Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Knyga gulėjo ant jos kelių. Ji susivokė, jog daugiau nei penkias minutes stebi popieriaus akytumą, užlenktą septyniolikto puslapio kampą — kažkas buvo taip paženklinęs skaitomą vietą. Pirštų galais ji palietė odą. Mintys pašėlo daužytis kaip pelė ant lubų, kaip naktinis drugys į lango stiklą. Ji žvilgtelėjo į koridorių, nors San Džirolamo viloje gyveno tik jiedu — anglas ligonis ir jinai. Ji turėjo pasisodinusi pakankamai daržovių sviedinių išraustame darže kalvos šlaite, kad jiedu nemirtų badu, be to, iš miesto kartais ateidavo žmogus, ir ji mainydavo muilą, paklodes ir visa kita, kas turėjo būti palikta karo ligoninėje, į būtiniausius produktus. Pupas, mėsą. Paskutinįsyk žmogus paliko jai du butelius vyno, ir dabar kiekvieną vakarą, pagulėjusi šalia anglo ir palaukusi, kol jis užsnūs, ji iškilmingai įsipildavo į stiklinaitę vyno ir, atsinešusi ant naktinio stalelio, stovinčio čia pat už vos pravertų durų, išlaižydavo po lašelį, įknibusi į kokią skaitomą knygą.

Tad knygose, kurių anglas klausydavosi susikaupęs arba mintimis nukilęs kitur, būdavo pilna turinio spragų, sakytum liūties išplautų išgraužų kelyje, dingusių epizodų, tarytum skėrių išėsto gobeleno gabalų, tarytum tuščių freskos vietų, nakčia nusilupus tinkui nuo bombų sprogimo.

Daugmaž tokia buvo ir vila, kurioje dabar ji gyveno su anglu. Į kai kuriuos kambarius negalėjai kojos įkelti, nes buvo užgriozti nuolaužų. Bombai pataikius į biblioteką apatiniame aukšte, ji atsivėrė mėnuliui ir lietui — viename kampe stovėjo amžinai permirkęs krėslas.

Ji nė neketino užtaisyti turinio spragų. Neatpasakodavo praleistų skyrių. Paprasčiausiai atsinešdavo knygą ir sakydavo: „Devyniasdešimt šeštas puslapis“ arba „Šimtas vienuoliktas puslapis“. Tai būdavo vienintelė nuoroda. Prisikišdavo jo rankas prie veido ir apuostydavo — jos vis dar dvelkė liga.

Jūsų rankos grumba, sakydavo jis.

O kas išravi piktžoles ir usnis?

Būkit atsargi. Esu sakęs, kaip čia pavojinga.

Žinau.

Ir ji imdavo skaityti.

Tėvas buvo išmokęs ją suprasti rankas. Ir šunų letenas. Kai tik tėvas likdavo kur nors vienas su šunimi, jis pasilenkdavo ir uostydavo šuns pėdas. Kvepiančios lyg stipriausias konjakas, sakydavo jis, pasaulyje nesą tauresnio kvapo! Puokštė! Puikiausi kelionių prisiminimai! Ji nutaisydavo pasidygėjimo išraišką, bet šuns letenos tikrai buvo stebuklingos: jų kvapas neturėjo nieko bendra su nešvarumais. Štai katedra! sakydavo tėvas. O štai sodas, veja, ciklamenų lysvė — stačiai koncentratas visų tų takų, kuriais šuo lakstė kiaurą dieną.

Ant lubų subrazdėdavo, lyg pelė būtų prabėgusi, ir ji vėl pakeldavo akis nuo knygos.

Jie nuėmė nuo veido žolių kaukę. Užtemimo dieną. Laukė tos dienos. Kur jis? Kokia tat civilizacija, išmananti apie oro ir šviesos permainas? Ahmarų ar Abejadų, nes jie priklausė vienai kuriai šiaurės vakarų dykumos genčių. Tų, kurios sugeba pagauti krintantį iš dangaus žmogų ir uždengti jo veidą supintų oazės nendrių kauke. Jis gulėjo ant žolių čiužinio. Iš visų sodų jam labiausiai patiko Kju botanikos sodas, tokių švelnių ir margų spalvų, kaip šlaitan kopiančių uosių guotai.

Užtemimo metu jis įdėmiai žiūrėjo į kraštovaizdį. Jie išmokė jį iškelti rankas, idant į kūną lietųsi visatos galios, — taip dykuma traukia savęsp lėktuvus. Jie nešė jį palankinu, suręstu iš šakų ir veltinio. Užtemusios saulės prieblandoje jis matė flamingų venas tvinksint skersai regimojo ploto.

Odą visada dengdavo tepalai arba tamsa. Vieną naktį pasigirdo lyg vėjo švilpimas aukštai virš galvos, o po valandėlės nutyko, ir jis užsnūdo ilgėdamasis to garso, lyg ščiūvančio švokštimo, ištrukusio iš ryklės paukščiui, gal flamingui, ar dykumų lapei, kurią vienas beduinas laikė pusiau užsiūtoje burnuso kišenėje.

