Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Tamsa skiria Haną ir Karavadžą, jiems bevaikščiojant po sodą. Ir štai jis prabyla savo įprastu lėtu ir tąsiu balsu:

— Atėjo vėlus vakaras, bešvenčiant kažkieno gimtadienį Denforto gatvėje. „Nakvišoje“. Pameni tą restoraną, Hana? Kiekvienas turėjo atsistot ir padainuot kokią dainą. Tavo tėvas, Džaneta, draugai. Tu pasisakei, jog irgi nori padainuot, pirmąsyk gyvenime. Tuomet dar mokeisi mokykloje ir tą dainą buvai išmokusi per prancūzų kalbos pamoką.

Dainavai, kaip ir pritinka dainininkei: pasilipai ant suolo, paskui truputį aukščiau, ant medinio stalo, tarp lėkščių ir degančių žvakių.

Alonsonfon!

Dainavai kairę ranką prisidėjusi prie širdies. Alonsonfon! Pusė žmonių nė nenuvokė, ką tu ten dainuoji, o ir tu pati nelabai žinojai kiekvieno žodžio prasmę, žinojai nebent dainos turinį.

Pro langą dvelkiąs vėjelis plaikstė tavo sijoną, jis plazdėjo beveik prie pat žvakės liepsnelės, ir tavo blauzdos atrodė įkaitusios nuo ugnies. Tavo tėvas žiūrėjo į tave pakėlęs akis, lyg ta nauja kalba būtų buvusi stebuklas, žodžiai plaukė aiškūs, sklandus, be klaidų ir sutrikimų, o žvakių liepsnelės plevendamos veik lyžčiojo tavo sijoną. Paskui mes visi atsistojom, o tu nušokai nuo stalo tiesiai jam į glėbį.

— Aš nuimsiu tvarsčius tau nuo rankų. Šiaip ar taip, juk aš gailestingoji seselė.

— Man šitaip patogiau. Sakytum, su pirštinėmis.

— Kaip tai atsitiko?

— Mane sučiupo bešokant pro langą iš vienos moters miegamojo. Esu tau pasakojęs apie tą moterį, tą, kuri mane fotografavo. Ji buvo niekuo dėta.

Ji griebia jam už rankos, masažuoja raumenis. „Netrukdyk“, — sako. Ištraukia sutvarstytas rankas iš striukės kišenių. Saulei šviečiant, jos atrodė jai pilkos, bet dabar tarytum spindi.

Jai nuvyniojant tvarstį, jis traukiasi atatupstas, ir kai tik tvarsčio nebelieka, rankos suboluoja lyg per stebuklą. Ji žengia artyn prie vaikystės dienų dėdės, mato, kaip jis bando pagauti jos žvilgsnį, tikėdamasis šiek tiek atitolinti tą akimirką. Tad ji žiūri tiesiai jam į akis.

Jis sudeda saujas rieškučiomis. Ji suima jo rankas ir, prisikišdama veidu prie jo skruosto, galop įsikniaubia jam į kaklą. Tai, ką ji laiko, atrodo tvirta. Sugiję.

— Patikėk, man reikėjo ilgai derėtis, kol pagaliau jie sutiko mane palikt šičia.

— Kaipgi tau pasisekė?

— Seniai turėjau tokių sugebėjimų.

— Aha, pamenu. Ne, nejudėk. Nesitrauk nuo manęs.

— Keistas metas, karo pabaiga...

— Taip, prisitaikymo laikotarpis.

— Taip.

Jis kelia rankas, lyg norėdamas rieškučiomis pagauti mėnulio ketvirtį.

— Jie man nukirto abu nykščius, Hana. Žiūrėk.

Jis atkiša jai rankas. Rodo tai, ko ji nepastebėjo. Sukioja jas, lyg norėdamas įtikinti, jog nejuokauja: vieta, kur anksčiau buvo nykštys, atrodo lyg nukirsta šaka. Jis siekia jos palaidinukės.

Ji jaučia, kaip nuo peties kyla audinys, kai jis ima už krašto dviem pirštais ir tempia į save.

— Va šitaip aš čiupinėju kartūną.

— Maža būdama, visad vaizduodavausi tave kaip Raudonąjį Pimpernelą ir sapnuose amžinai naktimis klaidžiodavau su tavim stogais. Tu pareidavai namo su atvėsusiais valgiais kišenėse, o man parnešdavai plunksninių ir natų, paimtų nuo kokio fortepijono Forest Hile.

Ji kalba kreipdamasi į tamsos užtvindytą veidą, lūpas, kurias glamonėja lapų šešėliai nelyginant turtingos damos nėriniai.

— Tau patinka moterys, ar ne? Anksčiau patikdavo.

— Kodėl — patikdavo? Ir dabar patinka.

— Dabar, kai karas ir visa kita, tatai atrodo menka.

Jis linktelėja, ir veidu nuslysta lapų piešinys.

