja. Įtraukia oro ir užpučia žvakę.

Dabar ji stovi tamsoje. Tik justi dūmų tvaikas.

Ji stryktelėja aukštyn ir pašokusi apsisuka, nutupia jau žiūrėdama priešingon pusėn, paskui dar pasiučiau liuoktelėja priekin į tamsų koridorių ir vis įšoka kvadratan, puikiai žinodama, kur jie yra, jos teniso bateliai vis atsispiria ir atsimuša į juodas grindis — aidas skamba po visus apleistos italų vilos užkaborius, sklendžia link mėnulio ir griovos, it randas puslankiu aprietusios pastatą.

Kartais naktį apdegęs vyriškis girdi pastate silpną krūpčiojimą. Kreipia ausį garso pusėn, bet niekaip negali nustatyti, nei kas tai per garsas, nei iš kur jis eina.