Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Ji ima užrašų knygelę nuo staliuko jo lovos galvūgaly. Tai knyga, drauge su juo perėjusi ugnį, — Herodoto „Istorijos“, jo papildytos iš kitų knygą iškirptais ir įklijuotais lapais arba jo ranka įrašytomis pastabomis, žodžiu, viskas perdėm susimaišę su Herodoto tekstu.

Ji ima skaityti smulkia rašysena priraizgytą rankraštį.

Pietų Maroke būna viesulas, aajej. Felachinai ginasi nuo jo peiliais. Būna africo, kartais siekiąs net Romą. Alm , rudenio vėjas, pučia iš Jugoslavijos. Arifi , taip pat vadinamas aref, arba riji, degina gausybe liežuvių. Tai pastovūs vėjai. Esamieji vėjai.

Būna ir kitokių, ne tokių pastovių, kurie tolydžio keičia kryptį, parverčia raitelį drauge su arkliu, sukdamiesi šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių. Bist roz siaubia Afganistaną 170 dienų per metus, palaidodamas ištisus kaimus. Karštas ir sausas ghibli nuo Tuniso sūkuriuoja, siaudžia, sukelia nervų priepuolius. Haboob, dulkių švidras nuo Sudano, kyla skaisčiai geltonomis kilometrinėmis sienomis ir staiga prapliumpa liūtimi. Harmattan lekia Atlanto link ir pagaliau nugarma į vandenyną. Imbat — tai Šiaurės Afrikos jūrvėjis. Kai kurie vėjai pučia tik į padanges. Naktinės dulkių audros kyla orams vėstant. Khamsin , dulkių viesulas, siaučia Egipte nuo kovo iki gegužės. Arabiškai tai reiškia „penkiasdešimt“, nes pučia penkiasdešimt dienų. Tai Egipto devintoji Dievo rykštė. Datoo — kvapnus vėjas nuo Gibraltaro.

Taip pat yra (...), slaptas dykumų vėjas, kurio pavadinimą amžinai išdildė iš atminties vienas karalius, nuo jo žuvus sūnui. Ir nafhat, vėtra nuo Arabijos. Mezzar - ifoullousen , siautingas ir žiaudrus pietvakaris, berberų vadinamas „vištapešiu“. Beshabar , sausas ir juodas žiemrytys nuo Kaukazo, — „juodvėjis“. Samie l nuo Turkijos, „nuodai ir vėjas“, dažnai praverčia mūšyje. Kaip ir kiti „nuodingi vėjai“, Šiaurės Afrikos simoom ir solano, kurie dulkių uruliais nudrasko išlikusius retus žiedlapius ir kelia svaigulį.

Ir kiti, vietiniai vėjai.

Kurie siaučia pažeme kaip potvynio banga. Nugalanda dažus, varto telefono stulpus, ridena akmenis ir statulų galvas. Harmattan traukia kiaurai Sacharą, pritvinkęs raudonų dulkių, karštų kaip ugnis, smulkių kaip miltai, apauga, apkepa šautuvų spynas. Tą raudoną vėją jūreiviai vadina „tamsos jūra“. Sacharos raudono smėlio ūkų pasitaiko be galo toli šiaurėje, kaip antai Kornvalyje ir Devone. Jie prapliumpa tokiomis purvo liūtimis, jog manyta, kad lyja krauju. „1901 metais, pasak liudytojų, lyta krauju daugelyje Portugalijos ir Ispanijos sričių“.

Ore laikosi milijonai tonų dulkių, kaip žemės gelmėse — milijonai kubinių metrų oro, lygiai kaip dirvoje laikosi daugiau gyvių (kirmėlių, vabalų, žemėgyvių) nei žemės paviršiuje. Herodotas mini gausybę kariaunų, amžinai pradingusių simoom nasruose. Vieną tautą „taip įsiutino tas negandos vėjas, kad ji paskelbė jam karą ir kautynių rikiuote stojo mūšin, bet buvo veikiai ir visiškai palaidota.

Trejopos dulkių audros. Sūkurys. Stulpas. Šydas. Pirmuoju atveju dingsta horizontas, antruoju aplink jus „šoka džinai“, trečiuoju — „spindi variu. Gamta atrodo liepsnų apimta.

Ji kilstelėja akis nuo knygos ir mato į save įsmeigtą jo žvilgsnį. Jis prabyla tamsoje.

Beduinai ne veltui laikė mane gyvą. Matot, buvau jiems naudingas. Mano lėktuvui sudužus dykumoje, vienam jų dingtelėjo mintis, kad galiu kam nors praversti. Aš esąs žmogus, sugebąs pažinti neįvardytą miestą vien iš jo griaučių žemėlapyje. Aš esąs neišsenkantis žinių šaltinis. Aš esąs iš tų žmonių, kurie, atėję į svečius ir likę vieni kambaryje, žengia tiesiai prie lentynos, ima iš jos knygą ir uosto. Taip mes persismelkiame istorija. Man žinomi jūros dugno žemėlapiai, žemėlapiai, kuriuose pažymėti Žemės plutos įtrūkimai, pergamentuose nubraižyti žemėlapiai, kuriuose nurodyti Kryžiaus karų keliai.