— Tu buvai kaip tie menininkai, kurie piešia tik naktį, šviečiant gatvės žibintams. Kaip tie sliekautojai su konservų skardinėmis prie kulkšnių ir žibintuvėliais prie kepurių naršantys vejas. Visuose miesto parkuose. Tu buvai mane ten nusivedęs, ton kavinėn, kur jie prekiauja sliekais. Tai buvo, pasak tavęs, lyg kokia birža, kur sliekų kursas krisdavo ir kildavo penkis šimtus, dešimt šimtų. Vieni ten nuskursdavo, kiti susikraudavo turtus. Pameni?

— Taip.

— Grįžtam, darosi vėsu.

— Kai gimsta didieji kišenvagiai, jų smilius esti lygus ar beveik lygus su didžiuoju. Jiems nereikia giliai kaišiot rankų į kišenes. Centimetras su trupučiu — geras galas!

Jiedu pasuko vilos link ir nužingsniavo medžių paunksmėje.

— Kas tau tatai padarė?

— Tam jie surado moterį. Matyt, pagalvojo, kad man šitaip būsią dar skaudžiau. Jie atvedė savo medicinos seserį. Pririšo per riešus prie stalo kojų. Ir kai jie pjovė man nykščius, rankos bejėgiškai nusviro. Kaip sapne. Bet ją pakvietė ir viską surikiavo toksai žmogus. Ranučas Tomazonis. Ji buvo nekalta, nieko apie mane nežinojo, nei kuo aš vardu, nei kokios aš tautybės, nei ką esu padaręs.

Kai jie įėjo vidun, anglas ligonis rėkė. Hana paleido Karavadžo ranką, ir jis liko bežiūrįs, kaip ji tekina skuba laiptais aukštyn, kaip sulig kiekvienu įvijų laiptų posūkiu mirga jos teniso bateliai. Vila skardėjo nuo riksmo. Karavadžas nuėjo virtuvėn, atsilaužė duonos, paskui užlipo laiptais įkandin Hanos. Jam artinantis prie kambario, riksmai dar sustiprėjo. Kai jis įėjo į kambarį, anglas spoksojo į šunį. Šuo stovėjo pakreipęs galvą į šalį, lyg išsigandęs riksmų. Hana išsišiepusi dirstelėjo į Karavadžą.

— Jau dievaižin kiek metų nesu mačiusi šunų. Per visą karą nesu mačiusi nė vieno šuns.

Ji pritūpė ir, priglaudusi šunį prie krūtinės, apuostė jo kailį, dvelkiantį kalvų žolėmis. Paskui pastūmėjo jį prie Karavadžo, ir tas atkišo jam duonos kampą. Tuomet anglas pamatė Karavadžą, ir jo veidas ištįso. Ko gero, pagalvojo, kad šuo, dabar atsidūręs Hanai už nugaros, pavirto žmogumi. Karavadžas paėmė šunį ant rankų ir išėjo iš kambario.

— Man atrodė, jog tai Policiano kambarys, — tarė anglas ligonis. — Tikriausiai mes gyvenam jo viloje. O štai čia, kur iš sienos trykšta vanduo, kadaise būta fontano. Tai garsus kambarys. Čia jie visi rinkdavosi.

— Čia buvo ligoninė, — romiai atsiliepė ji. — Anksčiau, gerokai anksčiau, čia buvo vienuolynas. Paskui jį užėmė kariuomenė.

— Man regis, čia Bruskolių vila. Policianas buvo didysis Lorenco globotinis. Turiu galvoje 1483-uosius. Florencijoje, šventosios Trejybės bažnyčioje, galima pamatyti paveikslą: Medičiai su Policianu, vilkinčiu ilga raudona mantija, priešakiniame plane. Nuostabus buvo žmogus ir sykiu baisingas. Genijus, iškilęs iš paties visuomenės dugno.

Buvo jau seniai po vidurnakčio, o jis vėl buvo visiškai išsiblaivęs.

Gerai, pasakokit, tarė ji sau, nukelkit mane kur nors. Mintimis ji vis dar buvo Karavadžo glėbyje. Karavadžo, kuris šiuo metu virtuvėje, Bruskolių viloje, jei iš tiesų ji šitaip vadinosi, tikriausiai šėrė atsibasčiusį šunį.

— Tai buvo gyvenimas, kai kraujas liejosi upėmis. Stiletai, politikai ir trikampės skrybėlės, aptemptos kelnės ir perukai. Šilkiniai perukai! Savaime suprantama, vėliau pasirodė Savonarola, ne per vėliausiai, o drauge su juo — Tuštybės laužai. Policianas išvertė Homerą. Parašė garsiąją poemą apie Simonetą Vespuči. Esi apie ją girdėjusi?

— Ne, — juokdamasi atsakė Hana.

— Florencijoje pilna jos portretų. Mirė nuo džiovos dvidešimt trejų metų. Jis išgarsino ją savo knygoje Le Stanze per la giostra , o vėliau Botičelis nutapė kai kurias tos knygos scenas. Leonardas irgi. Policianas kasdien skaitydavo viešas dviejų valandų paskaitas: priešpiet lotyniškai, popiet graikiškai. Jis turėjo draugą, vardu Piko dela Mirandola, užkietėjusį ūžautoją, kuris vieną gražią dieną atsivertė ir prisidėjo prie Savonarolos.