Майкл Ондатже - Anglas ligonis

Nuleidusi rankas, basą koją užkėlusi ant boso pedalo, ji skambino melodiją, kurios kadaise mokė motina ir kurios ji mokėsi ant bet kokio paviršiaus — virtuvės stalo, sienos, kopdama laiptais, ant lovos — prieš užmigdama. Jie neturėjo fortepijono. Šeštadienį rytą ji eidavo į bendruomenės centrą, o visą savaitę repetuodavo nors ir kur būdama, mokydamasi natų, kurias motina nupiešdavo kreida ant virtuvės stalo, o paskui nutrindavo. Fortepijonu ji skambino pirmą kartą, nors viloje gyveno štai jau trys mėnesiai ir jau pačią pirmąją dieną pastebėjo jo apybraižas pro stiklines duris. Kanadoje fortepijonams reikia vandens. Atidarai galą, įkiši vidun stiklinę vandens, o po mėnesio ji jau tuščia. Tėvas pasakodavo jai apie nykštukus, kurie niekad negerią baruose, tik fortepijonuose. Ji niekad tuo netikėjo, nors, tiesa, iš pradžių manė, kad vandenį išlakančios pelės.

Visą naktį tvenkėsi audra. Slėnį nutvieskė žaibas, ir ji pamatė, jog vienas vyrų — sikhas. Ji nustojo skambinti ir šyptelėjo šiek tiek nustebusi, tačiau jau ramesne širdimi. Šviesos tvykstelėjimas buvo toks trumpas, jog ji spėjo įžiūrėti nebent tiurbaną ir drėgme blizgančius šautuvų vamzdžius. Fortepijono dangtis buvo nuimtas ir keletą mėnesių naudojamas vietoj ligoninės stalo, tad šautuvai stovėjo atremti kitame stygų gale. Anglas ligonis būtų iškart nustatęs, kokie tai ginklai. Po šimts! Buvo apsupta svetimšalių. Nė vieno tikro italo. Idilė italų viloje. Ką būtų pagalvojęs Policianas apie šį 1945-ųjų vaizdelį: du vyrai ir moteris priešingose fortepijono pusėse, beveik pasibaigęs karas ir drėgme blizgantys šautuvų vamzdžiai, sutviskantys kiekvieną kartą, kai kambarį nuplieskia žaibas, kas trisdešimt sekundžių pripildydamas jį tai spalvų, tai tamsos, griaustiniui drebinant slėnį? Antifona. Suplakti akordai. Kai vėduos gražuolę gert arbatos...

Žinot tas eiles?

Jie stovėjo nejudėdami. Ji davė ramybę akordams, o pirštams — laisvę pastrykčioti ir surasti tai, ką tausodavo sau, atkarpėlę džiazo, kuris akimoju suaižė melodijos branduolį pažerdamas šuorus natų ir negirdėtų atakų.

Kai vėduos gražuolę gert arbatos,

Man pavydi bičai kaip velniai,

Tad nesivedu jos ten, kur eina bičai,

Kai vėduos gražuolę gert arbatos.

Kiaurai peršlapę, jie žvilgčiojo į ją kiekvieną kartą, kai kambarį nuplieksdavo žaibai, o jos pirštai, kartais pritardami žaibams ir griaustiniui, kartais nepataikydami į taktą, lakstė klavišais nušviesdami tamsą tarp žaibo tvykstelėjimų. Ji atrodė tokia susikaupusi, jog jiems buvo aišku, kad jie neregimi, neregimi jos protui, kuris stengėsi prisiminti motinos ranką, plėšiančią laikraštį, kišančią jį po virtuvės čiaupu ir šluostančią nuo stalo natas, natų „klases“. Kartą per savaitę ji eidavo į bendruomenės centrą mokytis muzikos, o kai atsisėsdavo, kojomis nesiekdavo pedalų, tad, metronomui mušant taktą, verčiau likdavo stačia, užkėlusi sandalą ant kairiojo pedalo.

Ji nenorėjo baigti. Atsisakyti senos dainelės žodžių. Matė tas vietas, kur jie vaikščiodavo ir kur niekad neidavo draugai, kur sodriai vešėdavo aspidistra. Ji pakėlė akis ir linktelėjo galvą duodama ženklą, kad jau baigia.

Karavadžas to nematė. Sugrįžęs rado Haną ir abu pionierius virtuvėje darantis sumuštinius.

III Kartais ugnis

Paskutinis viduramžių karas vyko Italijoje 1943–1944. Naujųjų karalių kariaunos negailestingai puolė kalvose dunksančius įtvirtintus miestus, dėl kurių buvo kariaujama nuo aštuntojo amžiaus. Aplink uolienų atodangas — virtinės neštuvų, sutrypti, išniokoti vynuogienojai; jeigu truputį giliau pasikasinėtum tankų vėžėse, surastum kruvinas alebardas ir ietis. Monterekis, Kortona, Urbinas, Arecas, Sansepolkras, Angjaris. O dar toliau — pajūris.