Tad dar prieš suduždamas puikiai pažinojau jų kraštą. Žinojau, jog kadaise, tokių ir tokių interesų bei paskatų vedamas, per jį žygiavo Aleksandras. Man žinoma, kokių papročių laikosi dėl šilko ir šulinių pakvaišę klajokliai. Viena gentis buvo juodai nudažiusi visą slėnį, kad padidėtų vertikalus oro masių judėjimas ir imtų dažniau lyti, ir net pradėjusi statyti aukštus bokštus debesies pilvui praplėšti. Kitos gentys atstatydavo delnus ton pusėn, iš kur ima pūsti vėjas. Jos tikėjo, kad, padarius tai deramu metu, galima nukreipti audrą prieš kaimynus, nedraugiškai nusiteikusią gentį. Ištisos gentys staiga dingdavo smėlio prarytos; uždusintos smėlynuose, jos įeidavo į istoriją.

Dykumoje labai lengva pamesti nuovoką ir pamiršti ribas. Krisdamas iš padangių į dykumą, tą geltoną skreitą, be perstojo sau kartojau: Man reikia susirišt plaustą... Man reikia susirišt plaustą...

Ir ten, troškioje smėlio viešpatijoje, žinojau, jog esu tarp žmonių, pratusių gyventi prie vandens.

Tasilyje buvau matęs piešinių uolose, nupieštų dar tais laikais, kai Sacharos gyventojai, plaukiodami nendriniais luotais, medžiojo hipopo tarnus. Vadi Suroję buvau matęs grotose freskas, vaizduojančias plaukikus. Šičia yra buvęs ežeras. Būčiau galėjęs grotoje ant sienos nupiešti jo kontūrus. Prieš šešis tūkstantmečius būčiau galėjęs nuvest juos prie to ežero.

Paklauskit jūreivį, kokios žinomos burės yra pačios seniausios, ir jis nupieš jums trapecijos formos burę virš nendrinio luoto — tokią, kokią matome uolų piešiniuose Nubijoje. Tais laikais, kai dar nebūta jokių dinastijų. Dykumose dar teberandama harpūnų. Žmonės, pratę gyvent prie vandens. Netgi šiandien kuprių vilkstinės primena upes. Tačiau šiandien kaip tik vandens čia pasigendama. Vanduo, pasitraukęs tremtin, pargabenamas čionai bidonais ir gertuvėmis, — tik vaiduoklis jūsų rieškutėse ir burnoje.

Kai patekau tarp jų be jokios nuovokos, neišmanydamas, kur esu, man būtų pakakę sužinoti, kaip vadinasi kokia kalvelė, koks vietinis paprotys, tokia ar tokia istorinio gyvūno ląstelė, ir pasaulio žemėlapis būtų atsidūręs vietoje.

Ką diduma mūsų išmanė apie tuos Afrikos kraštus? Nilo armijos puolė ir traukėsi mūšio lauke, nusidriekusiame per aštuonis šimtus mylių dykumos vidury. Lengvieji tankai, vidutinio nuotolio veikimo „Blenheimo“ bombonešiai. Dvisparniai naikintuvai „Gladiatorius“. Aštuoni tūkstančiai vyrų. O kas priešai? Kas sąjungininkai Kirenaikės derlingose žemėse, sūriose el Agheilos pelkėse? Visa Europa kariavo Šiaurės Afrikoje, Sidi Rezeghe, Baguohe.

Jis penkias dienas keliavo beduino velkamais neštuvais, tamsoje, po brezentiniu gaubtu tysodamas aliejumi suvilgyto veltinio guolyje. Temperatūra staiga sumažėjo. Jie pasiekė slėnį — kanjoną aukštomis raudonomis sienomis, prisijungė prie dykumų genties, pasklidai sliuogiančios per smėlynus ir uolynes — genties mėlynais apsiaustais, plevenančiais lyg pieno puta, lyg sparnai. Jie atplėšė švelnaus veltinio sluoksnį nuo prisisiurbusio kūno. Jis gulėjo erdviausioje kanjono nišoje. Kaip ir prieš tūkstančius metų suopiai nardė žemyn ton uolos sprogymėn, kur jie buvo apsistoję.

Rytą jie nunešė jį į siq pakraštį. Sustoję aplink garsiai kalbėjosi. Dialektas darėsi vis aiškesnis. Jis buvo čia atgabentas dėl užkastų ginklų.

Jie nešė jį turėdami tikslą, neveizdžiomis akimis atgręžę į priekį, paguldę jo ranką taip, kad jis užčiuoptų bet kokį daiktą, esantį daugmaž per metrą. Daug dienų kelionės dėl to vieno metro. Kad palinktų priekin ir ištempta ranka, apačion pakreiptu delnu paliestų kokį daiktą. Jis palietė automatinį ginklą. Atitraukė ranką. Balsai nuščiuvo. Jis buvo atgabentas atpažinti ginklų.