Rytojaus dieną, kai tysojo vėl po storu veltinio sluoksniu, išgirdo skimbčiojant stiklą. Skambesys ėjo iš tamsos. Temstant, nuklojus veltinį, pamatė artėjant žmogaus galvą, padėtą ant stalo, ir susivokė, jog žmogus neša dideliausius naščius su šimtais buteliukų, parištų įvairaus ilgio virvelėmis ir vielomis. Žmogus slinko, lyg pats būtų dalis tos stiklinės uždangos. Jo kūnas buvo vidury tos stiklinės ertmės.

Išvaizda žmogus panėšėjo į tuos arkangelus, kuriuos jis mokykloje bandydavo persipiešti, niekad neįstengdamas suvokti, kaip kūnas gali turėti tiek raumenų, kad pajėgtų mosuoti tokiais sparnais. Žmogus ėjo ilgais, lėtais žingsniais, ėjo taip ramiai, jog buteliukai vos vos virpčiojo. Stiklo vilnis, arkangelas, buteliukai tepalo, saulės taip įkaitinto, jog atrodydavo, kad jis tam tyčia pašildytas žaizdoms tepti. Užpakaly jo tvino šviesa — visų atspalvių mėlyna ir kitos spalvos virpėjo ūke ir smėlio paviršiuje. Silpnas stiklo skimbčiojimas, spalvų margumynas, karališka eisena, ir veidas — tamsus siauras ginklas.

Iš arti žiūrint, stiklas buvo gruoblėtas, smėlio nugludintas — stiklas, pergyvenęs savo civilizaciją. Kiekvienas buteliukas buvo užkimštas kamšteliu, žmogus ištraukė jį dantimis ir, lūpomis laikydamas kamštelį, pūstelėjo skysčio iš vieno buteliuko į kitą, o kitą kamštelį irgi laikė lūpomis. Išskėtęs sparnus virš aukštielninko apdegusio kūno, žmogus giliai įsmeigė abu smaigus į smėlį ir išsinėrė iš šešiapėdžio jungo, siūbuojančio tarp abiejų smaigų. Išėjo iš savo krautuvėlės. Atsiklaupė, klūpomis prisiartino prie apdegusio lakūno, uždėjo vėsias rankas jam ant kaklo ir taip jas laikė.

Jį pažinojo visi kupranugarių take, Keturiasdešimties dienų kelyje, einančiame nuo Sudano šiaurėn, iki pat Gizos. Jis traukdavo pasitikti karavanų, prekiaudavo prieskoniais ir skysčiais, keliaudavo tarp oazių ir drėkinamų laukų. Žygiuodavo šarvuotas stiklo šarvais, nepaisydamas smėlio audrų, kamšteliais užsikimšęs ausis, tad jis pats buvo panašus į butelį, tas daktaras prekeivis, tas aliejų, kvapų ir panacėjų karalius, tas krikštytojas. Ateina, būdavo, stovyklon ir butelių uždanga atitveria ligonį.

Jis atsitūpė prie apdegėlio. Taip suglaudė pėdas, jog pasidarė lyg koks puodelis, paskui atsitiesė, net nežiūrėdamas išpešė vieną kitą butelėlį.

Atkemšant buteliukus, iš jų sklido kvapai. Jūros kvapas. Rūdžių. Indigo. Rašalo. Upės dumblo, lanko medienos, skruzdžių rūgšties, parafino, eterio. Chaotiškas kvapsnių tvanas. Tolėliau, užuodę kvapsnius, pratrūko bliauti kupranugariai. Jis ėmė trinti krūtinės ląstą tamsžaliu tepalu. Povo kaulų milteliais, pačiais veiksmingiausiais vaistais, mainais į tabaką gautais Medinoje, kažkur vakaruose ar pietuose.

Tarp virtuvės ir suniokotos koplyčios vėrėsi durys į ovalinę biblioteką. Viduje viskas atrodė gerai išsilaikę, tik galinėje sienoje sulig ta vieta, kur paprastai kabo portretai, žiojėjo didelė skylė, atsiradusi prieš du mėnesius apšaudžius vilą minosvaidžiais. Kambarys ilgainiui prisitaikė prie tos kiaurymės, derindamasis prie oro permainų, vakaro žvaigždžių, paukščių giesmių. Buvo ten sofa, pilka marška apdengtas fortepijonas, lokio galvos iškamša ir aukštos knygų lentynos pasieniais. Lentynos prie pramuštos sienos įlinko neišlaikydamos nuo lietaus išburkusių knygų. Į kambarį taip pat tolydžio trankė žaibai, eidami kiaurai apklotą fortepijoną ir kilimą.

Pačiame gale buvo užkaltos stiklinės durys. Jeigu būtų buvusios atdaros, ji būtų galėjusi tiesiai iš bibliotekos patekti lodžijon, paskui nusileisti apačion trisdešimt šešiais atgailos laipteliais ir atsidurti pievutėje, išraustoje fosforinių bombų ir sprogimų. Traukdamiesi vokiečiai užminavo daugelį namų, tad diduma kambarių, kaip tasai, buvo nebenaudojama ir saugumo sumetimais uždaryta, durys užkaltos lentomis.