Katės snūduriavo ant tankų bokštelių, nukreiptų į pietus. Anglai, amerikiečiai, indai, australai ir kanadiečiai stūmėsi į šiaurę, ore sklaidėsi sprogstančių sviedinių driekenos. Kelioms armijoms susitelkus prie Sansepolkro miesto, kurio emblema buvo arbaletas, keli penktojo bataliono kareiviai gavo tą ginklą ir naktį ėmė tyliai šaudyti į neužimtą miestą viršum sienų. Feldmaršalas Keselringas, vadovavęs besitraukiančiai vokiečių armijai, rimtai svarstė galimybę nuo įtvirtinimų pilti verdantį aliejų ant puolančio priešo.

Viduramžių specialistai, Oksfordo universiteto absolventai, beveik visi jau sulaukę šešiasdešimties, buvo lėktuvu atskraidinti į Umbriją ir apgyvendinti drauge su kariais. Per štabo susirinkimus jie paprastai pamiršdavo, kad lėktuvai jau seniai išrasti. Kalbėdami apie miestus, minėdavo tik juose saugomas meno vertybes. Monterkyje buvo Piero Dela Frančeskos Madonna del Parto, laikoma koplyčioje prie miesto kapinių. Prasidėjus pavasario lietums, tryliktojo amžiaus pilis pagaliau buvo užimta, ir kariuomenė įsikūrė po aukštais bažnyčios skliautais, ir kariai miegojo šalia pat akmeninio pjedestalo, ant kurio Heraklis žudo Lernos Hidrą. Vanduo visur buvo užterštas. Daugelis mirė nuo šiltinės ir drugio. Pro karinius žiūronus žvelgdami į Areco gotikinę bažnyčią, Piero Dela Frančeskos freskose kariai galėjo matyti savo veidus. Sabos karalienę, šnekančią su karalium Saliamonu. O šalia — Pažinimo medžio stiebelį, kyšantį iš mirusio Adomo burnos. Po daugelio metų ši karalienė įsitikins, jog tiltas per Siloamą pastatytas iš to švento medžio.

Lietūs nesiliovė, buvo žvarbu, ir jeigu ne tos didžiosios meno gairės, liudijančios išmintį, gailestingumą ir pasiaukojimą, būtų buvę neįmanoma orientuotis. Aštuntoji armija žygiavo neaptikdama nė vieno sveiko tilto per upes, ir pionierių daliniai, nepaisydami priešo ugnies, virvinėmis kopėčiomis leisdavosi nuo kranto prie vandens ir plaukte plaukdavo arba briste brisdavo kiton pusėn. Srovės nešamos, plaukė maisto atsargos ir palapinės. Kaip akmenys smigo dugnan sunkia ekipuote nešini vyrai. Vos pasiekę kitą krantą, jie stengdavosi išbristi iš vandens. Suvarydavo kumščius į dumblą ir taip kybodavo. Tikėdavosi, jog sukietėjęs dumblas juos išlaikysiąs.

Jaunas pionierius sikhas skruostu prisiglaudė prie dumblo, svajodamas apie karalienės Sabos veidą, jos švelnią odą. Vienintelis stiprybės šaltinis toje upėje buvo jos geismas, vienaip ar kitaip kaitinantis jam kraują. Praskleistų jos plaukų šydą. Dešine ranka paliestų jos kaklą po alyvų spalvos palaidinuke. Jis taip pat buvo nuvargęs ir liūdnas kaip anas išmintingas karalius ir nuodėmingoji karalienė, kuriuos prieš porą savaičių buvo matęs Arece.

Jis kybojo virš vandens dumblo surakintomis rankomis. Tomis dienomis ir naktimis dvasios tvirtybė, toji ypatinga dorybė, buvo dingusi, gyva buvo tik knygose ir freskose. Kam buvo liūdniausia toje lubų freskoje? Jis palinko priekin trokšdamas priglusti prie jos gležno kaklo. Buvo įsimylėjęs jos droviai nuleistas akis. Kada nors ta moteris supras, jog tiltai — šventas dalykas.

Nakčia jis gulėjo žygio lovoje, ištiesęs į šalį rankas, nelyginant dvi armijas. Nebuvo jokių vilčių rasti išeitį nei laimėti pergalę, buvo tik paliaubos, jo laikinai sudarytos su freskoje nutapytais karaliais, kurie veikiai jį pamirš, niekad nepripažins jį egzistavus, net nepastebės, kad jis, sikhas, buvo šičia, užsilipęs iki vidurio pionieriaus kopėčių, lyjant statė laikiną tiltą iš paskos žygiuojančiai kariuomenei. Tačiau jis negalėjo pamiršti jų istorijos paveikslo. Ir po mėnesio, kai, patyręs visokių negandų, batalionas pasiekė jūrą ir įžengė į pajūrio miestą Katoliką ir kai pionieriai išminavo paplūdimyje apie dvidešimties metrų taką, kad vyrai galėtų nuogi nubėgti iki jūros, jis susirado viduramžių specialistą, su kuriuo buvo anksčiau susidraugavęs — kartą su juo paplepėjo ir pasidalijo savo konservuotos mėsos daviniu, — ir pasakė, jog, atsidėkodamas už gerą širdį, norįs jam kai ką parodyti.